Visada svajojo apie savanorystę

Apie pokyčių kupiną A. Balyno gyvenimą DelfiMano poveikis“ publikacijose buvo rašoma jau anksčiau. Daugybę metų Londone gyvenęs lietuvis, neapsikentęs varginančios rutinos, žengė ryžtingus žingsnius, kurie jį vedė į gyvenimą dar mažai lietuviams pažįstamoje šalyje – Vietname. Paskatintas draugės vietnamietės, ten Artūras pradėjo dirbti mokytoju, laisvalaikiu daug keliavo, o kelionių akimirkomis dalijosi YouTube kanale. Be mokytojo darbo ir turinio kūrimo, A. Balynas užsiima ir dar viena mylima bei labai svarbia veikla. Dar rugpjūčio mėnesį Vietnamo internetiniuose portaluose ir televizijoje pradėjo sklisti žinia, apie ten savanoriaujantį lietuvį. Kaip teigė pats A. Balynas, prisijungti prie savanoriškos veiklos jis norėjo visada, dar net negyvendamas Vietname, tačiau ten vyrui atsivėrė naujos galimybės.

„Aš visada norėjau prisijungti prie kokios nors savanoriškos grupės, kuri padėtų žmonėms, kurie gyvena tokiomis sąlygomis, kur tikrai reikia pagalbos. Prieš tris metus prisijungiau prie vienos grupės, kuri važiavo į Vidurio Vietnamą padėti žmonėms po beprotiškų audrų, kurios ten vyksta kiekvienais metais. Važiuodami ten, turėjome nupirkę daug maisto, aš turėjau nereikalingų drabužių, nupirkau nemažai mokyklai reikalingų daiktų“, – patirtimi dalijosi jis.

Artūras Balynas.

Pasak pašnekovo, Vidurio Vietname pamatyti vaizdai ir sąlygos, kuriomis ten gyvena žmones – šokiruoja.

„Kai nuvažiavome, buvo nelengva matyti potvynių suniokotus namus, kapines po vandeniu. Kai kurie žmonės tiesiog gyveno savadarbiuose nameliuose ar tiesiog po stogu. Grupė, su kuria važiavau, turėjo nemažai paaukotų pinigų. Važinėjome po kaimelius kalnuose, dalinome maistą, rūbus, pinigus“, – teigė A. Balynas.

Tiesa, vien tuo Artūro savanoriška veikla Vietname nesibaigė.

„Po kovido, pradėjau galvoti, kad norėčiau vėl kažką gero padaryti Vietname. Kadangi Hošimino mieste mačiau daug užterštų kanalų, šiukšlių prie upių ir kitų vietų, nusprendžiau susirasti grupę, kuri daro valymus. Ieškojau Facebook, bet nepavyko. Vieną dieną pamačiau Tik Tok vaizdo įrašą, kuriame vietnamiečių grupelė valo kanalus ir nusprendžiau jiems parašyti. Kadangi jie tuo metu turėjo virš 300 tūkstančių sekėjų, vienas komentaras jiems buvo sunkiai pastebimas. Nusprendžiau parašyti 15 komentarų po skirtingais jų video. Jie pastebėjo“, – pasakojo vyras.

Susisiekęs su Hošimino mieste kanalus valančia grupele, A. Balynas pranešė jiems, norintis prisijungti prie komandos.

„Jie sutiko. Tada jų grupėje buvo gal 7 žmonės. Jau kitą savaitę jie mane pakvietė į Hošimino miestą, į didelį valymą“, – teigė A. Balynas.

Artūras Balynas.

Užterštų kanalų valymas Hošimino mieste

Anot A. Balyno, iš šalies tokia savanoriška veikla gali pasirodyti nekaip: aplink įvairiausios šiukšlės, adatos, žiurkės, vabalai ir vorai.

„Grupė man davė guminius apsiaustus, trijų rūšių pirštines ir visi pradėjome lipti į vandenį. Vandenyje šiukšles sėmėme su plastikiniais bliūdais ir kraudavome į šiukšlių maišus. Galiu pasakyti, kad darbas nelengvas, bet aš ir nesitikėjau, kad bus lengva. Pradirbome nuo 7 ryto iki 5 vakaro“, – apie savanorystę pasakojo jis.

Pasak pašnekovo, tam, kad užtikrinti savanorių sveikatos saugumą, kiekvienas jų privalėjo imtis tam tikrų priemonių.

„Kas norėdavo prisijungti, turėdavo pasiskiepyti keliais skiepais: nuo maliarijos, AIDS ir kitų ligų. Kai brendi į tokį vandenį, nežinai, kas ten per ligos gali būti. Kaip minėjau, ten ir maisto atliekos, žiurkės, adatų nemažai, tačiau, kiek valėme, niekam nebuvo jokių sveikatos sutrikimų“, – teigė A. Balynas.

Artūras Balynas.

Darbai – nelengvi, o dėl savanorystės Artūrui teko atidėti ir nemažai mokykloje dėstytų pamokų, tačiau, pasak jo, darbovietė į jo pasirinkimą reagavo supratingai.

„Direktoriai suprato, kuo užsiimu. Sekmadieniais jie patys atvažiuodavo į didžiuosius valymus, kur prisijungdavo kitos valymo grupelės – žmonės iš armijos, iš policijos, gaisrininkai, jūrininkai, studentai ir panašiai. Sekmadieniais būdavo apie 1000 žmonių. Man pačiam sekmadienio valymuose teko dalyvauti tik du kartus, kadangi sekmadieniais turiu daug pamokų. Nenorėjau jų atšaukinėti“, – teigė A. Balynas.

Pasak vyro, prieš pradedant savanoriauti, jis ne kartą buvo įspėtas vietinių, jog į valomas vietas atvyksta ir žiniasklaida. Ten lietuvį pamatę žurnalistai – neslėpė susidomėjimo, tad A. Balynui ne kartą teko savo patirtimi dalintis įvairiuose interviu.

Artūras Balynas.

Apie tai reikia kalbėti garsiau

Šiandien apie aplinkosaugą jau kalbama vis dažniau, tačiau, vis dėlto, ši problema – vis dar apipinta žmonių sukurtais mitais bei įvairiomis teorijomis. A. Balyno savanorystė valant kanalus – puikus pavyzdys žmonėms, kad kiekvienas savomis jėgomis gali prisidėti prie aplinkos taršos mažinimo pačiais įvairiausiais būdais. Anot jo, apie tvaresnį ir švaresnį gyvenimą gali susimąstyti kiekvienas.

„Manau, kad reikia tiesiog pasistengti išvengti taršos gamtoje, kitaip sakant – jos neteršti. Kadangi mūsų šalis maža, joje nelabai daug užterštų vietų. Reikėtų taip tęsti ir toliau. Reikia tiek nedaug, kad atsirastų šiukšlių kalnas. Įsivaizduokite, vienas žmogus turi vieną šiukšlių maišelį, važiuoja mišku ir galvoja: išmesiu čia kažkur, niekas nepastebės. Dabar paimkite dar šimtą ar penkis šimtus tokių žmonių, kurie taip pagalvojo, o gal net ir toje pačioje vietoje. Prašau – jau šiukšlių kalnelis yra“, – teigė A. Balynas.

Anot jo, Vietname tokį žmonių skaičių reikėtų dauginti iš maždaug 100.

„Hošimino mieste gyvena apie 9 milijonai žmonių – tris kartus daugiau nei Lietuvoje. Manau, dėl to ten viską sunkiau kontroliuoti. Plius, dar ir žmonių požiūris gal kitoks, bet dabar, kai tokių grupelių yra daug, o mane, užsienietį, dar ir per laikraščius ar žinias matė, kai kurie žmonės šiek tiek susigėdę, gal pradės mąstyti kitaip.

Artūras Balynas.

Vis dėlto, savo jėgomis prie Žemės išsaugojimo prisidedantis A. Balynas teigė žmonių dėl jų netinkamų veiksmų nekaltinantis.

„Aš žmonių nekaltinu, nes nežinau, kodėl jie taip daro. Ar nėra jiems kur šiukšlių išmesti, ar gal jie matė, kaip meta kiti, tai pagalvojo, kad tai nėra blogai. Tiesiog manau, kad reikėtų apie tai garsiau kalbėti Lietuvoje, kad valdžia išgirstų. Už tokius dalykus turėtų grėsti didelės baudos. Gal jau taip yra, nežinau, jau 20 metų kaip negyvenu Lietuvoje“, – teigė A. Balynas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją