Šiuo metu dažniausiai Baltijos jūroje aptinkamos žuvys: perpelė, otas ir starkis. Kitų nykimo procesą sulėtinti ar išnykusias sugrąžinti, pasak specialistų, galima tik jas veisiant arba mažinant vartojimą.
Klaipėdos Universiteto Jūros tyrimų instituto jaunesnieji mokslo darbuotojai Marijus Spegys, Antanas Kontautas, Remigijus Sakas ir Tomas Zolubas Delfi pateikė naujausią informaciją apie Baltijos jūros žuvų populiaciją, užterštumą ir tinkamumą vartojimui.
Vartoti galima, bet saikingai
Kadangi Baltijos jūrą supa daug valstybių, vykdoma įvairi ūkinė veikla, joje kaupiasi ir nemaži kiekiai teršalų. Jei tokios medžiagos kaip azotas ir fosforas žmogaus organizmui nėra kenksmingos, tai sunkieji metalai, ypač dioksinai ir polichlorinti bifenilai, yra gana pavojingi. Būtent jų kiekis aplinkoje lemia ir žuvies tinkamumą maistui.
„Dioksinai yra cheminiai junginiai, randami gamtinėje aplinkoje ir apimantys 75 polichlorintų dibenzo-p-dioksinų (PCDD) ir 135 giminingų polichlorintų dibenzofuranų (PCDF). Iš jų 17 yra toksiški. Dioksinai susidaro kaip šalutiniai produktai, dažniausiai įvairių deginimo procesų metu. Jūroje taip pat galima rasti polichlorintų bifenilų, kurie gali būti toksiški arba ne. PCB gaminami ir naudojami kaip transformatorinė alyva, taip pat įvairiuose elektroniniuose įrenginiuose“, – aiškino A. Kontautas.
Dioksinai ir polichlorinti bifenilai tirpūs riebaluose, labai patvarūs, sunkiai suskaldomi junginiai, todėl kaupiasi gyvūnų ir žmonių riebaliniame audinyje bei gali išlikti labai ilgą laiką. Jų toksinės savybės gali turėti neigiamą poveikį žmonių sveikatai: skatinti vėžinių ląstelių atsiradimą, nervinės sistemos pažeidimus ir kt. Pavyzdžiui, Švedijoje siūloma Baltijos jūros žuvų nevalgyti vaikams iki 14 metų, maitinančioms mamoms ir besilaukiančioms moterims. O darbingo amžiaus suaugusiems žmonėms rekomenduojama Baltijos jūroje pagautą žuvį valgyti ne dažniau kaip vieną kartą per savaitę.
Lietuvos Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) nuo 2004 m. kasmet atlieka Baltijos jūroje sugautų žuvų, skirtų vartoti žmonėms, tyrimus dėl dioksinų ir PCB.
„Siekiant apsaugoti vartotojų sveikatą, 2011 m. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba uždraudė maisto tvarkymo subjektams tiekti žmonių maistui, gyvūnų (išskyrus kailinius žvėrelius) šėrimui Baltijos jūroje sugaunamų Baltijos menkių kepenis dėl nuolat nustatomos per didelės dioksino ir PCB koncentracijos. Taigi, valgyti galima tai kas neuždrausta bei prisilaikant normų, kurias rekomenduoja už maisto saugą atsakingos tarnybos“ – sakė mokslininkas.
Žuvingumas kinta dėl daugybės veiksnių
Pasak Lietuvos meškeriotojų sąjungos prezidento Sauliaus Mikalausko, per pastaruosius 5-10 metų žuvingumas Baltijos jūroje smarkiai pablogėjo, o pagrindinė to priežastis – verslinė žvejyba.
Mokslininkų teigimu, trumpai apibūdinti Baltijos jūros žuvingumą, tikslesnis terminas būtų Baltijos jūros žuvų išteklių būklę, neįmanoma. „Mūsų tyrėjai Baltijos jūros priekrantėje sugauna virš 40 žuvų rūšių, ir situacija su kiekviena rūšimi skirtinga. Galiu pateikti detalesnę informaciją apie kelias žuvų rūšis, kurios yra, arba visai neseniai buvo, svarbus verslinės žvejybos objektas ir kelia didžiausias aistras viešumoje. Taip pat reikia pasakyti, kad mūsų tyrimai apima tik 3% Baltijos jūros akvatorijos, todėl išteklių būklė vertinama pagal visų ES šalių narių pateiktus duomenis“, – aiškino R. Sakas.
Iki 2020 metų menkės buvo pagrindinis žvejybos atviroje Baltijos jūroje objektas. Didžioji dalis menkių, sugautų mūsų laivais, buvo iškraunama Klaipėdoje ir leido vietinei ekonomikai generuoti pridėtinę vertę. Menkės buvo svarbus pramoginės žvejybos Baltijos jūroje objektas. Deja, dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, Baltijos jūros pertręšimo, klimato kaitos, kai kurių parazitų, menkių ištekliai pasiekė kritiškai blogą lygį.
„Dėl menkių žvejybos draudimo mūsų laivynas praktiškai nebegali gaudyti ir plekšnių, nors jų ištekliai yra stabilios būsenos. Dėl šios priežasties nuo 2022 metų nė vienas laivas, žvejojantis atviroje Baltijos jūroje, nebeatplaukia į Klaipėdos uostą, todėl visa mūsų laivais atviroje Baltijos jūroje sugauta žuvis įsilieja į kitų šalių rinką. Mums belieka tik Baltijos priekrantėje sugauta žuvis“, – apie menkių populiaciją pasakojo R. Sakas.
M. Spegys pridūrė, kad vienas iš svarbių veiksnių, alinančių menkes, yra ruonių platinami parazitai. Esant itin gausiai pilkųjų ruonių populiacijai Baltijos jūroje, menkių užsikrėtimas jais buvo pasiekęs neregėtus lygius. 2021 m. net 66 proc. šių žuvų buvo užkrėsta. „Pastaruoju metu parazitologinė situacija pagerėjusi. Šių metų pradžioje mūsų daryti tyrimai parodė, kad užsikrėtimas kepenų parazitais sumažėjo iki 32 proc., kas teikia vilčių, kad sveikesnės menkės galės sėkmingiau veistis“, – apie parazitus pasakojo jaunesnysis mokslo darbuotojas.
Lietuvių taip mėgstami bretlingiai, dar vadinami šprotais, pastaruoju metu yra dažniausiai žvejojami mūsų laivų atviroje Baltijos jūroje. Jų sugaunama nuo 10 iki 16 tūkstančių tonų per metus. Deja, pastaruoju metu visi bretlingiai iškraunami užsienio uostuose, o tai generuoja minimalią pridėtinę vertę Lietuvos ekonomikai. Bretlingių ištekliai yra gana geros būsenos, Lietuvos žvejų įtaka jų būklei taip pat minimali – Lietuvai skiriama tik 5% ES šalims nustatytos kvotos. Ilgainiui bretlingių žvejyba gali būti labiau ribojama dėl to, kad kartu sugaunama nemažai strimelių, kurių ištekliai paskutiniais vertinimais yra blogos būsenos.
Stintų žvejyba tradiciškai sulaukia itin didelio Lietuvos visuomenės dėmesio. Jų žvejyba nėra reguliuojama ES teises aktais, todėl Tarptautinė Jūrų Tyrinėjimo Taryba (TJTT) šių žuvų išteklių nevertina. Daugiausia stintų Baltijos jūroje sugauna Suomijos ir Latvijos žvejai, tiesa, pastaruoju metu brolių latvių sugavimai taip pat drastiškai sumažėjo. Stintos mėgsta šaltį, todėl, pasak specialistų, tikėtina, kad dėl klimato atšilimo jos pasitraukė į šiaurinę Baltijos jūros dalį.
Stintos neršia gėluose vandenyse, deja, nuo 2021 metų Lietuvos Nemuno deltoje stintų praktiškai nesugaunama. „Mūsų tyrimai rodo, kad stintų migracija į Kuršių marias svyruoja labai ženkliai. Stintų mailiaus Baltijos priekrantėje 2022 metais buvo itin daug, be to pernai plėšrių žuvų skrandžiuose taip pat rasta nemažai, todėl tikėkimės, kad 2025–2026 metų stintos šventėse Palangoje bus daug lietuviškų stintų. Vis dėlto, tai, kad stintų nebesugaunama Lietuvos Nemuno deltoje neramina. Priežasčių kol kas aiškiai nustatyti negalime, viena iš jų gali būti hidrologinės situacijos Nemuno deltoje pasikeitimas dėl Rusijos pusėje vykdyto deltos gilinimo“, – sakė R. Sakas.
Vienos rūšys nyksta, kitos – atsigauna
2019 m. mokslininkai nustatė, kad rytinės Baltijos jūros menkių ištekliai yra prastesnės nei anksčiau tikėtasi būklės, todėl reikėjo imtis skubių priemonių, nes šie žuvų ištekliai jau keletą metų buvo žemiau saugių biologinių ribų. Mokslininkai rekomenduoja sustabdyti bet kokią menkių žvejybą, įskaitant ir mėgėjų. Tai, taip pat, atitinka planą, kuriame numatyta, kad kai išteklių dydis yra mažesnis už saugias biologines ribas, reikia imtis papildomų priemonių, kad padėtis būtų kuo greičiau ištaisyta.
ES šalys, siekdamos apsaugoti menkių išteklius uždraudė specializuotą menkių žvejybą, tuo tarpu Rusijos Federacija to nepadarė. 2020 m. Rusijos Federacija sugavo 1778 t, 2021 m. – 1225 t menkių, kas sudarė 77 % ir 88 % nuo viso sugauto kiekio Baltijos jūroje.
Buvo nustatyta, kad mažas jų augimo greitis, įmitimas, didelis gamtinis mirtingumas yra susijęs su ekosistemos pokyčiais: prastomis deguonies sąlygomis, nulemtomis klimato kaitos, sumažėjusiu žuvų maisto kiekiu pagrindinėje menkių paplitimo zonoje bei parazitais.
TJTT pernai rekomendavo nulinius menkių sugavimus ir tai, kad menkių apsaugos priemonės turėtų būti vertinamos dėl klimato pokyčių bei suminio antropogeninio poveikio degraduojančios ekosistemos kontekste. Išskiriamas ir dar vienas veiksnys, galintis turėti įtakos, eutrofikacijos mažinimas. Jis leistų padidinti deguonies kiekį priedugnio sluoksnyje ir atkurti menkių buveines. Tam reikėtų, kad visos Baltijos jūrą supančios šalys turėtų ženkliai sumažinti azoto ir fosforo kiekių patekimą į jūrą. Į upes šios medžiagos patenka intensyvios žemdirbystės metu tręšiant laukus.
„Nors, kol kas, išteklių būklė nesureagavo į apsaugos priemones, reikia suprasti du svarbius aspektus. Visų pirma reikia laiko, kad poveikis pasireikštų, antra, reikia turėti omenyje geopolitinius ir ekosistemos veiksnius, kurie riboja išteklių atsikūrimo galimybes“, – sakė T. Zolubas.
Perpelės. Praeito šimtmečio pirmoje pusėje perpelė buvo viena dažniausiai Kuršių mariose sugaunamų žuvų. Iki 1998 m. perpelė buvo priskirta Lietuvos raudonosios knygos rūšimi 1 E kategorijai (rūšis esanti prie išnykimo ribos), o 2005 m. buvo išvis išbraukta iš nykstančių rūšių.
„Mūsų stebėjimai jau kelis metus rodė perpelių jauniklių sutikimo dažnumo, gausumo didėjimą, todėl dideli jų sugavimai 2023 m. buvo labai tikėtinas ir lauktas rezultatas. 2022 m. sugauta 10 t, o 2023 m. – beveik 40 t priekrantėje ir Kuršių mariose. Žinoma, kad perpelės yra jautrios vandenų taršai, todėl „Grigeo“ taršos į Kuršių marias sustabdymas, taip pat, galėjo būti vienas iš veiksnių, dėl kurių perpelių ištekliai per kelerius metus atsikūrė“, – pastebėjo KU jaunesnysis mokslo darbuotojas.
Ragina nekaltinti verslo
Pastaruoju metu netyla diskusijos apie verslinę žvejybą Baltijos jūroje. Kritikai tikina, kad ji naikina ar išstumia rūšis, palaikytojai traukia naudos ekonomikai kortą ir tvirtina, kad Lietuvos kvotos – per mažos, kad be kitų veiksnių nulemtų rūšių nykimą. Lietuvos meškeriotojų sąjungos prezidentas įsitikinęs, jog verslas ženkliai prisideda prie žuvingumo mažėjimo: „Manome, kad iki 500 m nuo kranto turėtų nebelikti jokios verslinės žvejybos, nes čia dažniausiai gaudomos neršiančios ar neršti migruojančios žuvys. Turėtų būti įvestas ženklus verslinės žūklės ribojimas ar visiškas uždraudimas. Taip pat turėtų būti pritaikyta žuvų apsauga jų neršto metu nerštavietėse ir migracijos metu į nerštavietes“.
Pasak R. Sako, verslinė žvejyba buvo vienas iš veiksnių, lėmusių menkių išteklių kolapsą, bet Lietuvai skiriama tik 5,5% Europos Sąjungos šalims nustatytos kvotos, sugavimai 2000 -2019 metais siekė 4- 6 procentus nuo visų ES šalių sugavimų taigi Lietuvos žvejų įtaka menkių išteklių būklei buvo nežymi,o Baltijos priekrantės žvejų įtaką galima prilyginti „lašui jūroje“.
Jis mano, kad kaltinti Lietuvos žvejų dėl strimelių (silkių) pergaudymo taip pat negalima. Lietuva turi tik 2,9% centrinės Baltijos silkės kvotų. Daugiausiai jų sugauna Suomija, Švedija, Estija ir Latvija. Tyrimai rodo, kad plekšniažuvių ištekliai Baltijos jūros priekrantės vandenyse yra stabilios būsenos, o pietinėje dalyje, net gerėja. Taip pat pastaruoju metu ypač pagerėjo perpelių išteklių būklė, kurios prieš keletą metų buvo netoli išnykimo ribos.
„Tikrai negalima kaltinti mūsų žvejų dėl išteklių Baltijos jūroje būklės, ji turi būti pakeista mėgėjų žvejyba. Tačiau, Baltijos jūroje tokia žvejyba nevykdoma iš esmės, nebent nuo Palangos tilto. Tie, kas nori uždrausti verslinę žvejybą Baltijos priekrantėje yra ne žvejai mėgėjai, o pramoginės žvejybos verslo atstovai. Jų „susirūpinimas“ Lietuvos verslinės žvejybos įtaka žuvų ištekliams yra tik akių dūmimas. Iš tikrųjų tai yra „karas“ dėl pramoginės žvejybos verslui reikalingos teritorijos, o ne dėl išteklių“, – kalbėjo R. Sakas.
