Per pirmąsias ekspedicijos „Išsaugokime Baltiją“ savaites dalyviai keliauja per daugybę miškų. Liisi – labiausiai patyrusi ekspedicijos žygeivė – pėsčiomis perėjo JAV ir Naująją Zelandiją ir yra mačiusi jų gerokai daugiau. Ekspedicijos dalyvė paaiškina, kuo skiriasi sodinti ir natūralūs miškai.
Miškai yra kur kas daugiau nei tik medžiai – tai sudėtinga augalų, grybų ir gyvūnų ekosistema, kuriai rasti tinkamą pusiausvyrą, norint gerai funkcionuoti, prireikia dešimtmečių. Natūraliuose miškuose biologinė įvairovė yra maždaug 60 proc. didesnė nei sodintuose miškuose, juose auga įvairios augalų rūšys ir gyvena įvairūs laukiniai gyvūnai. Jie skatina ekologinę pusiausvyrą ir teikia svarbiausias ekosistemos savybes.
Sodinti miškai, kurie paprastai yra skirti specialiems tikslams, pavyzdžiui, medienos gamybai, dažniausiai pasižymi maža biologine įvairove. Jų struktūra yra supaprastinta, o buveinių kokybė laukiniams gyvūnams menka. Be to, dažnai jie sodinami kaip monokultūros, todėl biologinė įvairovė dar labiau sumažėja, o miškams daug sunkiau atsispirti ligoms, gaisrams ir kitoms stichinėms nelaimėms.
Kodėl tai svarbu jūrai? Natūralūs miškai didina vandens filtraciją ir sulaikymą, bei sugauna ir sugeria maistingąsias medžiagas, pavyzdžiui, azotą ir fosforą. Kai lietaus vanduo teka per miškingas vietoves, medžių ir kitos augmenijos šaknys sugeria maistingąsias medžiagas, todėl jos nenuplaunamos į netoliese esančius vandens telkinius. Dėl to sumažėja į upes, ežerus ir pakrančių zonas patenkančių maistinių medžiagų kiekis, o tai sumažina sąlygas eutrofikacijai. Saugoti ir atkurti natūralius miškus būtina ne tik siekiant išlaikyti biologinę įvairovę, ekologinę pusiausvyrą ir požeminio vandens išteklius, bet ir norint užkirsti kelią eutrofikacijai.
