Visko teko išmokti pačiam
Gintarais Igoris susižavėjo dar vaikystėje. Pasakoja, kad nuo tada, kai pavyko jų rasti, serga vadinamąja gintarlige. „Nepagydoma, bet labai gera liga, – juokaudamas kalba pašnekovas ir priduria, kad gintarą renka, nes jam patinka ši veikla ir daug laiko leisti gamtoje, pajūryje: – Tai yra ir mano pomėgis, ir gyvenimo būdas, ir pragyvenimo šaltinis.“
Paklaustas, kaip tapo gintaro gaudytoju, Igoris sako, kad visko teko mokytis pačiam – informacijos nebuvo, o kiti ja dalytis šykštėjo:
„Viską reikėjo pačiam stebėti ir mokytis, nes gintaro gaudytojai yra labai uždari žmonės, dėl konkurencijos niekas nieko tau nepapasakos. Vaikystėje pamačiau, kaip jie gintarą gaudo naudodami tinklelius, pats pasidariau mažą tinklelį, paskui pasigamindavau vis didesnį.
Man niekas nieko nepaaiškino, pats stebėdavau gamtą, jūrą, bangas, vėją, orų prognozes. Norint rasti gintaro, svarbu daugelis veiksnių: bangos, jų kryptis, vėjas ir t. t. Visos žinios atėjo su praktika. O ekskursijas, kuriose atsispindi visa mano per gyvenimą sukaupta gintaravimo patirtis, pradėjau vesti, nes man negaila ta informacija dalytis, be to, manau, kad gintaro yra daug ir jo užteks visiems.“
Galima rasti ir ramioje jūroje
Šansų rasti gintaro, pasak Igorio, yra visada: „Kuo daugiau žinių ir patirties turi, tuo geriau gali įvertinti situaciją, prognozes ir važiuoti pasižiūrėti į vieną ar kitą vietą. Nes nuolat būti prie jūros negali. Mūsų pajūris – apie 90 km, visur nespėsi ir nepabūsi, ir paplūdimy palapinės nepasistatysi. Bet šansų – mažesnių ar didesnių – rasti gintaro visada yra.“
Pasiteiravus, kokiai jūrai esant verta vykti ieškoti gintaro, pašnekovas šypsodamasis sako: „Čia tas įdomiausias dalykas, viso gyvenimo patirtis. Vienintelis dalykas, kurio mes tiksliai nežinome, – kurioje vietoje srovė bus pakankamai stipri, kad nuo jūros dugno stumtų gintariukus su visomis tomis šiukšlytėmis – augalais, pagaliukais ir pan. Kiekvienoje Lietuvos pajūrio vietoje nuo vėjo, bangų krypties, bangų dydžio priklauso, bus ar nebus gintaro. Gali įvertinti visas prognozes, bet, ar yra gintaro, įsitikinsi tik atvažiavęs prie jūros. Ir tada jau sėkmės dalykas atvažiuoti į vieną ar kitą vietą, kad ten jo rastum.“
Igoris teigia, kad gintaro galima rasti ir visiškai ramioje jūroje: „Visada būna taisyklių, bet būna ir išimčių – kai, atrodo, neturėtų būti gintaro, o atvažiuoji ir randi. Jūra gali būti visiškai rami, gali būti labai didelės ar vidutinės bangos. Labai priklauso ir nuo vietos. Žinai, kad prie didelių bangų toje ar kitoje vietoje niekada nieko nepavyko rasti, ten gali ir nevažiuoti. O kokioje kitoje vietoje būtinai reikia bangų, kad rastum gintaro. Dar kitoje vietoje kaip tik reikia, kad jūra būtų rami, lengvos bangelės.“
Pasiteiravus, kaip gintaras renkamas – ant kranto ar įsibridus į jūrą, pašnekovas pasakoja, kad ant kranto užkimba tik labai mažas procentas gintaro, turi būti pirmas, kad pamatytum ir susirinktum:
„Taigi šansų prisirinkti gintaro tik vaikštant pajūriu – daug mažiau, nei pasiėmus tinklą gaudyti jį bangose. O ten jau viskas priklauso nuo tavo įgūdžių, patirties, nuo to, kokį tinklelį turėsi, nes jie irgi skiriasi esant skirtingoms oro sąlygoms. Būna, kad jūra viską išstumia į krantą, jeigu pirmas atsiduri toje vietoje – susirinksi. Bet, jei ateisi vėliau, bus likę tik mažyčiai gintariukai.“
Gintarą gaudo ištisus metus
Igoris gintarą gaudo ištisus metus, dieną ir naktį. Jei turi laiko, yra šiek tiek bangų, nuvažiuoja, apsižiūri, pasivaikšto. Kai šansai rasti gintaro didesni, pajūryje praleidžia daugiau laiko.
„Ekskursijas rengiu ištisus metus, tik šiltuoju sezonu jų būna daugiau. O rudenį, žiemą, pavasarį, kai šalta, bjaurus oras, jūra banguoja, daugiau audrų, skiriu daugiau laiko gintarauti, nes ir gintaro rasti yra daugiau šansų. Vasarą tų šansų šiek tiek mažiau, nes audros šiltuoju sezonu būna tik kelios. Tada gintarauti geriausia važiuoti praėjus keletui dienų po audrų.
Jei yra gintaro, būna ir taip, kad visą dieną važinėju iš vienos vietos į kitą, paskui vėl grįžtu į pirmą. Būna ir tokių dienų, kai nuvažiuoji patikrinti ryte, per pietus, paskui dar ir vakare ar naktį.
Yra tokia taisyklė: kol prie jūros yra gintaro – mirk, bet niekur nevažiuok. Viską – maisto, drabužių – turi turėti su savimi mašinoje. Nes, jei išvyksi namo, kitą dieną atvažiavęs nieko neberasi. Tada gailėsiesi, kodėl nepasilikai“, – dalijasi pašnekovas.
Per metus prirenka keletą kilogramų
Pasmalsavus, ar yra suskaičiavęs, kiek gintaro per gyvenimą pririnko, Igoris juokdamasis sako, kad neskaičiuoja, o nuvažiavus gintarauti gali būti visaip: nieko, saujelė, kilogramas. Pašnekovas patikslina, kad nuolat tuo užsiimant per metus pavyksta surinkti ir keletą kilogramų. Dalį kolekcionuoja, dalį parduoda, dalį padovanoja per ekskursijas. Juvelyrika neužsiima, tačiau iš sugautų gintariukų pagamina amuletų.
Vyras teigia, jog gintarą gaudo ne tam, kad kuo daugiau jo pagautų ir kuo brangiau parduotų, o dėl paties proceso, smagumo, adrenalino: „Vaikštai, stebi jūrą, kopas, smėlį, gyvūnus. Visa tai ramina. Be to, tai – aktyvus gyvenimo būdas, aktyvus poilsis, sveikata. Kartais sveikatą gadini, kai brendi į šaltą jūrą, todėl reikia saugotis, žinoti, ką turi su savimi turėti, kad neperšaltum.
Aišku, turi tai mėgti. Man jūra, pajūris yra namai. Čia gimiau, užaugau, gyvenu, dirbu, vedu ekskursijas. Myliu, pažįstu šį kraštą ir ekskursijas vedu ne tik apie gintaro gaudymą, bet ir po Klaipėdos senamiestį, Kuršių neriją, Palangą, pamarį.
O grįžtant prie paties gintaro, kad ir dabar kalbu su jumis, žiūriu į tokius gražius, skaidrius gintariukus, kuriuos laikau ant palangės, – saulės apšviesti jie taip gražiai atrodo. Tarsi tokia gintaro terapija. Man gintaras yra nuotaika, džiaugsmas, ramuma.“
Ekskursiją rengia jau 15 metų
Kaip pasakoja Igoris, gintarautojų yra nemažai, tačiau mūsų pajūryje tik jis vienas dirba gidu ir jau 15 metų rengia šias unikalias gintaro gaudymo ekskursijas:
„Tai pažintinė-pramoginė ekskursija, kurioje netrūksta juoko ir humoro. Ji trunka apie porą valandų, susideda iš teorinės ir praktinės dalies. Grupės susirenka labai įvairaus amžiaus – nuo darželinukų iki senjorų, iš Lietuvos ir kitų šalių. Ekskursijas vedu lietuvių, anglų, vokiečių, rusų kalbomis, pradedu vesti ir ukrainiečių.
Per jas dalijuosi savo patirtimi, žmonės gauna pagrindinę informaciją – į ką atkreipti dėmesį, ką su savimi turėti einant gintarauti, pamato, kaip reikia tai daryti, o paskui, jei užsikrečia gintarlige, gali auginti savo patirtį.
Teorinėje ekskursijos dalyje, kuri vyksta Pajūrio regioninio parko direkcijos lankytojų centre Karklėje, supažindinu su savo nešiojamąja skirtingų formų, spalvų gintariukų kolekcija. Pasitreniruojame atskirti gintarą nuo ne gintaro. Kartais pavaidiname Jūratę ir Kastytį.
Praktinė dalis vyksta pajūryje. Parodau, ką reikia turėti – tinklai, drabužiai, atkreipiu dėmesį į jūros subtilybes, vietos, oro sąlygas. Apsirengiu gintaro gaudytojo apranga, pasiimu tinklą, kartais ir kokį ekskursantą aprengiu ir keliaujame prie vandens. Parodau, kaip visas tas procesas vyksta“, – pasakoja gintaro gaudytojas.
Tiesa, ar ekskursijos dalyviams pasiseks grįžti su laimikiu, daug priklauso ir nuo tos dienos oro sąlygų, o jų ekskursijai nepasirinksi.
Ženklai, į kuriuos svarbu atkreipti dėmesį
Paklaustas, ką esminio pasakoja žmonėms apie gintarą, Igoris išskiria keletą akcentų: „Svarbiausias dalykas yra žinoti, kaip jis atrodo. Kitas – į kokias oro sąlygas orientuotis, kada daugiau šansų rasti gintaro. Taip pat – ką su savimi turėti einant prie jūros, kad nenutiktų taip, jog gintaro yra, o negali jo pagauti. Ir į kokias subtilybes, ženklus reikia atkreipti dėmesį, kad suprastum – verta eiti į tam tikrą vietą ar ne.
Pavyzdžiui, ateinate prie jūros, apsižiūrite, ar yra kitų gintaro gaudytojų. Jei yra, ką jie veikia? Šiaip sau stovi, vaikšto ar veiksmas vyksta bangose? Pagal tai priimate sprendimą – bristi į vandenį ar ne, tačiau atminkite, kad šiaip sau gintarautojai bangose nestovi.
Kitas ženklas – kirai. Jeigu jie buriuojasi virš bangų, nardo, tai irgi parodo vietą, kur turėtų būti gintaro. Taip pat – tamsesnė banga, pakrantė. Jei jūra ką nors meta, vanduo nėra skaidrus, pakrantė nėra tuščia – yra visokių jūros nugludintų pagaliukų, augalų – tai irgi vienas požymių, kad gali būti gintaro.“
