Verslo perdavimas Vidurio ir Rytų Europoje: su kriminaliniais elementais, posovietinėm šmėklom ir žiupsneliu sėkmės

Verslo perdavimo mokslo kelio pradžioje esame su visa Vidurio ir Rytų Europa: kaupti žinias ir tuo pat metu pasinaudoti tuo, kas pasaulyje jau išmokta, suvokta ir sustyguota, aktualu visam regionui. Verslininkas, investuotojas Linas Strėlis nurodo, kad Vidurio ir Rytų Europa verslo įpėdinystės, kaip ir finansinio raštingumo, požiūriu gana vienalytė, vieni gal geresni vienais, kiti – kitais niuansais, bet apskritai visi maždaug vienodi: Rytų europiečiai savimi deramai kol kas nesirūpina.

Kaip JAV prieš 100 metų

Pirmą projekto „Įpėdinystės akademija“ tekstą „Vien testamento nepakanka: kaip sėkmingai perduoti verslą kitai kartai“ užbaigusioje skiltyje „Lietuvoje – tik pirmieji žingsniai“ apsiribota konstatavimu, jog istorinės priežastys lėmė, kad Lietuvoje, kaip ir visoje posovietinėje erdvėje, dar bręstama verslui, kai jis tęsiamas jau naujų kartų rankomis, sklandžiai joms perdavus estafetę.

Dar sykį primintini šeimos verslą apibūdinantys požymiai – tai siekis formuluoti ilgalaikius tikslus, su tuo susijęs konservatyvus (lyginant su ne šeimos įmonėmis) valdymo modelis, vengiant beatodairiško skolinimosi bei atsargiai investuojant nuosavą kapitalą, taip pat – šeimos įmonių savininkų siekis skatinti komandos emocinį prisirišimą prie jų prekės ženklo.

Kiek šie bruožai apibūdina vos ketvirtį amžiaus peržengusį Vidurio bei rytų Europos verslą? Viena kebliausių aplinkybių, mėginant aptarti šią temą mūsų regione, – katastrofiškas tyrimų trūkumas.

Kas porą metų yra atliekamas globalus šeimos verslo tyrimas „Global Family Business“ – pernai apklausta 3 tūkstančiai šeimos įmonių savininkų vadovų iš 53 valstybių. Tyrimas globalus, tad Vidurio ir Rytų Europa specialiai neišskirta, vis dėlto grafikuose (pavyzdžiui, apie šeimos įmonių planus smarkiai plėstis) greta Graikijos, Kolumbijos, Airijos, Singapūro, Nigerijos, Danijos, Kenijos, Suomijos etc. iš mūsų regiono išskirtos tik fiziškai didžiausios Lenkija bei Rumunija.

Vis dėlto ir šio tyrimo kontekste galimi atsargūs apibendrinimai: šeimos kompanijų, kurios sudarė, dokumentavo ir su visais suinteresuotaisiais supažindinto verslo perdavimo planą, pasaulinis vidurkis siekia 15 proc., mūsų regione jis neviršija 7–8 proc. 36 proc. verslo įmonių brandaus kapitalizmo šalyse į aukščiausią vadovybę yra įtraukusios naujų kartų atstovų, Rytų Europoje šis rodiklis – iki 20 proc. Ir taip toliau. Aritmetika gana paprasta – pasaulinį vidurkį dalyti iš dviejų mūsų regiono nenaudai.

...kaip Amerikoje prieš 100 metų.

Gal, kalbant apie mūsų regioną, racionaliau remtis konkrečiais faktais, empirika, jei sisteminiams apibendrinimams atlikti dar nesubrendome? Jei (kai) tam tikra prasme kartojame Vakarų keliasdešimties ar net šimtmečio senumo istorijas? Kaip įžanga gali tikti kad ir tokia iš XX a. pradžios Amerikoje.

Visą gyvenimą gangsterių persekiojimo paniškai bijojęs „Ford Motor Company“ steigėjas ir savininkas Henris Fordas 1916-aisiais apsaugininku priėmė buvusį boksininką, jūrininką Harrį Bennettą. Kai 1919 metais kompanijos valdymą perdavė vieninteliam sūnui Edseliui, valdingo apsaugininko įtaka ilgainiui išaugo tiek, kad apie automobilius nieko neišmanęs pilietis į svarbius postus „Ford Motor Company“ prastumdavo draugelius net iš kriminalinio pasaulio.

E. Fordui 1943 m. mirus, valdžią „Ford Motor Company“ kone visiškai uzurpavo H. Bennetto bendrai, kompanija prarado milijonus, kol šeima įkalbėjo jau garbaus amžiaus kompanijos steigėją 1945-ųjų rudenį neperduoti reikalų vyriausiajam iš anūkų Henriui Fordui II. H. Bennettas šio rimtai niekada nevertino, bet jau kitą dieną po paskyrimo buvo išmestas iš kompanijos. Už H. Fordo II stovėjo valingos Fordų šeimos moterys, šeimos nuomonę jis brangino, be to, ilgainiui paaiškėjo, jog yra talentingas verslininkas.

Dar „ikisisteminė“ ir todėl net pamokanti istorija vis dar „žalio“ Vidurio bei Rytų Europos kapitalizmo kontekste, ypač kai ir daug pasiekusiems čionykščiams verslininkams nutinka labai visaip.

Nepamokos iš Čekijos

Praėjusį rudenį tarptautinėje viešojoje erdvėje gana plačiai skambėjo Čekijos ministro pirmininko Andrejaus Babišo istorija. „Čekų D.Trumpu“ tituluojamas politikas (per vizitą Vašingtone JAV prezidentui padovanojo Čekijoje pagamintą kolekcinį pistoletą su unikaliu numeriu, kuris atitinka prezidento D.Trumpo gimimo metus) atėjo į politiką padaręs puikią karjerą versle, yra vienas turtingiausių žmonių Čekijoje (2019-aisiais turtas įvertintas 3,7 mlrd. dolerių), savininkas agrochemijos kontroliuojančiosios bendrovės (holdingo) „Agrofert“, į kurią įeina apie 200 kompanijų iš Čekijos, Slovakijos, Lenkijos, Vengrijos, Vokietijos bei Olandijos ir kurioje dirba beveik 18 tūkst. žmonių.

„Agrofert“ klupo praėjusį lapkritį, kai interneto leidinys „Seznam.cz“ paskelbė Šveicarijoje gyvenančio 35-erių Andrejaus Babišo jaunesniojo (sūnaus iš pirmos santuokos, iš viso čekų premjeras turi 4 atžalas) liudijimą, jog prieš jo valią buvo su tėvu susijusių asmenų išvežtas į Rusijos okupuotą Krymą. Reikalas tas, kad čekų tyrėjai turi klausimų dėl daugiafunkcio komplekso „Gandro lizdas“, kurį statant praėjusį dešimtmetį panaudotos Europos Sąjungos (ES) fondų lėšos smulkiajam ir vidutiniam verslui plėsti, į jas „Agrofert“ savininkas neturėjo teisės, todėl įformino statybą vaikams iš pirmos santuokos. Po kaltinimų tėvui korupcija tuo metu „Agrofert“ dirbęs Piotras Protopovas ir jo žmona gydytoja psichiatrė Dita Protopopova Babišo jaunesniajam esą primygtinai pasiūlę ilgalaikes „atostogas“ Kryme arba „siuntimą“ į psichiatrijos gydyklą.

Reikalas tas, kad A. Babišo sūnus joje anksčiau gydėsi. Motyvuodami sveikatos problemomis, jis ir sesuo Adriana atsisakė dalyvauti „Gandro lizdo“ statybos tyrime, bet žurnalistams patvirtino pasirašęs su kompleksu susijusius dokumentus, tiesa, kokius, nežinąs. Istorija tebesitęsia, šio teksto tikslas – ne lenkti į kurią nors pusę: aptariama tema istorija aktuali ir gal net pamokanti ta prasme, kaip subtiliai ir nenuspėjamai išvystyto verslo situaciją gali lemti vaikų bei tėvų santykių pobūdis.

Branduoliniai verslo įpėdinystės reikalai Lenkijoje

Pasak žurnalisto Jaceko Komaro, mūsų kaimynėje Lenkijoje verslo pradininkai 1989-1990 metais buvo 30–35 metų, šiandien jie susiduria su dilema – atiduoti verslą paveldėtojams ar jį tiesiog parduoti. Nutinka įvairiai. Tarkime, Jano Kulczyko pavyzdys byloja apie sektiną nuoseklumą. Jau velionis (išėjo anapilin 2015-aisiais) lenkų verslininkas tėvynėje panaudojo tėvo kapitalą, kai tik tai tapo įmanoma po 1989 metų.

Tėvas Henrykas Kulczykas po Antrojo pasaulinio karo įsteigė tris prekybos kompanijas, kurias sovietinė Lenkijos valdžia nacionalizavo. Šeima emigravo į Vokietiją, kur praturtėjęs Henrykas 1981-aisiais padovanojo sūnui Janui milijoną dolerių pradėti savo verslą. Didžioji dalis J. Kulczyko projektų yra šeimos pradėtųjų tąsa, taip Lenkijoje atsirado prekybos tinklas „Interkulpol“, 1991-aisiais – grupė „Kulczyk Holding“.

Milijardierius keletą metų nuosekliai į savo vietą rengė sūnų Sebastianą ir jau 2012 m. pradėjo verslo perdavimo vaikams procedūrą. Studijavęs Londono ekonomikos mokykoje („London School of Economics“) bei praktikos Londono investicijų banke „Lazard“ įgijęs Kulczykas jauniausiasis nuo 2013 m. vadovauja „Kulczyk Investments“. Žurnalo „Forbes“ lenkiškos versijos turtingiausių lenkų 2016 m. šimtuko sąraše trečios kartos verslo dinastijos atstovai Dominika ir Sebastianas Kulczykai su 3,6 mlrd. eurų turtu užėmė pirmą poziciją, kitais metais ir žurnalas „Wprost“ jiems skyrė pirmą vietą.

Antrą poziciją 2016-ųjų „Forbes“ bei „Wprost“ 2017 m. reitingų sąraše užėmusio „Telewizja Polsat“ steigėjo bei mobiliojo ryšio tinklo „Plus“ savininko Zygmunto Solorzo (turtas vertinamas 2,3 mlrd. eurų) situacija šia prasme keblesnė, mat, nors bandė rengti abu sūnus perimti verslą, deja, paaiškėjo, jog šie nelabai turi sugebėjimų išlaikyti bei vystyti tėvo sukurtą imperiją. Klausimas išlieka atviras – vaikai subręs deramai paveldėti arba sėkmingai prasidėjusi šeimos verslo istorija užges su pirma karta?

Trečias turtingiausias Lenkijos žmogus, verslininkas bei investuotojas, beje, ir triskart Europos ralio vicečempionas Michałas Sołowowas (2,1 mlrd. eurų turtas), nors žinomas kaip pabrėžtinai šeimos žmogus, iš tiesų neturi kam perduoti turto, nes dukra Karolina niekada nepozicionavo savęs turtingo tėvo dukra, jau baigusi mokyklą aktyviai užsiėmė savanoryste. Ji kategoriškai nenori būti verslininke, yra pasinėrusi į filantropinę veiklą bei įsteigusi savo labdaros fondą. Pasak paties verslininko, jis greičiausiai verslą parduos.

Viešojoje erdvėje neseniai pasirodė informacija apie M. Solowowo ketinimą statyti Lenkijoje pirmą atominę elektrinę. Verslininkas 300 megavatų modulinę jėgainę, galinčią elektra aprūpinti 120 tūkst. gyventojų, ketina suręsti per 10 metų su Japonijos koncernu „GE Hitachi Nuclear Energy“. Vienas turtingiausių lenkų gal ir bus priverstas parduoti savo verslo imperiją, bet iki tol savo savo vardą įamžins ant atominės elektrinės.

Latviai atžalomis rūpinasi ūkiškai

Mūsų šaliai aktualiausia patirtis – rytinėje Baltijos pusėje. Ilgametis Latvijos Ventspilio meras (nuo 1994-ųjų, 2012 m. atleistas, paskui vėl grįžęs į pareigas) Aivars Lembergs minimas ir kaip vienas turtingiausių latvių, ne kartą įvardytas turtingiausiu šalyje, nors pats ilgai atsisakė tą pripažinti. 2015 m. išsiskyręs, tais pačiais metais sukūręs naują santuoką ir su antra žmona sulaukęs dviejų atžalų, vaikais iš pirmos santuokos sūnumi Anrijumi ir dukra Līga pasirūpino deramai – 2005-ųjų gruodį perdavė jiems 50 proc. kompanijos „LSF Holdings“ akcijų, šie irgi tapo milijonieriais. Pavyzdžiui, 2014-aisiais skelbta, jog A. Lembergs su Anrijumi ir Līga valdė 171 mln. eurų turtą.

2010 m. Londono aukščiausiajame teisme nagrinėtas ieškinys prieš „Latvijos jūrų laivininkystės“ akcininkus dėl dirbtinai sumažintų kainų penkioms lengvatinio apmokestinimo (ofšorinėms) kompanijoms, spauda ta proga nurodė, jog „Latvijos jūrų laivininkystę“ Ventspilio meras užvaldė padedamas dukart šalies ministro pirmininko Andrio Šķēlės. Tinkama jungtis tęsti verslo paveldėjimo istorijas su verslo oligarchų „dedamąja“, juk trio A. Lembergs, A. Šķēle ir Ainars Šlesers, pasak ne tik latvių spaudos, ilgai turėjo nemenką įtaką visam Latvijos gyvenimui.

Iš pirmos dar 1979-ųjų santuokos su medicinos seserimi Dzintra (pats A. Šķēle tada buvo žemės ūkio akademijos studentas) užaugo dukterys Anetė ir Madara. Po skyrybų 2003 m. politikas kitais metais vedė parlamentinės partijos „Latvijas Ceļš“ buvusią lyderę Kristinę Libanę, su kuria sulaukė sūnaus Dzintaro. Šķēlių šeimos įmonė SIA „Sabiedrība privātajiem ieguldījumiem“ 2018 metais uždirbo 16,625 mln. eurų, joje K. Libanė-Šķēlė valdo 30 proc., Anete Šķēlė-Petersone ir Madara Šķēlė-Dupatae – po 25 proc. akcijų. Ekspremjeras tenkinasi niekinga verslo dalimi, liūto dalį perleidęs antrai žmonai ir dukterims iš pirmos santuokos.

Kiek kitoks Annos ir Kirovo Lipmanų, didžiausių farmacijos bendrovės „Grindeks“ akcininkų (atitinkamai 16,65 proc. ir 33,29 proc.), šeimos atvejis. 2019-ųjų balandį jie su sūnumi Filipu įsteigė kompaniją „SIA Liplat Holding“ su įstatyminiu daugiau nei 33 mln. eurų kapitalu („Firmas.lv“ informacija). K. Lipmanas joje valdo 66,61 proc., А. Lipman – 33,31 proc., sūnus – vos 0,08 proc. akcijų. Užtat F. Lipmanas yra didžiausio „Grindeks“ akcininko „Liplat Holding“ valdybos narys, taip pat dalyvauja tėvams priklausančių įmonių, tokių kaip Talino farmacijos fabrikas, direktorių tarybose. Tikėtina, kad taip konservatyviai tėvai rengia sūnų perimti verslą.

Iš čia paminėtų trijų mūsų kaimynų istorijų nebent Lipmanų šeimą su išlygomis galima laikyti klasikiniu verslo paveldėjimo atveju, kiti du – tai istorijos apie tai, kaip žlugus Sovietų Sąjungai praturtėjusi pirma karta tiesiog deramai (ne)pasirūpino atžalomis.

Lietuvoje tradicijos būta

Nors dabar mūsų regione apie tradiciją kalbėti gerokai per anksti, kai kur jos vis dėlto būta. J. Komaras primena Abiejų Tautų Respublikoje gyvavusią tradiciją, kurią apibrėžė lenkiškas žodis „ordynacja“. Ordinacijas įsteigė Steponas Batoras XVI a. pab., taip vadintos bajorų giminių valdytos žemės valdos. Joms vadovavo vienas giminės atstovas (dažniausiai – vyriausiasis sūnus), vadinamasis ordinatas, egzistavo ordinacijas valdžiusios dinastijos. Pavyzdžiui, žinoma Jaroslavų giminės ordinacija, įkurta 1470 m. Radvilų ordinacija įkurta 1589 m., Ostrogiškių – 1609 m. Ir taip toliau.

Dėl istorinių priežasčių tradicija prarasta, atrodytų, negrįžtamai. Vis dėlto irgi faktas, jog tokios būta, o, kad jos kol kas nemėginame aktualizuoti, pirmiausia – mūsų problema.

Kol kas tenka remtis aplinkybe, jog lietuviškas kapitalizmas, kaip ir visoje Vidurio bei Rytų Europoje, labai jaunas, būtent tai tebus atskaitos taškas, nuo kurio atsispirsime tekstuose, skirtuose jau lietuviškoms verslo įpėdinystės realijoms aptarti.