Raginimas nesiskiepyti – grėsmė nacionaliniam saugumui
Mokslas pripažįsta, kad vakcinacija yra pagrindinė kovos su COVID-19 pandemija priemonė. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorius, gydytojas infektologas Arvydas Ambrozaitis, pabrėžia, jog įrodymais pagrįstos medicinos teiginiai nėra demokratijos laukas, o vakcinacijos būtinybės neigimas mirtinos pandemijos akivaizdoje – grėsmė mūsų visų saugumui.
„Mes negalime rengti referendumo ir balsuoti, kuris mokslu pagrįstas teiginys teisingas, o kuris ne. Taip, kaip ir dėl mokslo teiginio, kad Žemė yra apvali ar plokščia. Dar 2019 metais PSO patvirtino, kad nesiskiepijimas ar kitų raginimas nesiskiepyti – tai grėsmė valstybės nacionaliniam saugumui, tai antivalstybinė veikla. Tiems, kurie agituoja prieš skiepijimą nuo COVID-19, reikėtų svarstyti atsakomybės, galbūt ir baudžiamosios, klausimą“, – teigia A. Ambrozaitis.
Profesorius pastebi, kad dalis visuomenės klaidingai suvokia teisę nesiskiepyti, supriešina ją su kitos visuomenės dalies teise nesusirgti. Taip pat jis pabrėžia, kad „ekstremalios situacijos metu visuomenės interesai turi viršenybę prieš egoizmu paremtas asmens teises, panašiai, kaip ir karo metu“.
A. Ambrozaitis skaičiuoja, jog apie 30 proc. šalies gyventojų yra antivakseriai arba jų įtakoje esantys asmenys. Palyginimui, Portugalijoje priešiškai skiepams nusiteikusių gyventojų dalis sudaro tik apie 3 proc.
„Tai rodo, kad tie 50 metų, praleistų totalitarinėje valstybėje, kuri buvo „kreivų veidrodžių karalystė“, kurioje buvo įprasta viena sakyti, kita galvoti, o trečia – daryti, turėjo įtakos žmonių mentaliteto pokyčiams. Jie niekuo netiki – nei medicinos ekspertais, nei vyriausybe, pagaliau, ir savo valstybe. Skandinavijos šalys geriau susitvarkė su pandemija, nes ten yra istoriškai tvirtos pilietinės visuomenės tradicijos“, – teigia A. Ambrozaitis.
Įgimtas imunitetas nėra pakankamai efektyvus kovojant su COVID-19 liga
Skiepų svarba pandemijos valdyme abejojanti visuomenės dalis savo pasirinkimą nesiskiepyti dažnai argumentuoja tuo, jog pasitiki savo natūraliu imunitetu, o skiepas neva jį sugriausiantis.
Komentuodamas vieną dažniausių su skiepais susijusių mitų, A. Ambrozaitis pirmiausia išskiria, kad yra dvi imuniteto (organizmo apsaugos) formos: įgimtas ir įgytas imunitetas.
Profesoriaus teigimu, įgimtas imunitetas dar yra vadinamas nespecifiniu, kadangi jo pagrindiniai komponentai (oda, gleivinės, neutrofilai, makrofagai) skirti apsaugai nuo visų žalingų veiksnių, įskaitant ir patogeninius mikrobus, virusus. Bet ši imuniteto rūšis nėra pakankamai efektyvi.. Apsauga, turinti apsauganti nuo praktiškai visų žalingų veiksnių, nėra pakankamai stipri kovojant su tam tikru specifiniu virusu, bakterija ar kitu svetimkūniu.
„Žymiai efektyvesnis yra įgytas imunitetas, kurio pagalba sukuriamas specifinis imunitetas prieš konkretų patogeną. Jis gali būti natūraliai įgytas, kai imunitetas susidaro persirgus infekcine liga – taip įgyjamas imunitetas konkrečiam ligos sukėlėjui, kuris sukėlė tą ligą. Tačiau imunitetas gali būti ir dirbtinai įgytas, kai žmogui suleidžiamas nukenksmintas patogenas, arba jo antigenai, arba jo genetinė medžiaga (RNR ar DNR) – tai yra, vakcina“, – teigia A. Ambrozaitis.
Profesorius tęsia, jog vakcinoje esantis negyvas patogenas ar jo dalis nesukelia ligos, tačiau stimuliuoja B limfocitus gaminti apsauginius, neutralizuojančius konkretų patogeną, IgG klasės antikūnus. Taip pat vakcina stimuliuoja ir T limfocitus sudaryti imunologinę atmintį, kad mobilizuoti visą imuninės sistemos „kariauną“ mūšiui su ligos sukėlėju, jei žmogus užsikrečia.
„Lygiai taip pat veikia ir COVID-19. Vakcina kuriama tam, kad sukeltų specifinį imunitetą – taip veikia ir COVID-19 vakcina. Nėra žinoma vakcina, kuri galėtų „sugriauti“ imunitetą. Jei tai įvyktų, tokia vakcina būtų uždrausta vartoti“, – sako A. Ambrozaitis.
Vakcina išmoko organizmą, kaip reaguoti į patogeną
Nacionalinio vėžio instituto onkoimunologas dr. Marius Strioga pažymi, kad vakcinos pagalba susiformuojantis imuninis atsakas ne „sugriauna“, o kaip tik sutvirtina imunitetą.
„Visų vakcinų tikslas yra kelti specifinį imuninį atsaką prieš konkretų sukėlėją. Svarbiausia, kad susidarytų atminties imuninio atsako komponentai, kurie, patekus į organizmą tikram sukėlėjui, jau ne tokiam, kaip vakcinoje, būtų iškart pasiruošę atremti grėsmę“, – teigia M. Strioga.
Anot jo, kai bet koks naujas patogenas į organizmą patenka pirmą kartą, imuninė sistema į kovą įsijungia pilnu pajėgumu maždaug po 2-3 savaičių. Jei yra atminties imuninis atsakas, jau esantis ar persirgus, ar po vakcinacijos, dalis komponentų įsijungia iškart, dalis – per 3-5 dienas.
„Su vakcinacija mes to ir siekėme – paruošti imuninę sistemą galimai konkretaus patogeno invazijai, kad ji ne kaip pirmą kartą į jį reaguotų, o būtų išmokyta, kaip į jį reaguoti. Negalima sakyti, kad skiepai žudo imuninį atsaką, nes čia yra priešingai – vakcinos skirtos aktyvinti imuninį atsaką prieš konkretų patogeną“, – sako M. Strioga.
Imunitetą lygina su kariuomene, skiepus – su jos apmokymu
Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto profesorė dr. Aurelija Žvirblienė konstatuoja – skiepų priešininkų argumentas, kad skiepai „sugriauna“ imunitetą, yra melagiena, kurią skleidžia žmonės, nesuprantantys, kas yra imuninė sistema.
„Vakcina kaip tik kuria imuninį atsaką prieš konkretų ligos sukėlėją. Jei mes imuninę sistemą įsivaizduotume kaip kariuomenę, kuri saugo nuo priešo – viruso, tai vakcinaciją galime įsivaizduoti kaip pratybas, kurios paruošia atakai. Ir skirtumas labai didelis, ar priešą pasitinka apmokyta, ar neapmokyta kariuomenė“, – pabrėžia A. Žvirblienė.
Pasak profesorės, kai mes susiduriame su infekcija neturėdami imuninės sistemos komponentų arba turėdami jų labai mažai, žinoma, kad užtruks daug laiko, kol jų susidarys daug ir kol jie sugebės efektyviai susidoroti su infekcija. Taip nutinka todėl, nes imuninė sistema pasiruošia atremti priešą jau įvykus infekcijai.
„Vakcinų paskirtis – suaktyvinti mūsų vadinamąjį įgytąjį imunitetą: tai yra B limfocitai, kurie gamina antikūnius, ir T leukocitai, kurie sukuria ląstelinį imuninį atsaką. Visi šie imuninės sistemos komponentai yra apmokomi vakcinacijos metu.Žinome, kad apsauginis atsakas nesusiformuoja jau kitą dieną po pasiskiepijimo. Apsauga susiformuoja per tam tikrą laiką, kol turime pakankamai imuninės sistemos ląstelių, kurios sugeba nukenksminti ligos sukėlėjus. Todėl galime suprasti, koks yra didelis skirtumas, ar ligos sukėlėjas mus užpuolė nepasiruošusius, ar užpuolė tada, kai esame pasiruošę“, – sako profesorė.
A. Žvirblienė pastebi, kad skiepų priešininkų gretose kyla daug spekuliacijų būtent dėl nesupratimo, kaip veikia žmogaus imuninė sistema. Pasak profesorės, imuninės sistemos suaktyvinimas konkretaus patogeno atžvilgiu niekaip negali sugriauti imuninio atsako prieš kitus ligos sukėlėjus.
„Mūsų imuninė sistema yra prisitaikiusi atpažinti daugybę pačių įvairiausių ligos sukėlėjų. Įsivaizduokite, su kiek įvairiausių bakterijų mes kiekvieną dieną susiduriame, kiek mes kartų persergame įvairiausiomis ligomis. Jei sakytume, kad skiepai sugriauna imunitetą, vadinasi, kiekvienas mūsų imuninės sistemos suaktyvinimas, pavyzdžiui, kokiu nors kitu virusu, turėtų imuninę sistemą sugriauti. Bet juk visi puikiai žinome, kad taip nevyksta“, – sako A. Žvirblienė.
Vakcinai suaktyvinant imuninį atsaką konkretaus patogeno atžvilgiu, veikia tie patys mechanizmai, kaip ir persergant. Tačiau profesorė pabrėžia, kad imuniteto įgijimas persirgus šiuo atveju yra nepalyginamai rizikingesnis.
„Skirtumas tas, kad persirgdami mes rizikuojame tiek sunkiai sirgti, tiek atsigurti reanimacijos lovoje ar net mirti nuo šio viruso. Vakcinacijos metu imuniteto apmokymas yra nepalyginamai saugesnis būdas. Todėl pasakymas, kad skiepai sugriauna imunitetą, yra melagiena, ir ji demonstruoja neišmanymą, kaip veikia imuninė sistema“, – teigia profesorė.
