Lietuvoje pagaunamos žuvys, kurių į burną geriau nedėti: gali baigtis rimtais sveikatos sutrikimais ir net mirtimi

Mėgstantiems žvejoti Lietuvos vandens telkiniuose tikrai yra ką veikti – žinant tinkamą laiką ir vietą – galima sugauti pavydėtinų laimikių. Patyrę žvejybos ekspertai dalinasi, ką svarbiausia žinoti, norint vakarienei valgyti vertingą ir tinkamai apdorotą žuvį, kokiuose telkiniuose randamos maistingos, o kuriuose – nevalgomos ar net pavojingos žuvys.

Ko tikėtis Baltijos jūroje

Meškerėmis ginkluoti lietuviai šiuo laikotarpiu skuba jūros link, nes vandenyse karaliauja menkė. Žuvininkystės tarybos Žvejybos Baltijos jūroje kontrolės skyriaus vyriausiasis specialistas Ernestas Peskovas išskirtine šios žuvies savybe vadina unikalų skonį, kuriam retas gali atsispirti. Ši žuvis ypatinga ir tuo, jog ją paprasta sugauti: „Imi bet kokį kotą, spiningą, kad ir pirštą, durų rankeną su kabliukais, ar trišakį – įrangos daug tam nereikia“, – juokauja specialistas.

Pasak jo, menkių mėgstamiausia vieta Lietuvoje yra Karklė, kurioje šios žuvys mėgsta tinkamą vandens gylį, nelygų ir akmeninį dugną. Menkės dažniausiai buriuojasi tose vietose, kur dugnas yra nelygus, tačiau žvejys pastebi ir išimčių – Klaipėdoje, vadinamoje inkarinėje žvejyboje, nors ir dugnas yra lygus, menkės jau ilgą laiką ten mėgsta buriuotis. „Tačiau nuolat vienoje vietoje žuvis nebūna, ji plaukioja, migruoja, o žvejys paskui ją bėgioja. Tai labiau laimės dalykas, kur rasi menkių būrį“, – pastebi E. Peskovas.

Ne mažiau šalia Lietuvos esančius jūros vandenis mėgsta ir lašiša. Pagal populiarumą tarp žvejų, ši žuvis pralenkia menkę tik pavasario laikotarpiu, kuomet jos būna daugiausia. Lyginant su menke, šią paviršinę žuvį nėra lengva pagauti. Lašišos žvejyba yra kur kas sudėtingesnė ir reikalauja specialios įrangos, su paprasta meškere jūroje ją pagauti vargu ar pavyktų – tam nuo trijų iki penkių metrų gylyje išdėstomi specialūs laiveliai, lėtai tempiami laivo, gaudantys paviršines žuvis.

Jūroje žvejybos laikas kibimui neturi reikšmės

Jūroje dažnai galima sutikti ir plaukiojančias strimeles, tačiau jų mėgstamiausias ir aktyviausias metų laikas jau praėjo. E. Peskovas teigia, kad būtent pavasarį sutinkami gausiausi šių žuvų būriai, artėjantys nuo molo prie kranto, taip pat jie dažnai sutinkami ir prie Jūros vartų. Strimelės sudaro kone trečdalį visų Baltijos jūroje pagaunamų žuvų.

Pasak E. Peskovo, jūroje neegzistuoja laikas tinkamiausias žvejybai. Laikas reikšmės žvejybos pasisekimui turi tik kituose telkiniuose – mariose, ežeruose. Kai juose sušyla vanduo, žuvys tampa aktyvesnės, o jūroje yra kur kas didesni gyliai, vandens temperatūra ryškiai nepakinta, todėl ir žuvų aktyvumas bet kuriuo metu yra tinkamas žvejybai. Pasak žvejo, nei žuvies pagavimo laikas, nei vieta reikšmės jos skoniui neturi.

Nevalgomos žuvys: apsinuodijama ir dažnai užspringstama

E. Peskovas atkreipia dėmesį, kad tikrai ne visos Lietuvą skalaujančioje jūroje gyvenančios žuvys yra valgomos: „Yra tokia žuvis – builis, kitaip vadinamas byčiokas. Tai invazinė žuvis, dabar labai paplitusi jūroje, ir nuo kranto labai gerai kimbanti“, – pasakoja žvejys. Nors dygi ir aštriomis išaugomis pasipuošusi žuvis lengvai kimba, ji nėra vertinama ir valgyti jos – nerekomenduojama.

Taip pat neretai pagaunamos nevalgomos žuvys yra vėjažuvės, ypač dažnai pasitaikančios gegužės mėnesio pabaigoje. Nors kai kurie žmonės nežinodami jas gali suvalgyti, tačiau Žuvininkystės tarnybos žuvivaisos skyriaus vedėjas Valdas Gečys perspėja, kad kulinarijai šios žuvies savybės visai nėra tinkamos.

Saugotis reikėtų ir grundulų – žmonės dažnai šias žuvis pagauna Baltijos jūroje, ypač būdami Palangoje ar Šventojoje. „Tai nemaža žuvis, kurią galima gaudyti neribojamais kiekiais. Nors skoninės savybės gali atrodyti neblogos, tačiau iš tikrųjų ši žuvis ryja viską, kas papuola, yra tarytum atliekų surinkėjas ir nėra pakankamai ištyrinėta. Tad galima spręsti, kad ji nėra tinkamiausia valgymui. Yra girdėta tokių atvejų, kad ją suvalgę žmonės apsinuodija, sustoja virškinimo sistema“, – perspėja jis.

Dažnai Lietuvos vandenyse randama dyglė bei kartuolė taip pat neturėtų būti valgomos. Šiose nedidelėse žuvyse yra daugybė ašakų, o sumąsčiusiems jų paragauti – kyla didelė grėsmė užspringti. Negana to, šios žuvys maistinės vertės prasme yra visiškai nevertingos.

„Tokios žuvys kaip šapalas, strepetys, kurios mėgsta gyventi tėkmėje, upėse, irgi neturi didelės maistinės vertės. Nors šios žuvys atrodo didelės, stiprios, labai įdomu jas gaudyti, ištraukti, bet valgymui nelabai tinkamos, nes turi labai daug ašakų, kurias reikia daug rankioti ir stengtis neužspringti“, – perspėja V. Gečys.

Mažesniuose telkiniuose greitai pagaunamas karšis

Lietuvos upėse, ežeruose ir tvenkiniuose labiausiai paplitusia žuvimi V. Gečys tituluoja karšį – šiuo metu tai pagrindinė žvejų gaudoma žuvis. Intensyvesnis šios žuvies kibimas dar tik prieš akis, o kuo arčiau rugpjūtis, tuo naudingesnis karšis. „Jie kaip tik dabar pradeda maitintis, kaupti medžiagas žiemojimui. Rugpjūčio mėnesį laukia geriausias kibimas“, – atskleidžia V. Gečys.

Minėtuose telkiniuose, kitaip nei jūroje, laikas žuvų kibimui yra labai svarbus. V. Gečys tikina, kad geriausią žvejybą Lietuvos upėse, ežeruose ir tvenkiniuose garantuoja laikas prieš pat saulės patekėjimą, tuomet žvejybai dar tinkamas periodas yra apie 11-13 val. dienos, šiek tiek mažiau kimba prieš vakarą. „Bet būna ir tokių dienų, kai visą laiką gerai kimba – ypač kai diena būna apsiniaukusi, šilta, su smulkiu lietučiu“, – teigia jis.

Žuvis, kuri beveik neturi ašakų

Mažiausiai ašakų turinti žuvis – eršketas, tačiau V. Gečys pastebi, jog natūraliuose vandenyse Lietuvoje kol kas jos nėra randama labai daug, tad dažniausiai ši žuvis aptinkama tvenkiniuose arba parduotuvėse, auginama uždarose sistemose.

Specialisto teigimu, eršketas turi kremzlę ir šiek tiek pelekų ties ja, ji išskirtinė tuo, jog turi labai nedaug kaulų ir ašakų, yra ne tik lengvai išdarinėjama ir valgoma, bet ir maistinga. Mažai ašakų turi ir vėgėlė, šamas, karšis. Specialisto teigimu, kuo žuvis didesnė, tuo paprasčiau ją išdarinėti.

Taip pat Lietuvos ežeruose, upėse ir tvenkiniuose dažnai randamas ešerys. V. Gečys teigia, kad ši žuvis gali tapti vertinga ir sočia vakariene, tačiau ešerys sunkiai pasiduoda skutamas. Tam, kad žuvies paruošimas nebūtų toks sudėtingas, siūloma perlieti ešerį karštu vandeniu ir žvynus skusti peiliu arba tarka.

Vertingiausia žuvimi Lietuvoje laikoma lašiša

Populiariausios žuvų grupės Lietuvoje yra lašišinės ir karpinės žuvys. Abejoms grupėms būdingi atitinkami vandens telkiniai: V. Gečys pasakoja, jog lašišinės žuvys labiausia mėgsta sraunias, švarias upes, tekantį vandenį. Tuo metu karpinės žuvys gali gyventi įvairiuose vandens telkiniuose, tačiau labai sraunių upių nemėgsta. Tokiuose vandenyse randamos tik kelios karpinių žuvų rūšys: tėkmėje gali gyventi žiobris, mažesnę tėkmę mėgsta upėtakiai.

Karšiai gali gyventi srauniuose upeliuose, o šamai, vėgėlės taip pat turi savo buveines – ramesnes, gilesnes vietas. Pagal maistinę vertę ir pirkimo kainą vertingiausiomis V. Gečys išskiria eršketines ir lašišines žuvis. Iš dažniausiai gamtoje pasitaikančių žuvų Lietuvoje vertingiausia laikoma lašiša.

Nemune džiaugiasi sugaunamais karpiais ir karšiais

Dažnai laisvalaikį žvejybai skiriantis Audrius Vasiliauskas mėgstamiausia savo žvejybos vieta vadina Nemuną. Čia jis dažniausiai pagauna karšius, o šiuo metu geriausiai kimba karpiai bei lydekos. Nuo vėlyvo rudens žvejys kasmet pastebi vėgėlių pagausėjimą, kuris tęsiasi ir žiemos metu. Vasaros metu Nemune gausu ir šapalų, pasitaiko ir vienas kitas šamas.

A. Vasiliauskas tikina, jog Nemune tikrai galima sužvejoti stambų grobį – žvejys dažnai susiduria su 2-3 kg svorio karpiais, karšiais. Kiek žvejui teko pastebėti, pačios didžiausios Nemune plaukiojančios žuvys – lydekos bei šamai. Vis dėlto vertingiausiomis žuvimis Nemune žvejai vadina lašišas bei upėtakius. Skaniausia žuvimi A. Vasiliauskas vadina karpį, be to jame mažai kaulų.

Jaukas, kuriam žuvys negali atsispirti

Žvejyba aktyviai besidomintis ir užsiimantis Donatas Vingrys teigia, jog Lietuvos vandens telkiniuose žvejojamos įvairios žuvys: tiek plėšrios, tiek taikiosios. „Populiariausią žvejybos būdą sunku išskirti, nes priklauso kurioje srityje žvejys „specializuojasi“. Plėšrios žuvys kaip lydekos, ešeriai, starkiai žvejojami spiningu ant blizgių, sukrių guminukų, neretai šios žuvys gaudomos plūdine meškere ant gyvos žuvelės. Geriausias lydekų kibimas – rudenį, iškart po bulviakasio“, – tikina žvejys.

Pasak D. Vingrio, dugninės žvejybos metu (feeder tipo) dažniausiai gaudomos taikios žuvys, tokios kaip karpiai, karšiai, lynai, karosai. „Tokioje žvejyboje pašaras yra dedamas į šeryklėles, kurios naudojamos privilioti žuvims, masalui naudojami sliekai, naktiniai sliekai, uodo trūklio ir musės lervos“, – pasakoja žvejys.

D. Vingrio teigimu, dugninėmis meškerėmis žvejojama tiek upėse, tiek stovinčiame vandenyje. „Šamai taip pat gaudomi dugninėmis meškerėmis, upių duobėse, užutėkiuose. Viliojami – kuokštu naktinių sliekų. Plūdine meškere gaudomi ešeriai, lynai, karšiai, karosai ir kitos taikios žuvys. Dažniausia ja žvejojama netoli nuo kranto, tarp žolių. Naudojamas birus pašaras“, – atskleidžia žvejys.