Rusų kalbos mokytoju, pasakoja 36 metų vyras, tapo gana atsitiktinai ir netikėtai. Kaunietis nusijuokia ir sako, kad dar 5-6 klasėje sau pats pasirašė nuosprendį. „Ant bangos buvo toks žaidimas mokyklomis. Kieme su draugais žaidėme mokyklomis, pildėme žurnalus. Pasirašiau sau nuosprendį, dar nežinodamas, kad taip gali būti. Po remonto tvarkiau savo kambarį ir suradau visus tuos žurnalus, kuriuos pildžiau. Juokingai išėjo“, – atvirauja vyras.
Įspūdingas CV atvedė į mokyklą
Tačiau mokytoju Sergėjus tapo tik sulaukęs 33 metų. O ką veikė iki tol? „Mano pirmas bakalauras – slavų filologija. Studijavau Karaliaučiuje. Grįžęs, pradėjau dirbti Lietuvoje, televizijoje“, – pasakoja rusų kalbos mokytojas.
2008 metų krizė, sako pašnekovas, gyvenimą sudėliojo šiek tiek kitaip ir Sergėjui teko išeiti iš žiniasklaidos. Vyras pasakoja, kad dirbo vadybininku, kol nusprendė, kad jam kažko gyvenime trūksta.
„Įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą, Viešosios komunikacijos programą. Pasibaigiau. Iškart sugalvojau, kad trūksta magistro. Baigiau Viešuosius ryšius. Bestudijuojant magistrą dirbau „L'oreal“. Bet pabaigęs magistrą iš ten išėjau ir pradėjau studijuoti doktorantūrą“, – savo karjeros kelią nupasakoja mokytojas.
Pasiteirauju, kokie tema yra Sergėjaus darbas. „Mano tema: „Kibernetinio saugumo užtikrinimas ir institucijų bendradarbiavimas Lietuvoje“, – atsako pašnekovas. Doktorantūra, teigia Sergėjus, dabar yra laisva: rašai daktaro disertaciją, dalyvauji konferencijose. Sergėjus pasigiria, kad jau pusė darbo – parašyta.
„Pakalbėjome su pažįstamais, kad reikia rusų kalbos mokytojo. Atvažiavau į mokyklą apsižiūrėti, apsiuostyti, pamatyti. Ir sakė, kad neva už mėnesio reikės mokytojo, kai kolegė išeis motinystės atostogų.
O taip išėjo, kad iškart kitą dieną teko dirbti. Kolegei buvo kažkokios problemos su sveikata ir ji išėjo anksčiau laiko. Aš visas susivėlęs nuvažiavau į mokyklą. Prisistačiau, kas esu. Vaikams buvo įdomu, nes reakcija į mokytoją vyrą yra visiškai kitokia nei į moterį“, – netikėtą pirmąją darbo dieną pamena mokytojas.
Pradėjęs dirbti vienoje Kauno mokykloje, vyras po metų pradėjo dirbti ir antroje gimnazijoje. Šiemet, priduria Sergėjus, jis baigė pedagogikos studijas.
Šiandien V. Putinas yra, ryt – ne
Pasiteirauju, kas užima daugiau jo laiko: doktorantūros studijos ar mokykla? „Žinokit, daugiau laiko užima mokykla. Anais metais aš daugiau laiko skyriau savo moksliniam darbui, o dabar tikrai kažkur 70 proc. mano gyvenimo pasiima mokykla ir 24 auklėtiniai“, – su pasididžiavimu sako Sergėjus.
Auklėtinius mokytojas turi tik nuo šių metų, tačiau negaili jiems gražių žodžių: net kai Sergėjus buvo išvykęs į užsienį su kitais mokiniais, auklėtiniai jam pranešdavo, kokius pažymius gauna, kaip sekasi.
Sergėjus tikina, kad jo darbinė padėtis labai padeda mokant vaikus. „Dėstau rusų kalbą. Mūsų geopolitinė situacija yra tikrai sunki dėl hibridinio karo, kuris yra vykdomas Rusijos. Vaikai manęs paklausia visada tokių provokuojančių klausimų apie politiką. Labai aiškiai jiems pasakau savo poziciją. Mano pozicija yra labai artima mūsų Prezidentei Daliai Grybauskaitei.
Puikiai žinau, kas yra propaganda, kaip ji daroma. Ypač, kaip yra vykdoma Rusijos propaganda, kaip dirba centriniai kanalai. Esu dirbęs viename Rusijos kanale, tikrai su tuo esu susipažinęs“, – sako mokytojas.
Pasiteirauju, ar tenka atskirti rusų kalbą nuo politinio konteksto. „Kai rugsėjį susipažįsti su naujais mokiniais, nesi jų matęs, būna, kad sakančių: nekenčiu rusų kalbos, nes man nepatinka Putinas. Tai stengiuosi atskirti: Putinas šiandien yra, rytoj jo nebus. O rusų kalba bus visada. Kuo daugiau kalbų žinai, tuo labiau esi žmogus“, – teigia pašnekovas.
Mokiniams, sako Sergėjus, pasakoja, kad rusų tauta, kaip ir lietuvių, buvo tremiama. „Ypač inteligencija, rašytojai. Jie buvo ištremti, kalėjo lageriuose kažkur toli Sibire. Kartu ir mūsų inteligentai ir rusų inteligentija. Sovietų valdžia juos visus bandė išnaikinti. Buvo ir disidentų, kurie bėgo į vakarus, rašė kūrinius, gavo už tai Nobelio premijas“, – sako mokytojas,
Sergėjus prasitaria, kad jo gimtoji kalba rusų. „Bet kadangi gyvenu Kaune – lietuviškiausiame mieste, tai aš negalėjau nemokėti lietuvių kalbos. Auklėtiniams padedu, jei matau, kad jie rašo su klaidomis“, – juokiasi vyras.
Pasiteirauju, ar pašnekovas ir po studijų planuoja likti mokykloje. „Artimiausiems 4 metams aš esu įsipareigojęs, turiu auklėtinius. Negaliu jų niekaip palikti. Prisirišau prie jų ir jie prie manęs. Kaip toliau bus, tai kaip Dievas duos. Negali žinoti, planuoti, kokių galimybių bus“, – sako Sergėjus.
Kartais norisi nusispjauti
O kaip atrodo mokytojo kasdienybė? „Vieną dieną tu nori nusispjauti ir išeiti, o kitą dieną – pilnas jėgų. Pirmadieniais sunku, nes vaikai po savaitgalio būna pailsėję, privalgę vaisvandenių, traškučių. Turi daug energijos, tai pirmadienį su jais kovojame. Penktadienį sunku, nes pats pavargsti per 5 dienas“, – juokiasi Sergėjus.
Mokytojo duona, įsitikinęs pašnekovas, sunki. „Man buvo labai įdomu paragauti mokytojo duonos. Ji tikrai yra labai sunki, tai nėra vien tik pamokų vedimas. Yra darbų taisymas, pasiruošimas.
Mokytojas kaip cirkininkas – žongliruoja užduotimis, galvoje turi susidėti labai daug visko, pritapti prie kiekvieno mokinio. Nes į gimnaziją jie ateina su labai skirtingomis žiniomis. Vienas gali tobulai šnekėti, suprasti, o kitas net skaityti nemoka, kai kurie net raidžių nepažįsta“, – sako Sergėjus ir priduria, kad būtent dėl to jo kabinete kabo didžiulis raidynas.
Jei daryt revoliuciją, tai kaip prancūzai
Kadangi Sergėjus mokytoju dirba tik 3 metus, įdomu, kaip šviežiomis akimis atrodo mokytojų situacija Lietuvoje. „Galbūt visi esame susimovę. Sakau, jei daryti revoliuciją, tai ją daryti kaip Prancūzai darė labai senai. Puikiai reikia suvokti valstybės finansinę padėtį. Biudžetas yra ribotas“, – sako Sergėjus.
Mokytojas tikina, kad puikiai supranta kolegas, kurie įdeda daug darbo, tačiau, pastebi jis, yra ir tų, kurie imituoja darbą. Tokių, pabrėžia Sergėjus, yra labai nedaug, bet jie puikiai matomi.
„Dirbu dviejuose mokyklose ir matau, kad yra maža dalis tų, kurie imituoja darbą. Jie daugiau šneka, replikuoja mokytojų kambaryje, o dirba tikrai mažiau. Negaliu jų taip smerki, bet aš matau, kas kaip dirba. Galvą lenkiu prieš mokytojus, kurie dirba ir nori didesnių atlyginimų, bet yra tokių rėksnių, kurie rėkia. Nori daugiau, bet imituoja darbą“, – akcentuoja pašnekovas.
Vaikai, sako Sergėjus, pasakoja, ką kokios pamokos metu jie veikia. Kartais, sako Sergėjus, jie daro, ką nori, mokytojai mintinai būna „iškalę“ vadovėlius, kurie senesni nei vaikai. „Kai kurie galbūt nėra pasišventę šiai profesijai. Gausiu strėlių už tokius žodžius iš jų, nes jie tikriausiai skaitys interviu ir matys, kad juos peikiu. Bet tikrai – kai kurių vaikų tiesiog gaila. Vyresni kolegos jau persidirbo, pavargo“, – įsitikinęs jaunas mokytojas.
Mato, kaip vaikai kenčia tėvų skyrybas
Pokalbio metu, Sergėjus prasitaria, kad savyje atrodo mokytojo pašaukimą. „Pašaukimą atradau po dviejų metų, tik šiemet. Turiu žymiai daugiau mokinių, auklėtinių. Kiekvienas yra unikalus, kiekvieno situacija namuose yra skirtinga“, – atvirauja Sergėjus.
Smagu, sako pašnekovas, kai mokiniai kalbasi su juo ne tik apie mokslus, bet ir gyvenimiškomis temomis. Pavyzdžiui, apie tėvų skyrybas. „Atimtas telefonas, nes tėtis nupirko, o tėvai dabar skiriasi. Ir tėtis telefoną pasiima, o vaikas nesupranta, kodėl taip vyksta, kodėl telefonas yra paimamas. Vaikui telefonas yra labai svarbu. Nėra čia paslapties.
Ir jie kenčia. Matau, kaip ateina į pamoką, būna nusiminę, negali susikoncentruoti. Mano pamokose nėra didelių patyčių, jas užkertu, bet būna tokių pašaipių replikų: koks čia medinis telefonas? Nes geras telefonas yra paimtas, tėvai skyrybų procese. Vaikas visą tai mato, išgyvena. Tai sunku, skaudu tai matyti. Tai labai išgyvenu su jais“, – teigia mokytojas.
Amžius, įsitikinęs Sergėjus, yra svarbus faktorius dabartiniame karjeros kelyje. „Dar trykštu kažkiek jaunyste, nors 36 metai. Stengiuosi neatsilikti nuo gyvenimo, žaisti tuos pačius kompiuterinius žaidimus kaip ir jie. Gaudytis jų žargone. Kartais mokinius gal per arti prisileidžiu. Po pamokos jie mane apspinta su aibe klausimų ir kartais net oro trūksta“, – atvirai sako Sergėjus.
Dažnai pasitaiko, pasakoja Sergėjus, kad į jį mokiniai kreipiasi „mokytoja“ – vaikai nėra pratę prie vyrų mokytojų.
Įtampa kaip televizijos žaidime
Jei pamokos metu lieka laiko, sako Sergėjus, tada jis stengiasi pamokas paįvairinti. Taip pat, Sergėjus stengiasi, kad pamokos būtų interaktyvios. Pavyzdžiui, mokiniai testus sprendžia telefonuose, o mokytojas viską mato monitoriuje.
„Testą galime linksmai parašyti. Klausiu jų: kokį testą norite rašyti, popierinį ar elektroninį? Sako elektroninį. Sakau, kad elektroninį bus 20 klausimų daugiau. Sako gerai“, – pasakoja mokytojas.
Ir nors elektroninis testas būna sunkesnis, moksleiviams jis esą daug įdomesnis. „Jie rungtyniauja, mato procentus, kas kada atsako. Užsikoduojame, nesakome, kas mes esame, tik aš žinau jų tikrus vardus. Ir taip įdomiau: jie nežino, ar Paulius, ar Gytis, ar Lukas, kuris pirmauja.
Tuo metu būna labai įdomu. Įtampa kaip kokiame televizijos žaidime. Juos pagauna azartas, kai kurie tiesiog raudoni išeina po testo“, – sako Sergėjus.
