Kalbame apie Santa Monikos bulvarą – vieną pagrindinių Los Andželo gatvių. Santa Monikos bulvaro dalis, kertanti Vakarų Holivudą, laikoma Los Andželo rusakalbių bendruomenės centru: čia įsikūrę, sąlygiškai kalbant, rusiškos parduotuvės, nors jose galima rasti tiek lietuviško sūrio, tiek latviškos varškės, tiek ukrainietiškų konservų.
„Teremok“, „Matrioška“, „Odessa“ – šmėžuoja nublukusios parduotuvių iškabos. Jų interjerai primena provincijos krautuvėles, kuriose prisidažiusios pardavėjos prekiaudavo degtukais, duona ir kietais riestainėliais. Tačiau jos jausdavosi ir elgdavosi taip, tarsi turėtų raktus nuo dangaus. Žinoma, Los Andželas nėra sovietinis užkampis. Darbuotojos taip pat čia paprastesnės, nors ir paslaptingos. Tačiau šiose parduotuvėse galima pamatyti tas pačias bulves dėžėse, iškabas „Alus, degtinė“, V. Putino statulėles ir matrioškas. Išlikusi ir ta pati pagrindinė bėda – bendrauti su žurnalistais prisibijoma.
Tačiau parduotuvių savininkai – visai kitas reikalas. Jie, nevengdami pasigirti, vedžioja mus po savo neįmantrias valdas ir daug šneka, tačiau iš esmės žarsto kalambūrus ir anekdotus – veikiausiai šiaip, dėl visa ko, kad nepasakytų kažko nereikalinga.
Labai svarbu suvokti, kad „rusiškoji Amerika“ yra labai įvairi. Šioje šalyje dirba daugybė mokslininkų iš buvusios Sovietų Sąjungos, egzistuoja netgi sava rusų bajorų bendruomenė. Jungtinėse Valstijose gyveno rašytojai Josifas Brodskis ir Vladimiras Nabokovas, čia 1919 metais persikėlė aviacijos konstruktorius Igoris Sikorskis, sukūręs daugiau kaip 15 lėktuvų tipų, tarp jų ir „amerikietiškąjį kliperį“. Vienas iš autoritetingiausių dizainerių Aleksejus Brodovičius JAV tapo garsaus madų žurnalo „Harper`s Baazar“ meno direktoriumi ir jame sukėlė tikrą reklamos dizaino ir glamūrinių žurnalų revoliuciją.
Tačiau egzistuoja ir rusiška Amerika – provinciali, „vieno aukšto“, kaip Santa Monikos bulvare, kur tarpsta nusigyvenusios parduotuvės, vaistinės ir sovietų laikus menantys restoranai; kur, regis, viskas sava ir visi savi, bet nieko nereikalinga niekas nepasakys ir, regis, net nepagalvos. Dėl visa ko.
Sako, kad aš pasitaisiau
Taigi, prisižiūrėję paties bulvaro ir iškabų, užeiname į rusišką knygyną. Jis įsikūręs antrame vieno pastato aukšte, o pakeliui į jį – paslaptingos durys. Šeimininkas, su kuriuo vėliau einame parūkyti, sąmoksliškai linkteli jų pusėn ir pradeda kažką šnabždėti apie nepadorumą ir kasetes, kurias už šių durų tarsi parduoda, tarsi gamina.
Šio knygyno savininkas Igoris yra kilęs iš Kijevo. Šiuo verslu jis užsiima jau 23 metus, nors anksčiau su prekyba nieko bendra neturėjo. Inteligentas jis taip pat nebuvo: tėvynėje dirbo gamyklos cecho viršininku.
„23 metai – jau trukmė, – sako jis atsidusdamas. – Atvykau čia paskui brolį. Persikėliau su visa šeima ir savo mama.“
„Ir kaip sekasi gyventi?“ – klausiame. „Sako, kad pasitaisiau.“ „Tai sveikatos ženklas?“ „Turiu galvoje, kad nebadauju.“
Igoris pradeda rodyti savo valdas. „Štai čia turiu linksmų detektyvų. Juos pardavinėju po tris dolerius. Be šito, fantastika ir fantasy – taip pat po tris dolerius. O čia enciklopedijos, žodynai, knygos apie sveikatą ir kulinariją. Knygos iš serijos „Nuostabių žmonių gyvenimai“. Poezija, atsiminimai, menas. Kuo literatūra rimtesnė, tuo daugiau šansų, kad ją nupirks“.
„Kainos įvairios, bet garantuoju, kad kainomis būsite patenkinti“, – beria jis greitakalbe, atsakydamas į klausimą, kiek kainuoja jo intelektualiosios prekės.
Knygyne yra ir nardų, bet jie neparduodami, nes šeimininkas jais žaidžia, jo teigimu, su labai rimtu priešininku. „Jis visuomet sėdi priešais mane ir aš visuomet jam pralaimiu“, – teigia jis. „Tai su kuo žaidžiate?“ „Pats su savimi“, – atsako jis.
Kai mes prisimename, kas esame ir iš kur atvykome, ir paklausiame, ar jo netrikdo pokalbis su nepažįstamaisiais, jis guviai atsako: „Iš patirties galiu pasakyti, kad seniai nieko nebebijau.“
Sužinojęs, kad esame žurnalistai iš Lietuvos, jis dar labiau suminkštėja: „Puikiai žinau Vilnių, Kauną, Druskininkus ir net baltarusiškąjį Gardiną, kur gyveno mano uošvė. Ji, deja, jau mirusi, bet gimė ikikarinėje Lenkijoje ir puikiai kalbėjo lenkiškai.“
Išeiname į gatvę parūkyti. Tiksliau tariant, rūko Igoris, o aš klausinėju jo apie gyvenimą Amerikoje.
„Čia auga kainos, visur jos auga, – konstatuoja jis. – Štai, matote tą namą ant kalno? Jis kainuoja 10 mln. dolerių. Tačiau yra, žinoma, ir kur kas brangesnių. Vidutinė kaina normalioje Los Andželo dalyje negali būti mažesnė kaip 1,5 mln. dolerių. Čia pas mus nepamatysite jaunimo: jis išsikėlė tolyn už kalnų. Ten jie nusipirko namus, butus. Juk Los Andželas yra milžiniškas, jūs net neįsivaizduojate, koks jis milžiniškas. Iki pat San Diego – beveik visur Los Andželas.“
Pro mus praeina seni Igorio pažįstami, kurie pasisveikindami pertraukia mūsų pokalbį.
„Olia, sveika.“ „Sveikas, Igarioša. Tavo šuniukas dar su tavimi?“ „Šuns nebėra jau šešti metai.“ „Oh, my God! Kaip laikas prabėgo...“
Igoris minutėlei nutyla, o tada vėl grįžta prie knygų. „Mano klientai – solidūs, dirbantys žmonės. Beje, tarp jų yra daug amerikiečių. Jie skaito rusiškai. Šiandien, pavyzdžiui, skambino vienas amerikiečių profesorius. Jis yra lingvistas, dirba Slavistikos fakultete.“
Ir priduria: „Knygas gaunu iš Rusijos, o retus, senus emigrantų leidinius daugiausia randu Amerikoje. Štai taip.“
Parduotuvėje: akademikas ir keturi jo draugai
Šalimais Igorio knygyno įsikūrusi maisto prekių parduotuvė „Teremok“. Joje mus pasitinka triukšminga pirkėjų minia.
„Mes čia perkame vaistus. Retuzia, koks tų vaistų pavadinimas? Vienu žodžiu, tai vaistai sąnariams. Vaistai, kurie parduodami be recepto, čia kainuoja 10 kartų pigiau negu Rusijoje. Nors ir čia kainas užkelia. Tačiau ten jas užkelia tiek, kad būk sveikas!“ – pasakoja šviesiaplaukė, vidutinio amžiaus pirkėja.
Ji su šeima atvyko iš San Diego į „Tureckio maršo“ koncertą. Į koncertą, savaime suprantama, tuščiomis rankomis neisi, taigi šeima nusprendė apsipirkti.
„Taip, kainos parduotuvėje – ohoho! – sako jos palydovas. – Štai dabar mes nusipirkome rusišką arbatos servizą už 60 dolerių. Jei būtume pirkę internetu, tai vienas puodelis būtų kainavęs 60 dolerių.“
Kompanija nueina prie kasos atsiskaityti. Prie mūsų prieina vienas pagyvenęs vyras, išgirdęs, kad esame žurnalistai.
„Pagal skonį maistas čia – kaip maistas, tačiau jis turi kažko sava. Aš pats esu iš Maskvos. Persikėlėme į San Diegą prieš penkerius metus. Iki to laiko gyvenome Floridoje. Taip, mes pirmenybę teikiame šiltoms vietoms. San Diege gyvena 70 tūkst. rusų. Tai nuostabi bendruomenė – intelektuali. Nenoriu pasakyti nieko bloga apie Orlandą, bet ten mūsiškiai daugiausia dirba aptarnaujančiu personalu atrakcionuose ir daugiausia yra nelegalai. Tačiau čia visai kitas reikalas.“
Paaiškėjo, kad šis vyras yra fizikas ir turi akademiko laipsnį. Jo draugai – ne ką prastesni. „Mano draugai – keturi mokslų daktarai ir vienas kandidatas. Kai mes visi sėdame į mašiną, galite įsivaizduoti, kokia tai būna kompanija...“
Mes jo teiraujamės, kodėl jis išvyko iš Rusijos ir ar jis seka Rusijos naujienas. „Reikėjo išvažiuoti, ir išvažiavau. Tuo, kas vyksta Rusijoje, nesidomiu. Nenoriu nieko žinoti. Jie patys pasirinko savo kelią ir susikūrė savo ateitį. Dabar aš esu pensininkas. Ir mes ilsimės, mėgaujamės gyvenimu puikioje valstybėje“, – sako jis, ir visa kompanija, triukšmingai atsisveikinusi ir perdavusi linkėjimus Vilniui, dingsta tarpdury.
Lietuva nieko neturi, bet gyvena geriau negu mes
Liekame vieni su parduotuvės savininku, kuris pats kasoje aptarnauja pirkėjus. Prisistato jis Polu iš Kazachstano ir sako, kad „Teremok“ įsigijo visai neseniai – maždaug prieš du mėnesius.
„Aš esu kilęs iš Almatos. Los Andžele gyvenu pusmetį. Iki tol pusmetį gyvenau San Fransiske“, – pasakoja jis.
Polas turi du vaikus ir čia atvyko tik dėl šeimos. „Mano anglų kalba yra niekam tikusi, todėl nusipirkau rusišką parduotuvę. Norėčiau išmokti anglų kalbą, o kai išmoksiu, net nežinau, kuo užsiimsiu“, – teigia jis.
Vaikštinėjame po jo parduotuvę. Visas viščiukas čia kainuoja 1,79 dolerio, ketvirtis viščiuko – 0,99 dolerio, vištienos arba kiaulienos faršas pakuotėje – 1,99 dolerio, obuoliai – 0,49 dolerio, arbūzas – 2,49 dolerio, cukinijos – 0,59 dolerio, 600 g latviškos varškės – 6,99 dolerio, 500 g „Rokiškio“ varškės – 4,9 dolerio, kilogramas pomidorų – 1 doleris. Tačiau vaniliniai džiūvėsiai – 3,99 dolerio. „Nemokant kalbos, kyla daug sunkumų, – tęsia Polas. – Rusakalbiams paprastai siūlo mažai apmokamus darbus. Moterims siūloma prižiūrėti pagyvenusius žmones, valyti namus. Vyrai gali įsidarbinti slaugos namuose. Tačiau tai sunkus ir mažai apmokamas darbas. Kas patinka Amerikoje? Švara, saugumas. Džiugina tai, kad tu niekam nerūpi, dirbame ramiai.“
Tačiau Polas nėra sužavėtas tuo, kaip sekasi verslas: viskam reikia daug pastangų. Maisto produktų verslas, jo teigimu, nėra pats geriausias. Prekės sparčiai genda, greitai baigiasi jų galiojimo laikas, tenka daug ką išmesti... Prekes „Teremok“ gauna iš tiekėjo, kuris aprūpina visas rusiškas parduotuves šioje gatvėje.
„Mes taip pat prekiaujame vaistais, kuriems nereikia recepto. Su receptiniais vaistais mes neprasidedame – už tai gresia didžiulės baudos. Apskritai kainos pas mus nedidelės – mes neseniai atsidarėme.“
Polas panyra į prisiminimus apie gyvenimą Kazachstane. Tačiau atgalinio kelio nėra, mano jis. Kazachstane vidutinis uždarbis sudaro 300 dolerių, o Amerikoje jis siekia 3000 dolerių.
„Štai kaip mūsų opozicijos atstovai kalba apie Lietuvą: jie neturi naftos, jie nieko neturi, bet žmonės gyvena geriau už mus. Kazachstane yra tiek naftos, tiek rūdos, tačiau atlyginimai pas mus 3–4 kartus mažesni negu Lietuvoje. Nekalbant apie Ameriką! Tačiau tarp Centrinės Azijos šalių mūsų valstybė atrodo geriausiai. Darbo yra, tačiau atlyginimai vis tiek maži“, – savo pasakojimą baigia Polas.
Kaina, kokybė ir asmeninis žavesys
Tęsiame savo kelionę. Šiame „rusiškame“ bulvare įsikūręs ir populiarumą pelnęs restoranas „Kaštan“. Jo šeimininką Arkadijų mes radome parduotuvėlėje, kuri įsikūrusi šalimais restorano ir taip pat priklauso jam.
Jo teigimu, savo verslą jis pradėjo prieš 27 metus būtent nuo šios parduotuvės, o vėliau atsirado ir „Kaštan“. Pasak šeimininko, „West of LA“ 2014 metais jo įstaigą pripažino geriausia rusų verslo įmone.
„Pas mus lankėsi daug garsenybių. Trečiadieniais mes net uždarydavome restoraną lankytojams, kad netrukdytų.“
„O kas lankėsi, kuo didžiuojatės?“ – klausiame. „Savimi“, – atsako jis.
Kalbėdamas apie save, Arkadijus sako, kad užaugo Kijeve ir kad nelabai mėgsta žurnalistų ir diktofonų. „Tačiau aš labai myliu Lietuvą. Dažnai lankydavausi Alytuje: ten savo laiku būdavo labai gera rankinio komanda „Granitas“ ir mes važiuodavome į varžybas. Kadaise rimtai sportavau“, – savo jaunystę prisiminė Arkadijus.
„Vis dėlto, kame slypi jūsų sėkmės paslaptis?“ – nenurimstame mes. „Tai kaina, kokybė ir asmeninis žavesys“, – atsako šeimininkas. „Reikia būti pačiam pigiausiam, tačiau su pačia geriausia kokybe“, – patikslina jis.
Prisimindamas savo patirtį, Arkadijus teigia, kad pradėjo verslą Los Andžele, nesuprasdamas, kas jo laukia.
„Tuomet turėjau 12 tūkst. dolerių viskam. Apėjau vietos parduotuves, pažiūrėjau į tuos veidus ir supratau: jeigu jie sugebėjo, tai aš tikrai sugebėsiu.“
O jei dabar nori pradėti verslą? „Geriau nepradėti. Tai labai sunkus verslas. Reikia viską apgalvoti žingsniu į priekį.“
Tuo momentu pas Arkadijų užsuka mums jau pažįstama kompanija su akademiku priekyje. Prieš koncertą reikia ne tik apsipirkti, bet ir restorane pasisėdėti. Pirkėjai teiraujasi, ar Arkadijus turi Rygos balzamo. Tačiau jo kol kas neužvežė ir Arkadijus pataria paieškoti jo parduotuvėje už kampo. „O jūs iš pradžių užsisakykite maisto restorane, o kol jis bus ruošiamas, nueikite į parduotuvę“, – pataria jis svečiams iš San Diego. Paklausę jo patarimo, jie vėl išnyksta tarpdury.
Pamenate filmą „Vestuvės Malinovkoje“, kuriame Popandopalas paprašo muzikanto su armonika pagroti taip, kad siela išsiskleistų, o po to vėl užsivertų? Su tokiu pačiu prašymu kreipiamės į Arkadijų, tačiau ne tam, kad jis padainuotų, o kad rekomenduotų savo firminį patiekalą.
„Kaip gi, Buba Kastorskis, tai mėgstamas mano jaunystės filmas. Mano firminis patiekalas? Kad siela išsiskleistų? Ne, ne koldūnai. Tai primityvu ir tai buvo prieš 20 ar 30 metų. Mūsų specifika – jūros gėrybės. Aš, pavyzdžiui, mėgstu ant žarijų keptą eršketą ar telieną su virtiniais, su bulvėmis“, – sako jis.
„O ką mėgsta jūsų klientai?“ – vėl užduodame klausimą. Šioje vietoje Arkadijus pradeda išsisukinėti: „Klientai mėgsta viską, kas yra nemokama. Tačiau Amerikoje netgi strazdai už dyką negieda. O štai Lietuvoje ir Ukrainoje gieda – iš bado.“
Beje, ant Arkadijaus vizitinės kortelės neišvysite ne tik jo vardo ir pavardės, bet ir elektroninio pašto adreso. „Rockfelleris pinigus skaičiuodavo skaičiuotuvais, taip ir aš gyvenime nesu laikęs rankose kompiuterio“, – sako jis. Ant jo vizitinės kortelės didelėmis raidėmis užrašyta tik „Kashtan“.
„Kaštonas yra Kijevo herbas. Ten gegužę viskas sužydi. Štai todėl ir pavadinau restoraną „Kaštan“. Galima sakyti, kad tai mūsų šeimos verslas. Juk restorane dirba mano šeimos nariai, jie niekur nuo manęs nepabėgs!“ – nuskamba beveik kaip įspėjimas.
Vėl pasidavęs nostalgijai, Arkadijus pasakoja, kad jo parduotuvėje labai populiari lietuviška duona. „Labai geras lietuviškas sūris „Svalia“, geras pienas, visa tai aš parduodu. Taip pat silkutę. Turiu gana daug lietuviškų prekių. Yra lietuviškų dešrelių, dešros. Jei pas mus ko nors nėra, vadinasi, žmonėms to nereikia“, – juokiasi jis.
Pamatę, kad jo parduotuvėje pastatyta Amerikos vėliavėlė su Georgijaus juostele, pradedame kalbą apie įvykius jo gimtojoje Ukrainoje.
„Tai, ką sako rusai, tą patį sako ir ukrainiečiai, tik išvertę į ukrainiečių kalbą. Niekas negali suprasti, kur yra tiesa. Viskas paremta veidrodiniu principu: ar rusiškai, ar ukrainietiškai. Štai ir armėnai susipyko su azerbaidžaniečiais. Juk visose respublikose visi gyveno gerai, visiems buvo puiku. Dabar visi kalba apie Rusijos ranką, o tuomet buvo Sovietų Sąjunga, visi prašmatniai gyveno. Vienintelis trūkumas, kad žmonės negalėjo išvykti į užsienį, negalėjo važinėti užsienietiškomis mašinomis. Tačiau net gamykloje dirbantis žmogus galėjo mėnesiui išvykti atostogų su visa šeima. O šiandien negali. Manau, kad tie laikai buvo patys geriausi“, – įsitikinęs Arkadijus.
Tačiau jis priduria, kad lietuviai yra geri žmonės, jis visuomet „tvirtai“ su jais draugaudavo.
„Tais laikais jie pagrįstai nemėgo Sovietų Sąjungos, bet jie nuostabūs žmonės. Jei būčiau augęs baltagvardiečių laikais, būčiau tapęs baltagvardiečiu. Mano senelis viską užsidirbo, o tie padugnės atėjo ir viską pasiėmė. Po to mums teko kruvinu darbu viską užsidirbti. Tikrai, sakau jums: būčiau tapęs baltagvardiečiu!“
Kažkada klasikas rašė, kad protu Rusijos nesuprasi. Panašu, kad „rusų bulvaro“ Los Andžele ne tik protu nesuprasi, bet ir savo matais neišmatuosi. Tačiau tikėti galite – kaip kam patinka.