Apie tokius srydžius Benas sako žinantis itin daug, nes pats juos ir organizuoja. Kartą, prasitaria pašnekovas, jis buvo atsakingas ir už prezidento Valdo Adamkaus ir jo delegacijos skrydžius.
Ir nors pats B. Laurinaitis taip pat yra pilotas, keleivių neskraidina. „Esu gavęs daug pasiūlymų dirbti keleivinių lėktuvų pilotu, bet tai darbas, kuris reikalauja daug laiko, tu turi būti visiškai tam atsidavęs. Aš renkuosi pilotuoti savo malonumui“, – šypsosi jis. O jei ir nuspręstų sėsti prie privataus lėktuvo vairalazdės, Benas pastebi, kad privačių komercinių skrydžių pilotams yra keliami dar didesni reikalavimai nei keleivinių lėktuvų.
Daugiau nei pilotas
Kaip pasakoja B. Laurinaitis, iš pilotų, kurie skraido privačiomis komercinėmis avialinijomis, yra reikalaujama šiek tiek kitokio pasiruošimo. „Jei kalbame apie verslo klasės oro taksi skrydžius, tai pilotas be to, kad pilotuoja lėktuvą, dar turi atlikti kelias funkcijas,“ – teigia Benas. Anot jo, kiekvienas keleivinio lėktuvo piloto judesys yra detaliai aprašytas, o štai privačių skrydžių pilotams tenka susidurti su įvairiausia puokšte netikėtų situacijų. Tokio skrydžio metu, pasakoja Benas, pilotas tampa ir vadybininku, ir finansininku, ir jei reikia – padavėju.
Pašnekovas pasakoja, kad kartais pilotui tenka už kažką ir pačiam sumokėti, rinkti sąskaitas faktūras, pavyzdžiui, už užsipiltą kurą, nes iš anksto nežino, kiek jo reikės. „Oro transporto linijų pilotai skraido iš anksto numatytais tais pačiais maršrutais, į tas pačias šalis, dažnai tais pačiais laikais. Jiems viskas būna užsakyta, sudėliota į „dėžutes“. O privačių skrydžių pilotai kiekvieną kartą skrenda į naują vietą, juos pasitinka kita aptarnavimo komanda. Jų darbas – nenuspėjamas. Dviejų tokių pačių skrydžių nebūna“, – pasakoja Benas.
Ir nors esą stereotipas, kad pilotai mėgsta nuotykius, anot Beno, ne kiekvienas pasiryžta tokiam gyvenimo ritmui. Dalis pilotų, pasakoja jis, nori aiškumo, nuspėjamumo savo gyvenime, pavyzdžiui, skraidyti iš Vilniaus bazės ir sugrįžti vakare pas šeimą. „Vienus tas privataus komercinio piloto darbas veža, kiti nori rutinos. Jaunesni pilotai nori daugiau keliauti ir daugiau pamatyti, todėl renkasi privačius skrydžius. Kol klientai būna susitikimuose ar užsiima kita veikla, pilotai turi laiko pabūti viešbutyje, pasivaikščioti po miestą. Jie turi platesnį požiūrį į piloto specialybę“, – teigia pašnekovas.
Esą ypač didelis dėmesys skiriamas tam, kad klientas jaustųsis pastebėtas, o pilotų bendravimas su klientais – betarpiškas. Jei skrydis vykdomas mažu 6-viečiu lėktuvu, kuriame nėra skrydžio palydovės, tada pilotas, tikina pašnekovas, perima dalį palydovės funkcijų. Benas pamena, kad jam pačiam yra tekę skristi lėktuvu, kur stalą padengė pats lėktuvo kapitonas. „Tai buvo įdomus patyrimas. Bet taip nebūtinai būna visada. Bendravimo kultūra priklauso nuo aviakampanijos požiūrio. Dažniausiai pilotas pasitinka keleivius prie lėktuvo, pasisveikina asmeniškai, pasiteirauja vardų. Tai nėra privaloma procedūra, tačiau klientui dėmesys turi būti rodomas nuo pat jo įžengimo į oro uostą.
„Jei yra vykdomas prezidentinis skrydis, tai aviakampanija turi visai kitokį požiūrį į skrydį. Tai diplomatinis skrydis. Todėl yra parenkama daugiausiai patirties turinti įgula, atrenkami tik geriausi pilotai. Skrenda daugiausiai patirties turintis aviakampanijos pilotas ir šalia jo niekas nesodina mokinio“, – pasakoja vyras.
DELFI pateikia nuotraukų galeriją, kurioje galite išvysti, kokiais privačiais lėktuvais yra skraidoma visame pasaulyje.
Kaina priklauso nuo poreikių
Lietuvoje, anot pašnekovo, yra žmonių ir kampanijų, kurios naudojasi privačių skrydžių paslauga, tačiau jų nėra šimtai. Kaip atskleidžia Benas, dalis tokių klientų yra tik užregistravę savo įmones Lietuvoje, tačiau veikla yra vykdoma kitose šalyse. Privatūs skrydžiai, tikina pašnekovas, retai vykdomi iš Lietuvos ar į Lietuvą, dauguma kelionių net ir užsisakius tokias paslaugas Lietuvoje esą vyksta iš ar į užsienio šalis. „Buvo metų, kai klientai pasiskirstydavo taip, kad pusė jų būdavo lietuviai, pusė užsieniečiai. Tas skaičius svyruoja. Per dešimt metų verslas labai pasikeitė, daug ką įmanoma padaryti per atstumą, todėl privačių skrydžių poreikis šiek tiek sumažėjo“, – teigia. B. Laurinaitis.
Tačiau iš ko gali rinktis tie, kurie mieliau vykdo verslo sandorius akis į akį ar tiesiog nori keliauti lanksčiai ir prabangiai? Anot Beno, pasirinkimas yra ne mažas ir viskas priklauso nuo klientų poreikių.
„Yra trys reaktyvinių verslo klasės lėktuvų tipai. Lengvieji lėktuvai yra iki 6-ių vietų, tačiau be palydovės. Kabina, nors ir maža, yra patogi, krėslai – odiniai. Tokie lėktuvai yra naudojami skrydžiams iki 3-jų valandų. Iš tokio tipo lėktuvų populiarūs keturviečiai. Kitai kategorijai priklauso vidutinės klasės lėktuvai. Jie didesni, kartu keliauja palydovės, keleiviai gauna restorano lygio maistą. Skrydžio atstumai taip pat būna didesni. Yra ir 12-os vietų lėktuvai, jie jau tinka ir transatlantiniams skrydžiams“, – apie lėktuvus pasakoja pilotas.
Klientai, anot Beno, privačius skrydžius vertina dėl jų lankstumo. Lėktuvas be jų tikrai niekur nenuskris ir skris tik ten, kur jie nori. Paklausus, per kokį trumpiausią laiko tarpą galima pasirengti skrydžiui, Benas atsako, kad jo rekordas – dvi valandos. „Buvo gerai susiklosčiusios aplinkybės. Įgula buvo bazėje, o lėktuvas beveik parengtas skrydžiui. 6-tą valandą ryto gavau skambutį iš klientų, o 8-tą jie jau buvo oro uoste. Klientai pavėlavo į savo skrydį, o jų visa dienotvarkė buvo suplanuota. Jie neturėjo kito pasirinkimo“, – pamena pašnekovas.
Toks pavėlavimas į skrydį gali atsieiti ne menką sumą pinigų. Benas pasakoja, kad propelerinio oro taksi valandinė kaina prasideda nuo 1200 eurų. Toks lėktuvas yra lėtesnis nei reaktyvinis. O reaktyvinių verslo klasės orlaivių valandinė kaina prasideda nuo 2000 eurų. Jei klientai nori aukštesnės klasės lėktuvo su palydove, skrydžio valandinė kaina prasideda nuo 4000 eurų. „Tačiau reikia nepamiršti, kad susidariusi suma gali būti dalinama visiems keleiviams. Tada kaina gaunasi panaši į verslo klasės bilietą, tik kad lėktuvas skrenda ten, kur jūs norite ir tada, kada jūs norite“, – ramina pašnekovas.
Restoranas tarp debesų
Intensyvių vakarėlių skrydžio metu, anot pašnekovo, nebūna. Nors klientai moka dideles sumas, galutinis žodis esą priklauso skrydžio vadui – kapitonui. „Skrydžių metu nuotaika dažniausiai būna gera, nes matome saulę. Keleivių erdvė būna kaip jų svetainė. Jei skrydis būna ryte, tai alkoholio būna suvartojama minimaliai. Vakare šiek tiek daugiau, bet viskas saugumo ir proto ribose. Labai retais atvejais salonai būna apgadinami“, – sako Benas, bet sutinka ir su tuo, kad ne visi skrydžiai būna verslo reikalais. Esą dalis jų būna organizuojami noritn nuskraidinti žmones į įmonių ar privačius vakarėlius. Keleiviai savo šventę pradeda švęsti dar lėktuve. Bet pašnekovas dar kartą patikina, kad visada yra klausoma kapitono nurodymų.
Iš pašnekovo pasakojimo galima suprasti, kad keleivių erdvė dažniau tampa prabangiu restoranu nei vakarėlių vieta. „Maistas, kuris yra tiekiamas skrydžio metu, yra aukštos kokybės. Indai nėra vienkartiniai, o porcelianiniai. Būna, kad keleiviai užsisako kažkokio konkretaus maisto. Yra atskiros sąskaitos už maistą, nes išlaidos maistui gali siekti net kelis tūkstančius. Jei maistas užsakomas kokioje Nicoje, tai jūs galite įsivaizduoti, kokia suma gaunasi“, – teigia B. Laurinaitis.
Atskleidė, kaip skraidė prezidentas Valdas Adamkus
Benas pasakoja, kad 2007 metais buvo skelbtas konkursas dėl prezidentinių skrydžių organizavimo. Konkursą laimėjo Beno valdoma įmonė ir dvejus metus jis organizavo visus prezidento V. Adamkaus ir jo delegacijos skrydžius. „Valdas Adamkus vykdė labai aktyvią užsienio politiką, daug keliavo po Europą, skrido į Ukrainą ir Gruziją“, – pamena jis.
Prezidentas, pasakoja Benas, skrisdavo su apsauga, patarėjais ir verslininkų delegacija. Jis tikina, kad nebuvo jokių specialių pageidavimų. „Viskas buvo ganėtinai kuklu. Suorganizavome 14-ka skrydžių. Buvo nuskrista 43665 kilometrai. Bendras laikas praleistas ore – 77,3 valandų. Iš viso skraidinome 292 asmenis. Bendra skrydžių kaina buvo 1601403 litų. Tačiau prezidentas turėjo lankstumą, kurio jam negalėjo suteikti verslo klasės skrydis. Nereikėjo taikytis prie kažkokio grafiko, nereikėjo dėl skrydžio nutraukti svarbaus pokalbio. Palaikant diplomatinius santykius, tai yra labai svarbu“, – pastebi pašnekovas.
Benas pateikia ir skrydžių statistiką: prezidentas skraidė 6-iais skirtingais orlaiviais, atsižvelgiant į reikalingą vietų skaičių bei skrendamą atstumą. Vidutinė skrydžio kaina pirmyn/atgal sutartyje įvardijama kaip 114385 litai. Šiai dienai tai būtų apie 32972 eurai. Vidutinė 1 kilometro kaina buvo apie 37 litus arba dabar – apie 10 eurų.
Vidutiniškai vienam keleiviui oro uostų mokesčiai ir maitinimas pirmyn/atgal keleiviniu lėktuvu kainuodavo 302 litus arba 87 eurus.
