Tuo tarpu šiandieniniai pensininkai pasakoja, kad vos suduria galą su galu ir prisigalvoja įvairių vingrybių, kaip išsisukti gaunant nedidelę pensiją. Vis dėlto ekonomistai sako, kad dėl mažų pensijų dabar raudoti tikrai neverta, esą ateities kartoms bus kelis kartus sunkiau.
„Gyvenu. O tai kur dėsiesi? Gyveni iš tos pensijos. Susiadai pėdkelnes storesnes, dabar prisisiuvau kažkokį kalnierių prie striukės, kad šilčiau būtų. Nusipirkti drabužių tu jau negali dėl to, kad vistiek, kaip bebūtų, pensininkas gyvas žmogus. Man, pavyzdžiui, norisi ir žurnalą, ir laikraštį nusipirkti. Galų gale reikia kažkokių tų cheminių priemonių ir išsiskalbti, ir vonią ar klozetą išsivalyti, taigi ne vien tik duona žmogus gyvas, o viskas gi labai brangu“.
Taip nuoširdžiai, paklausta kaip sekasi išsilaikyti iš gaunamos pensijos, atsako 70-metė vilnietė Audronė. Moteris juokiasi, kad ji yra tipinė šių laikų senolė – gauna nedidelę pensiją, kaip pati sako, gyvena chruščiovkėj ir daug pinigų išleidžia vaistams.
„Matot, labai didelė dalis pinigų išleidžiama vaistams. Dėl to, kad drabužius tai (dėvi – DELFI) tuos pačius, kažką neypatingai perki, nebent apatinius nusiperki ar kojines kokias šiltesnes. Šiaip tai vasarą dar visai galima pragyventi ir iš tos pensijos, kai dar nėra šildymo“, – sako moteris.
Sunkiausia vienišiems senukams
Šiuo metu vidutinė senatvės pensija Lietuvoje nesiekia 250 eurų. Nors Audronė pripažįsta, kad visiems pensininkams šiandien šalyje – nelengvi laikai, sako, kad situacija nėra katastrofiška. Anot jos, sunkiausia pragyventi vienišiems, be priežiūros paliktiems senoliams. O tai pašnekovė puikiai žino mat pati yra labdaringos organizacijos, maltiečių, savanorė.
„Yra labai apleistų senelių, kurie patys nesugeba savim pasirūpinti arba vaikai išvažiavę į užsienius ir pamiršę apie juos, arba vaikai geria, yra asocialūs. Yra labai graudžių istorijų ir labai dar daug Lietuvoj“, – tikina Audronė.
Vis dėlto moteris pripažįsta, kad išgyventi iš pensijos įmanoma, o viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio. Nors, anot jos, sunkesnis periodas – žiema, kai slegia nemaži mokesčiai už šildymą, labai kukliai gyvenantys senoliai gauna ir kompensacijas, o apsukresni, sveikesni gali dar šiek tiek papildomai užsidirbti.
„Tie, kurie paeina, dar kažką daro, vaikelį dar kažkam į mokyklą nuveda. Tipinis vaizdas liūdnokas tų, kurie labai seni, kurie jau tarp 80-90 metų. Kurie sunkiai pajuda, neturi artimųjų. Ir kurie labai daug vaistams išleidžia. Jiems labai sunku. Jie labai taupo maistui- daugiausiai naudoja kruopas, makaronus, daržoves.
Iš kitos pusės, man kai kada norisi pajuokauti. Kaip tik šiandien klausiau laidą, kad atseit pensininkai yra išlaikytiniai ir kad labai pailgėjo išgyvenimo laikas. Kad Europoje jau mes esame pirmutiniai, kad devynis metus mūsų seneliai ilgiau gyvena nei kiti. Tai už tai, kad pensijos labai mažos, labai sveikai maitinasi – daržovės, kruopos, jokios mėsos, rūkytų gaminių neįperka. Tai tegu padidina pensijas, padaro normalias, kad jie galėtų sočiai, riebiai, skaniai valgyti, tai greičiau numirs tada ir valstybei nuostolis bus mažesnis“, – juokiasi moteris.
Sugalvojo unikalų taupymo būdą
Audronės teigimu, pensininkai tiesiog neturi kito pasirinkimo tik įvairiais būdais bandyti išsisukti iš situacijos, mat vienoje srityje sutaupius kelis eurus, juos galima skirti kitiems dalykams.
„Aš dabar sugalvojau dar tokį taupymo būdą – labai trumpai nusikirpau plaukus. Tai žinot, taupau vandenį, taupau šampūną. Lašelis šampūno ir galva išplauta“, – juokiasi pašnekovė.
Tačiau humoro jausmo nestokojanti moteris rėžia tiesiai šviesiai – su europiečiais lietuvių senelių nėra nė ko lyginti, o taip darantieji Audronei tiesiog kelia pyktį.
„Mus dabar pavadina senjorais. Tai kai pasižiūri Europoj tuos tikruosius senjorus, tai čia, žinokit, pasityčiojimas kažkoks. Eina tos mūsų sinjoros šalikėliais kažkokiais nutįstais, apsirengusios labai jau prastai, tos tašytės tokios... O Europoj sinjoros tai truputėlį kitokios. Tai kam vadinti tais senjorais? Tai ir jaunas vadinkim sinjoritom. Čia noras kažką paslėpti, kažką užniveliuoti. Vargas tiems senjorams“, – piktinasi Audronė.
Tuo tarpu ekonomistai senoliams pataria nevaryti Dievo į medį, kadangi ateities prognozės ir perspektyvos esą dar liūdnesnės.
„Šiuo aspektu ateities pensininkai pavydės praeities, tai yra dabartiniams pensininkams. Senėjant visuomenei ir sparčiai traukiantis darbingo amžiaus gyventojų skaičiui, didėjant pensininkų gretoms bus labai sunku pasiūlyti panašaus dydžio senatvės pensijas, kurias dabar gauna Lietuvos pensininkai. Aišku, atsižvelgiant į perkamąją galią“, – aiškina „Swedbank“ vyriausias ekonomistas Nerijus Mačiulis.
Jo teigimu po dvidešimties metų senoliams valstybė galės pasiūlyti tik 30 proc. pajamų nuo vidutinio darbo užmokesčio, kai šiuo metu pensija sudaro 45 – 50 proc. Be to, ekonomisto teigimu, jei dabartiniai trisdešimtmečiai mano, kad į pensiją taip pat išeis sulaukę 65 metų, šių „iliuzijų reikėtų atsisakyti jau dabar“ mat esame viena iš sparčiausiai senstančių Europos valstybių. Paklaustas, ar dar labiau sumažėjusios pensijos nepaskatins ir gilesnio skurdo senyvo amžiaus žmonių tarpe, ekonomistas teigia, kad dėl to baimintis nereikėtų.
„Vienas iš būdų šią problemą spręsti – vėlinamas pensinis amžius. Turbūt ne visoms profesijoms, ne visiems specialistams. Akivaizdu, kad yra atliekantys sudėtingą fizinį darbą, kurie 70-ties metų negali būti darbo rinkoje. Bet yra tokių asmenų, kurie būdami 70-ties, nori ir gali, ir dirba. Turbūt atsiras didesnė diferenciacija ir asmenims virš 60-ties metų bus trumpesnė darbo savaitė, bet jie negalės visiškai nedirbti kaip dabar. Galų gale galima finansuoti tuos bazinius pensininkų poreikius iš valstybės biudžeto, ką dabar iš dalies bandoma padaryti kuriant naują socialinį modelį. Sprendimo būdų yra daug“- aiškina N. Mačiulis.
Į pensiją išeidavo 55-erių metų
Nors pensininkų gyvenimas lengvas nebuvo visais laikais, dažnas senolis suskubs pasakyti, kad „prie ruso buvo lengviau ir geriau“ ir gal netgi dabar pavydės tuomet galiojusios tvarkos. DELFI jau yra rašęs, kad Lietuvoje sovietmečiu visa senatvės pensijų sistema buvo paremta 1956 metų SSRS pensijų įstatymu.
Pagal šį įstatymą dirbantieji neturėjo mokėti jokių socialinio draudimo įmokų nuo savo atlyginimo – tai už juos darė darbdaviai, o visas pensijų mechanizmas buvo sukoncentruotas profsąjungų rankose. Būtent joms darbdaviai mokėjo tam tikras sumas, skirtas pensijų ir kitoms socialinėms išmokoms.
„Lietuvos įmonės, įstaigos ir organizacijos profesinėms sąjungoms mokėjo įnašus, kurie buvo diferencijuoti: nuo 2,4 proc. iki 18 proc. darbuotojo uždarbio <...> pavyzdžiui, kultūros darbuotojų profesinei sąjungai buvo taikomas 7 proc. įmokų tarifas, geležinkeliečių 10 proc., maisto pramonės – 14 proc.“, – rašoma Audriaus Bitino, Juozapo Tartilo ir Jovitos Litvaitienės knygoje „Socialinės apsaugos teisė“.
Iš šių surinktų lėšų patys darbdaviai mokėjo pensijas dirbantiems pensininkams, nėštumo, nedarbingumo ir kitas pašalpas, tačiau tokioms išmokoms turėjo gauti vietinių profsąjungų leidimą. Be to, visas socialinio draudimo biudžetas keliavo į SSRS biudžetą, todėl buvo traktuojama, kad socialinę paramą teikia valstybė.
Pagal tuomet galiojusį pensijų įstatymą dirbantieji į pensiją galėjo išeiti bene 10 metų anksčiau nei dabar – moterys 55-erių, vyrai 60-ties. Šiuo metu dirbantieji senatvės atostogų išeina sulaukę 65-erių.
Būtent dėl jauno tuometinių pensininkų amžiaus šie iš darbo vietų trauktis neskubėjo – Lietuvoje iš visos Sovietų Sąjungos dirbančių pensininkų dalis buvo didžiausia ir sudarė net 42 proc. Už kiekvienus papildomai nudirbtus metus pensija senoliams padidėdavo 10 rublių, kas šiandien būtų maždaug 29 eurai.
Mažesnės komunalinės išlaidos ir maisto kainos
Jaunimui sovietmečiu buvo gerokai sunkiau, o senoliams – šiek tiek materialiai lengviau. Taip teigia Vilniaus universiteto profesorius, ekonomikos ekspertas Rimantas Rudzkis. Tiesa specialistas pripažįsta, kad šiandien paskaičiuoti ir palengvinti pensininkų naštą su šiais laikais – pakankamai sunku. Vis dėlto, anot jo, preliminarius skaičiavimus atlikti galima pakankamai greitai.
„Mano grubiu paskaičiavimu šiuo metu pernykščiai 10 litų (2,9 euro – DELFI) pagal perkamąją galią atitiktų 1 rublį tarybiniais laikais, keli metai iki Gorbačiovo reformų. Dabar vidutinė pensija yra apie 900 litų. Kokia buvo vidutinė pensija tarybiniais laikais, aš neatsimenu, bet maksimali pensija buvo 132 rubliai (1320 litų arba 382 eurai – DELFI)“, – skaičiuoja R. Rudzkis.
Tačiau jis atkreipia dėmesį, kad derėtų lyginti ne tik pensijos dydį pagal perkamąją galią, bet ir pensininkų išlaidų krepšelį, kur, matyt, dėl kai kurių pigių prekių ir paslaugų, buvo gerokai mažesnis.
„Dabar daug kas tikrai yra pigiau nei anais laikais – kompiuteriai, televizoriai ir panašiai. Bet pensininkams svarbiausias dalykas, žinoma, yra, kiek kainuoja būtiniausios pragyvenimo priemonės – tai yra maisto produktai, komunalinės išlaidos, transportas ir vaistai. Visa tai tarybiniais laikais buvo tikrai pigu“, – sako ekonomistas.
Anot jo, tikimybė, kad pagal tuometinę pensiją išgyventi senoliams buvo kiek lengviau, mat mažesnės buvo ne tik maisto kainos, bet ir komunaliniai mokesčiai. Medicinos išlaidos ir kitos pagrindinės pensininkų išlaidos.
„Prisiminkime, kad bilietas pravažiuoti autobusu kainavo 4 kapeikas, tai būtų 40 lito centų (11 euro centų – DELFI). Matot, tikrai gerokai pigiau. Pigi buvo duona, vaistai. Tada komunalinės išlaidos buvo mažos, jos vartojimo krepšelyje sudarė nedidelę dalį.
Tuo labiau, kad dabar su sveikatos apsauga teoriškai kaip ir anais laikais viskas nemokama, bet tada buvo realiai viskas nemokama, o dabar dalis paslaugų padarytos mokamomis. Nes jei ateini į polikliniką, blogai jautiesi ir tave pastato į eilę po 3 savaičių, tai, žinoma, tada visi ištraukia iš kišenės pinigus. Tokių papildomų problemėlių senyvam žmogui dabar atsirado“, – sako R. Rudzkis.
Vis dėlto jis pripažįsta, kad senyviems žmonėms anie laikai gali kelti nostalgiją, į juos šiek tiek žiūrima su ilgesiu, pasimėgavimu, todėl, tikėtina, tai trukdo senoliams tuometę sistemą vertinti objektyviai. Be to, reikia nepamiršti, kad nors kai kurios prekės anuomet ir buvo pigesnės - ne retai jos būdavo deficitinės ir net prie duonos tekdavo laukti nemažose eilėse.
Pensija – ne visiems
Sovietinė pensijų sistema Lietuvoje galiojo ir pirmaisiais nepriklausomybės metais, iki 1995 metų, todėl visas peripetijas iš arti galėjo pamatyti ir tuometiniai darbuotojai. Kaip rašoma „Sodros“ išleistoje 15 metų jubiliejaus knygoje, teisę į pensiją turėjo ne visi – vieni tokių buvo neregistruoti to meto gyventojai.
Tokių esą pasitaikydavo pakankamai daug mat, kaip rašoma knygoje, nemaža dalis gyventojų buvo grįžę iš tremties ir arba neturėjo kur užsiregistruoti, arba nespėdavo greitai sutvarkyti formalumų.
„Atsimenu, kad tais laikais nebuvo galima mokėti pensijos, jei žmogus buvo niekur neregistruotas, tačiau buvo direktyva leidžianti ministrui savo sprendimu tęsti arba paskirti pensiją tiems, kurie pensijos negaudavo tik dėl šios priežasties. Tokių žmonių atsirasdavo pakankamai <...>“, – knygoje savo prisiminimus pasakoja tuomet revizore dirbusi J. Pacevičienė.
Anot jos kolegės Julijos Paliukienės prisiminimų, neretai pasitaikydavo ir atvejų, kai pensija būdavo suskaičiuojama neteisingai: „Nuvažiuoji į kokį skyrių ir patikrini paskutinio mėnesio pensijos bylas, žiūrėk, ir pastebi, kad žmogui nepaskaičiavo priedo prie pensijos, suklydo vertindami stažą, neteisingai apskaičiavo uždarbį. Perskaičiuoji žmogui iš naujo, dar pridedi susidariusią nepriemoką ir matai iš laimės nušvitusias akis“.
Tai, anot sociologo, ekonomisto Romo Lazutkos, toli gražu nebuvo vieninteliai trūkumai ir girti sovietinės pensijų sistemos šiandien nelabai yra dėl ko, nes esą gyvenimo sąlygos tikrai nebuvo labai geros.
„Sovietiniais metais nebuvo taip žmonės aprūpinti, kad iš sovietmečio būtų likęs tikėjimais, jog žmonėmis visiškai pasirūpins valstybė. Kitas dalykas, žmonės, kurie tada gyveno, buvo pensininkai - jų labai mažai dabar belikę, nes yra praėję 25-eri metai. Jeigu žmogus išėjo į pensiją tarkim 60-ties metų, tai dabar jis 85-erių metų. Taip būtų, jei jis būtų išėjęs nepriklausomybės pradžioje. O jeigu jis kokia 10 metų pensijoj gyveno jau sovietmečiu, jam turėtų būti 95-eri metai. Kiek yra tokių žmonių, matyt, ant pirštų galima suskaičiuoti.
Aš paprastai pasakau savo pavyzdį, kad aš užauginau keturis vaikus sovietmety ir nejaučiau to valstybės rūpesčio. Tai buvo ypatingai sunkus laikas, todėl man atrodo, kad čia daugiau šneka teoriškai žmonės, kurie gal ir sovietmety negyveno ir įsivaizduoja, kad buvo visais rūpinamasi. Jeigu sovietmetyje būtų rūpintasi ir būtų buvę iš ko rūpintis, tai ta sistema būtų gyvavusi iki šiol. Bet ji sugriuvo dėl skurdo, dėl nepajėgumo žmonių aprūpinti elementariais dalykais“, - sako R. Lazutka.