Feisbuke moteris prašė darbo, kadangi išgyventi iš 200 eurų su keturiais vaikais buvo itin sunku. V. Gedminienė tada rašė galinti pasiūti nesudėtingo modelio sijoną, užuolaidas, pataisyti drabužius, už kuriuos galima būtų atsiskaityti ne tik pinigais, bet ir daržovėmis, vaisiais ar kitais maisto produktais. Po šios žinutės ir žiniasklaidoje pasirodžiusių straipsnių, moteris gavo gausybę užsakymų, todėl uoliai pradėjo darbuotis.
Per porą mėnesių moteris gerokai patobulino savo siuvimo įgūdžius, todėl dabar gali net tik palenkti kelnes, bet ir pasiūti vaikišką karnavalo kostiumą. Nors penkių asmenų šeima gyvena sunkiai, V. Gedminienė nusprendė šiuos kostiumus sunkiai gyvenančių šeimų vaikams siūti nemokamai. Kaip pati sako: jei kažką gauni – norisi kažką duoti.
„Per paskutinius tris mėnesius mano vidinis pasaulis labai pasikeitė, pasikeitė požiūris į gyvenimą, stengiuosi nenuodyti savęs blogomis mintimis, su niekuo nesipykti. Kadangi buvo daug žmonių, kurie padėjo moraliai, materialiai, tiesiog pagalvojau, kad aš irgi turėčiau kažką duoti. Juk kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Nieko ypatingo čia nematau, man atrodo normalu, kad jeigu tu gavai dovaną iš gyvenimo, turi pats kažką gero padaryti“, - šypsosi ji.
Tiesa, tokios užsakymų lavinos, kuri buvo po socialiniame tinkle paskelbtos žinutės – jau nėra. Užsakymų stipriai sumažėjo, todėl šeima turi suktis, kaip išmano, nuolat skaičiuoti centą po cento. Tačiau moteris nepraranda ūpo: ši veikla, pažintys su naujais žmonėmis padėjo išbristi iš tamsių gyvenimo duobių, pakeisti požiūrį ir dabar ji jaučiasi laimingai bei kaip niekad stipri.
Gyvenimas kiek pagerėjo, tačiau atsirado kitų problemų
„Mūsų buitis pasikeitė taip, kad su maistu jau nebeturime problemų. Ta prasme, tokio trūkumo, koks buvo, jau nebėra. Pasikeitė ir tai, kad mano kambarys pilnas įvairiausių atraižų ir siūlų“, - nusijuokia V. Gedminienė.
Vis dėlto, ji pastebėjo ir vieną neraminantį dalyką – nuomojame bute pradėjo „neatlaikyti“ baldai: „Erdvės mažai, pastovus prigrūdimas namuose, ant jų daug kas sudėta. Bet aš nesiskundžiu, ateis laikas, uždirbsiu daugiau, pasitaupysiu ir pagalvosiu kažką. Tiek laiko gyvenome su vos kvėpuojančia dujine, ant kurios bulvės verda dvi valandas – tai prisitaikysime.“
Kambaryje ant stalo stovinti siuvimo mašina retai kada stovi be darbo. Moteris džiaugiasi, kad jau turi pastovių klienčių, kurios „užėjusios į namus, iš jų išeina draugėmis“. Su jomis V. Gedminienė kartais susiskambina ir vėlai vakare, kada, užmigdžiusios vaikus, moterys gali paplepėti ir skirti laiko sau.
Ji pripažįsta, kad visų, po išplatinto pranešimo, gautų pasiūlymų negalėjo imtis, nes nėra profesionali siuvėja. Kai kuriems užsakymams išpildyti, koją pakišo ir likimas, nes tų pranešimų moteris tiesiog nepamatė. „Daugelis nuėjo į tą, taip vadinamą, šiukšliadėžę ir pamačiau juos tik daug vėliau. Matyt, likimas toks. Kadangi laikau savo sąžiningu žmogumi, nesiėmiau tų darbų, kurie „ne mano dantims“. Tačiau stengiuosi tobulėti, nors kai ko padaryti pati dar negaliu. Pavyzdžiui, visiškai nemoku konstruoti iškarpų, todėl turiu svajonę nusipirkti spausdintuvą, kad galėčiau atsispausdinti jas. Tada galėčiau imtis ir rimtesnių darbų“, - pasidalina svajonėmis.
Norėjo kažką duoti kitiems
Šiandien V. Gedminienė džiaugiasi turinti savo puslapį feisbuke, kuriame gali talpinti savo darbus. Jis pilnas moters darbų ir paskutiniojo, kaip pati juokiasi, projekto – karnavalo rūbų.
„Nuo kelnių palenkimo patobulėjau iki karnavalinių kostiumų. Sunkiausias, kurį pasiuvau – saulutės kostiumas, kur buvo gana daug darbo – dvigubas sijonėlis, skraistė ir ant rankyčių, kojyčių tokie dalykėliai, nemoku jų įvardinti. Tie kostiumai tikrai nėra kaip iš kokių modelių namų, bet svarbiausia, jog šitas darbas man yra mielas. Jei darbas tau nemielas – neverta jo ir padėti. Nesvarbu, ar kotletus kepi, ar siuvi“, - sako ji.
„Suprantu, kad yra mamyčių, kurios tiesiog negali pasiūti kostiumų, o vaikai juk nori būtų pasipuošę per pasirodymus, šventes. Bet, žinokite, piktnaudžiaujančių mamų aš tikrai nesutikau, nors nesu kokia mokesčių inspekcija ir neklausiu, kokios šeimos pajamos“, - tvirtina ji.
Nors apmokamų užsakymų pamažėjo, V. Gedminienė vis tiek atsisako priimti jai siūlomą piniginę paramą, nes tai, jos manymu, yra nesąžininga. Be to, ji prasitaria, kad prašyti kažko nėra taip paprasta, kaip kai kuriems gali pasirodyti. Paviešinti savo gyvenimo situaciją, reikia prisiversti ir „perlipti“ per save.
„Negaliu imti to, ką žmonės sunkiai uždirba, kada turiu rankas ir pati galiu užsidribti. Žinote, jei žinočiau, kad piniginę paramą skiria žmogus, kuris gal dėl to kartą nenueis kartą į kavinę, tai gal ir paimčiau. Bet dažniausiai dalinasi tie, kurie patys mažai turi“, - sako ji.
Ji pripažįsta – pinigų trūksta, tačiau pinigai nėra rūbai, kuriuos žmogus gali atiduoti, nes jo vaikai tuos drabužius tiesiog išaugo. Svarbiausia moteriai, kad ji su vaikais turi kur gyventi, ką valgyti, o dabar jaučiasi daug stipresnė, negu buvo anksčiau. „Atsirado ir žymiai daugiau svajonių“, - nusišypso.
Stengsis, kad Kūčių stalas nebūtų tuščias
Artėjant didžiosioms metų šventėms, V. Gedminienė stengiasi atsidėti po mažą sumą pinigų kalėdinėms dovanoms, nors žino, kad vaikų norų išpildyti nepavyks, nes vidurinysis berniukas nori liečiamo telefono, vyriausiasis – kompiuterio. Moteris juokiasi: nedaug ką ir nustebintų tokie berniukų norai, tačiau ji neabejoja, kad dovanų per Kalėdas – tikrai bus, o gal mama kažką pagamins ir savo rankomis.
Savo vaikais V. Gedminienė tiesiog negali atsidžiaugti: vyresnėlis mokosi bei dirba, jaunesnis berniukas lanko muzikos mokyklą, groja birbyne, taip pat eina ir į teatro būrelį. „Kiek žinau, tame būrelyje labai neblogus pasiekimus jis turi. Labai giriuosi visiems, kad jis lanko ir muzikos mokyklą, nors dabar tas noras kiek apmažėjo, pavargo gal. Bet giriuosi ir kitiems sakau, kad reikia girtis, jeigu vaikas kažką daro“, - juokiasi ji.
Moteris jau pasvarsto ir kaip atrodys Kūčių stalas, prie kurios susės kartu su visa šeima. Nors bus sudėtinga, V. Gedminienė teigia, kad jis nebus tuščias, nors visų per Kūčias valgoma silkė ant jo, tikriausia, nesipuikuos. „Visiškai jos nevalgau. Kiekvieno skoniai yra skirtingi, reikės prisitaikyti kažkaip“, - nusijuokia.
Labiausiai V. Gedminienės vaikai laukia ne dovanų, o dienos, kai visa šeimyna pagaliau keliaus pažiūrėti pagrindinės miesto eglės. Šį pažadą mama vaikams jau davė: „Esu nuolat užsiėmusi, todėl skirti tiek laiko vaikams, kiek norėčiau – negaliu. Tai per Kalėdas tikrai trauksime prie eglutės, nes to labai nori vaikai“, - šypsosi ji.
Pažįstate žmonių, kuriuos drąsiai galima vadinti herojais – jie išskirtiniai asmenys, kurių darbai ar poelgiai ne tik stebina, džiugina bet ir įkvepia aplinkinius? Norite, kad geri darbai neliktų nepastebėti? Pasidalinkite savo istorijomis! Padėkite nusipelniusiems žmonės būti pastebėtiems ir įvertintais. Lauksime Jūsų istorijų el. paštu: projektai@delfi.lt. Laiško pavadinime nurodykite „Konkursui „Herojai tarp mūsų“, o parašę istoriją nepamirškite palikti savo kontaktų, kad DELFI žurnalistai galėtų su jumis susisiekti.
