Dar šiandien jis neretai pristatomas kaip to meto „pilkasis kardinolas“, kurio balsas buvo reikšmingas ir formuojant valstybės užsienio, ir vidaus politiką. Buvę kolegos tvirtina, kad A. Januška – strategas, sugebėjęs sužavėti savo idėjomis net aukščiausius politinius lyderius: prezidentus Algirdą Brazauską ir Valdą Adamkų, premjero postą užėmusį Gediminą Kirkilą.
Tačiau pamažu A. Januška įsisuko į tikrą skandalų verpetą – vienas keitė kitą, kol prieš dešimtmetį jam teko pasitraukti iš aktyvios politikos dėl kaltinimų siekiant užvaldyti Lietuvą ir įtarimų veikiant prieš valstybės interesus.
Tiesa, pastaruoju metu A. Januška vis dažniau reiškia savo poziciją apie šalies valdymą. Nevengia jis prisiminti ir įdomiausių ano meto politinių užkulisių.
DELFI tęsia straipsnių ciklą „K11: dramatiškas trisdešimtmetis“, kuriame pasakojama apie ryškiausias asmenybes, prieš 30 metų padėjusias parašą ant vieno svarbiausių dokumentų Lietuvoje – Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo. Penktojoje ciklo dalyje – A. Januškos indėlis kuriant Lietuvos valstybę.
Save matė kitoje srityje, dirbo mokslinį darbą
Informacijos apie A. Januškos vaikystę ir jaunystę nėra daug. Žinoma, kad gimė jis Tauragės rajono Sarapiniškių kaime. Mokėsi Vilniaus universitete, o po to ir Leningrade (dabar Sankt Peterburgas, Rusija).
Įdomu tai, kad būsimasis įtakingas politikas žinias gilino visai ne šioje srityje – baigęs studijas jis net septynerius metus ėjo vyr. mokslinio bendradarbio pareigas Taikomosios enzimologijos (dabar Biotechnologijos) institute. Tuomet instituto darbuotojai ruošė išgrynintų fermentų gamybos technologijas ir tyrė tokių fermentų panaudojimo galimybes.
1988 m. A. Januška tapo Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo nariu ir socialinės komisijos pirmininku. Po metų jis buvo išrinktas į Lietuvos socialdemokratų partijos iniciatyvinę grupę ir bandė tapti jos pirmininku. Tiesa, nesėkmingai.
Vadina viena sėkmingiausių Sąjūdžio investicijų į ateitį
Paprašytas prisiminti aptariamą laiką, signataras, diplomatas ir politikas Petras Vaitiekūnas DELFI pasakojo, kad A. Januška buvo aktyvus ir žymus mokslininkas. Pašnekovo teigimu, dar ilgą laiką po to, kai A. Januška pasuko į politiką, jo darbai buvo cituojami.
„A. Januška tuomet užsiėmė kažkuo panašiu į profesines sąjungas, domėjosi socialdemokratija. Taip ir atsidūrė Sąjūdyje. Jis užėmė aktyvią pilietinę poziciją. Mes susitikdavome Sąjūdžio Seime, Sąjūdžio renginiuose ir šiaip pasikalbėdavome. Žmogus sąžiningas, švarus, už Lietuvos nepriklausomybę. Matyt, tai buvo viena sėkmingiausių Sąjūdžio investicijų į ateitį, jei taip galima pasakyti apie žmogų“, – DELFI dėstė P. Vaitiekūnas.
Diplomatas ir istorikas Vytautas Petras Plečkaitis pridūrė, kad A. Januška anuomet išsiskyrė gebėjimu mąstyti strategiškai, turėjo gerą nuojautą. Abu kartu jie pradėjo dirbti Aukščiausiosios Tarybos Užsienio reikalų komisijoje.
„A. Januška buvo išrinktas savo regione. Pamenu nuotrauką, kurioje stovime visi kartu iš Žemaitijos ir Klaipėdos krašto prieš pat rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą. Tuo metu jis jau dirbo Vilniuje ir buvo aktyvus kuriant kažkokią sąjungą Sąjūdžio viduje. Matyt, ten pasižymėjo ir buvo pasiūlyta jam balotiruotis. Be to, A. Januška buvo iš vienas tų, kuris dar 1989 m. kūrė socialdemokratų partiją. Jis buvo aktyvus, tie aktyvūs žmonės galiausiai prasimušė – kas diplomatijoje, kas politikoje, kas versle“, – aiškino jis.
Pralaimėjęs rinkimus be darbo neliko: „centristų“ lyderiai atsidūrė URM
Nors atrodė, kad karjera kyla tik aukštyn, 1992-ųjų Seimo rinkimai A. Januškai buvo tikras sukrėtimas. Tuo metu jis atstovavo Lietuvos centro judėjimui, kurį kartu su P. Vaitiekūnu, Mečiu Laurinkumi ir kitais bendražygiais ir subūrė. Rinkimuose jie iškovojo vos 2 mandatus.
„Daugiau orientavomės į racionalius ir pamatuojamus sprendimus, mažiau vadovavomės emocijomis. Nesirėmėme nei praeitimi, nei neįgyvendinamais svaičiojimais apie Lietuvos ateitį. Nepasiteisino. Mes nesugebėjome įtikinti žmonių. Jie išsigando permainų, kurias Sąjūdis generavo. Jiems buvo per daug neigiamų emocijų ir todėl jie nusprendė žengti žingsnį atgal – žūtys Sausio 13-ąją, Maskvos agresija, ekonomikos nuosmukis, valiutų žlugimas“, – paklaustas, kas lėmė tokius rezultatus, DELFI sakė P. Vaitiekūnas.
Tiesa, nei jis, nei A. Januška be darbo tuomet neliko. Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) valdymo metais beveik visi „centristų“ lyderiai atsidūrė Užsienio reikalų ministerijoje (URM).
1992 m. A. Januška buvo paskirtas URM Politikos departamento direktoriumi ir Vakarų Europos skyriaus vedėju, vėliau – ministro pavaduotoju. M. Laurinkus tapo Rusijos ir NVS skyriaus vedėju, P. Vaitiekūnas – prezidento A. Brazausko užsienio politikos referentu.
Sugebėjo įtikinti pakeisti nuomonę
1993 m. A. Januška buvo įgaliotas ruošti pirmąją Lietuvos ir NATO partnerystės sutartį, Europos sutartį, JAV – Baltijos valstybių chartiją ir kitus svarbius dokumentus. Jis taip pat laikomas vienu iš Lietuvos ir Lenkijos strateginės partnerystės idėjos autorių.
„A. Januška įtikino A. Brazauską užmegzti glaudesnius santykius su Lenkijos ir Ukrainos prezidentais. Jis tuo metu jau turėjo autoritetą ir su jo nuomone skaitėsi ne tik bendraamžiai ir bendražygiai, bet ir įtakingi valstybės vadovai“, – DELFI sakė V. P. Plečkaitis.
Tiesa, A. Januška viešai yra pasakojęs, kad įtikinti A. Brazauską galiausiai pasirašyti laišką NATO generaliniam sekretoriui, kad Lietuva yra pasiryžusi stoti, net ir jam nebuvo lengva. Tuomet svarbiausiu URM uždaviniu laikytas sovietinės kariuomenės išvedimas iš Lietuvos. Pasak P. Vaitiekūno, A. Januška iš esmės pakeitė Lietuvos kelią į NATO.
„Amerikos Vyriausybė sulaukė tyrėjų grupės, kuriai vadovavo Ronaldas Asmusas, apžvalgos arba rekomendacijos, kad Baltijos šalys yra neapginamos, todėl jokiu būdu negali būti priimtos į NATO. A. Januška tuomet susipažino su šia dviejų tomų studija ir nusprendė, kad reikia susipažinti ir su R. Asmusu. Norėjo parodyti, kur jis klysta. Nepamenu, kiek laiko Lietuvoje R. Asmusas buvo, 1 ar 2 savaites, bet jie nuoširdžiai ne kartą pasikalbėjo.
A. Januška galiausiai įtikino R. Asmusą, kad, nors Baltijos šalys yra neapginamos, čia reikia dėti ne tašką, o kablelį, – todėl jos turi būti kuo greičiau priimtos į NATO, nes tai, iš esmės, mažina Rusijos agresijos tikimybę. Agresija, jei būtų įvykdyta, labai neigiamai atsilieptų visiems politiniams ir ekonominiams procesams Europoje, euroatlantinėje erdvėje. R. Asmusas suprato, kad daro klaidą ir parašė antrą studiją, kurioje taip ir buvo išdėstyta – Baltijos valstybės turi būti nedelsiant priimtos į NATO“, – prisiminė P. Vaitiekūnas.
Būta abejonių, ar nereikia priimti Rusijos saugumo garantijų
Pats A. Januška anksčiau yra pasakojęs ir apie sudėtingą vizitą Maskvoje, kuomet Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas siūlė vienašališkas Rusijos garantijas Lietuvai, nors ši jau siekė stoti į NATO. A. Brazauskas tuomet abejojo, ar tikrai šį pasiūlymą reikia atmesti.
„Mūsų NATO integracijos kontekste tai būtų visiškas nesusipratimas. Atrodė, kad padėtį komplikavo ir A. Brazausko abejonės, nes jis vis pasvarstydavo, paerzindavo. O kas čia blogo, jei Rusija įsipareigotų ginti Lietuvos nepriklausomybę nuo visų ateities priešų? Ne kiekvienai valstybei gi Rusija tokius dalykus siūlo, gal čia nereikia atmesti iš karto“, – knygoje „Žmogus laiko taikinyje. Algirdas Brazauskas draugų ir oponentų akimis“ rašo A. Januška.
Tuomet prezidentams išėjus tartis, delegacija liko už durų. Valstybių vadovams sugrįžus jų veidai buvo neįskaitomi, kol galiausiai A. Brazauskas atsiduso: „Nusiraminkit, neėmiau tų garantijų, likome NATO“.
„Vėliau B. Jelcinas, iškalbingai mosikuodamas rankomis paaiškino – siūliau aš Lietuvai skėtį, va tokį didelį, saugumo, bet Algirdas sako, gal nereikia mums jo. Ne nereikia, tai nereikia. Einam Algirdai, – pamojo jis ir mums visiems. Ir vodka liejosi laisvai“, – pridūrė diplomatas.
Padėjo apsaugoti A. Brazauską nuo tarptautinės politikos nesėkmės
Su A. Brazausku susijęs ir kitas A. Januškos prisiminimas, aprašomas minėtoje knygoje. Medžioklės metu A. Brazauskas ir tuometinis premjeras Adolfas Šleževičius pasirašė Lietuvai nenaudingą Maišiagalos memorandumą dėl Lietuvos ir Latvijos sienos Baltijos jūroje.
„1995 metų gegužės mėnesį Maišiagaloje įvykusioje medžioklėje ir neformaliose neskelbtose derybose valstybių vadovai aptarė kai kurias valstybės jūros sienos demarkavimo subtilybes ir net pasirašė protokolą, žinomą kaip Maišiagalos memorandumą. Nelabai naudingą Lietuvai – bent iki šiol taip atrodo. Net sunku patikėti, kad Latvijos vadovai galėjo taip pasinaudoti draugiška atmosfera, ir pateikti tik sau naudingus argumentus“, – stebėjosi A. Januška.
Liudininkų teigimu, pasirašymo metu šalia A. Brazausko nebuvo nė vieno patarėjo ir latviai jį tiesiog prigavo. Tiesa, vėliau Lietuvos prezidentas savo parašą atšaukė, tačiau šį žingsnį beveik visi vadina užsienio politikos nesėkme.
Įtaka lenkė net premjerą?
Dar labiau A. Januškos įtaka sustiprėjo po 1998 metų prezidento rinkimų, kai URM jį delegavo į naujojo valstybės vadovo V. Adamkaus patarėjo nacionalinio saugumo ir užsienio politikos klausimais postą. URM tuo metu suformavo didelę dalį prezidento patarėjų korpuso, be to, pradėjo deleguoti savo atstovus į Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovybę.
„Tikroji įtaka dažnai išvis yra nematoma. Tarkim, pirmosios V. Adamkaus Prezidentūros metu koks A. Januška buvo daug įtakingesnis žmogus valstybėje nei gal net premjeras, o kas jį žinojo? Siauras žurnalistų ir politikų ratas“, – apie aptariamą laiką viešai yra kalbėjęs signataras Rimvydas Valatka.
Tokia jo įžvalga – ne iš piršto laužta. Tik po maždaug 8-erių metų, paviešinus Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) tyrimą, paaiškėjo tikrasis A. Janušos ir bendražygių įtakos mastas.
Mini „valstybininkų“ klaną ir jo nekarūnuotą lyderį
„Man vadovaujant Seimo NSGK, o prezidentaujant ponui V. Adamkui, nustatėme, kad VSD, o ir kitoms specialiosioms tarnyboms, vadovavo „valstybininkų“ klanas, kurio nekarūnuotu lyderiu – „pilkuoju valstybės kardinolu“ – buvo tapęs ponas A. Januška ir Co. Tai ne mano pramanai, tai paremta konkrečiais faktais. Paminėsiu tik keletą iš jų.
Nors buvusio užsienio reikalų ministro pono Antano Valionio niekaip negalime priskirti prie klanui nepatikusių, bet net juo pilnai nebuvo pasitikima. Siunčiant slaptus dokumentus ministrui, būtinai VSD tokį patį dokumentą siųsdavo ir jo pavaduotojui A. Januškai. Nors pagal tvarką to daryti neturėjo.
Negana to, mes gan tiksliai išsiaiškinome, kad tuometis VSD vadovas Arvydas Pocius net nesislapstydamas nuo savo karininkų skambindavo vyriausybiniu telefonu ponui A. Januškai pasiklausti, ką daryti ne jo oficialios kompetencijos klausimais.
Be to, buvo ir uolių parankinių. Labai iškalbingas faktas, kai buvęs VSD vadovo pavaduotojas Darius Jurgelevičius, pasiėmęs operatyvinę bylą, ją laikė kelis mėnesius ir vis negrąžino ten, kur ji turi būti, o VSD techninis padalinys fiksavo, kad faktai iš tos bylos žinomi tam, kuris buvo VSD sekamas. Už tokius dalykus gresia baudžiamoji atsakomybė, bet tik ne Lietuvoje“, – DELFI yra pasakojęs politikas Algimantas Matulevičius.
Vėliau taip pat skelbta, kad A. Januškai esą galima priskirti tokių projektų kaip planuotas Lietuvos naftos perdirbimo gamyklos pardavimas Lenkijai ir sandoris dėl „Mažeikių naftos“ su „Williams“ autorystę.
Paslaptingai žuvus saugumo karininkui į viešumą iškilo keistų aplinkybių
Minėtas tyrimas pradėtas po to, kai 2006 m. rugpjūtį Baltarusijoje, kur buvo tarnybinėje komandiruotėje, iškritęs pro Bresto „Inturist“ viešbučio devintojo aukšto langą paslaptingai žuvo saugumo karininkas Vytautas Pociūnas.
DELFI primena, kad tais metais į viešumą iškilo nemažai keistų aplinkybių. Pavyzdžiui, savaitraštis „Ekstra“ rašė, kad V. Pociūnas į Baltarusiją buvo išsiųstas po to, kai pateko į įtakingų pareigūnų, pirmiausia A. Januškos, bei VSD direktoriaus pavaduotoju dirbusio Darius Jurgelevičiaus nemalonę. V. Pociūnas neva ėmė trukdyti vadinamajam 2K projektui, kuris, be kita ko, apibrėžė ir tranzitą tarp Klaipėdos ir Kaliningrado.
Kalbėta, kad aukštas VSD karininkas buvo parengęs ne vieną pažymą apie galimus Rusijos įmonių ar grupuočių bandymus įsitvirtinti Lietuvos energetikos ūkyje ir kai kuriems jų sutrukdęs tai padaryti, taip pat – surinkęs nemažai informacijos apie aukščiausių šalies pareigūnų korupciją.
„Ekstra“ rašė apie V. Pociūno žadėtą paviešinti pažymą, kurioje buvo neigiamai įvertintas vadinamasis projektas 2K dėl Rusijos krovinių srautų nukreipimo geležinkeliu į Klaipėdos ir Kaliningrado uostus. Tame kontekste iškilo įmonės „Dujotekana“, buvusios Rusijos dujų gigantės „Gazprom“ tarpininkės Lietuvoje, pavadinimas – pažymoje teigta, kad su šios įmonės tuometiniu savininku Rimandu Stoniu tiek A. Januška, tiek D. Jurgelevičius palaikė glaudžius ryšius ir užtikrino jam „stogą“.
Kaip skelbta, V. Pociūnas esą nerimavo, kad R. Stonys per 2005 metais paties įkurtą bendrovę „Medial Trans“ ne tik sukurs konkurenciją „Lietuvos geležinkeliams“, bet ir perims visus tranzitinius gabenimus Lietuvos geležinkeliais į Kaliningradą. Parlamentinio tyrimo metu skelbta, kad koncernui „Gazprom“ tarpininkavusi „Dujotekana“ buvo siejama su Kremliui artimais asmenimis. Dalį jos akcijų valdė Piotras Vojeika, Lietuvos teisėsaugos struktūrų duomenimis, sietas su Rusijos SVR – „Služba vnešnej razvedki“ (Rusijos užsienio žvalgybos tarnyba – DELFI), tiesiogiai Rusijos prezidentui pavaldžia struktūra, turinčia pareigą rinkti politinę, ekonominę, karinę, techninę bei ekologinę informaciją užsienio šalyse.
Liudijo vienaip, bet paskui savo žodžių išsigynė
Kaip 2006 metais Seimo NSGK liudijo vienas VSD darbuotojas, iš departamento surinktos medžiagos aiškėjo, kad „Dujotekaną“ įsteigę asmenys vykdė tuomečio Rusijos prezidento Vladimiro Putino bendražygio, buvusio tos šalies transporto ministro KGB generolo majoro Vladimiro Jakunino valią.
Manoma, kad ne be A. Januškos įtakos 2002 metais V. Jakuninas ir prezidentas V. Adamkus apsikeitė aukštais valstybiniais apdovanojimais. Anot Prezidentūros, V. Jakuniną apdovanoti rekomendavo užsienio politikos grupė, kuriai A. Januška tuo metu vadovavo. Liudydamas Seimo komisijai, A. Januška tvirtino, kad V. Adamkus apie tai buvo informuotas.
„Kada ponas Jakuninas buvo pas prezidentą, jis pasakė: „Prezidente, mes turime kalbėti atvirai, nes abu iš tų pačių specialiųjų tarnybų, tik iš skirtingų valstybių“. Ir jis neslėpė, kad yra FSB generolas“, – Seimo NSGK 2006-aisiais kalbėjo A. Januška.
Tiesa, vėliau jis išsigynė parlamentarams tiesiog pasakoję anekdotus. A. Januška aiškino, kad prieš liudydamas Seime, nepasirašė dėl atsakomybės už melagingus parodymus, todėl paviešintų savo žodžių bet kada gali išsižadėti.
Net keliuose įslaptintuose dokumentuose rašoma ir apie kertinį A. Januškos vaidmenį 2004 metais nušalinant susikompromitavusį prezidentą Rolandą Paksą.
Mano, kad įtaka – pervertinama
Vis dėlto V. P. Plečkaitis DELFI aiškino, kad A. Januškos įtaka aptariamu metu esą pervertinama.
„Kai žmogus yra aktyvus, jis sulaukia daug ne tik pagyrų, bet ir visokių įtarimų. Atsirado žmonių, ir Sąjūdyje buvo tokių, kurie pervertino jo įtaką. Iš tikrųjų, A. Januška negalėjo padaryti labai didelės įtakos prezidentams, patys jie spręsdavo. Tik jo idėjos kartais būdavo visai naujos ir neįprastos“, – DELFI tikino jis.
Jam antrino ir P. Vaitiekūnas. Pašnekovo teigimu, A. Januškos įtaka ilgainiui buvo apipinta mitais.
„Na, koks kardinolas? Tiesiog buvo žmogus politikoje, valstybės valdyme, kuris turėjo strateginę viziją. Jis visą laiką mąstė strategiškai, gebėjo iškelti strateginius uždavinius valstybei, sugebėjo suburti žmones tiems uždaviniams spręsti“, – dėstė jis.
Savo ruožtu M. Laurinkus DELFI yra sakęs, kad A. Januška, prezidento paskirtas patarėju saugumo ir užsienio politikos klausimais, pasistengė sutelkti kelias institucijas pozityvesniam ir efektyvesniam turimos informacijos ar idėjų panaudojimui, negu tai buvo daroma iki tol. Galbūt dėl to jam ir prilipo „pilkojo kardinolo“ pravardė.
Tikino, kad susidūrė su atviru melu ir faktų klastojimu
Vis dėlto jau minėtais 2006 m. žiniasklaidai skelbiant daugiau detalių apie V. Pociūno likimą ir vadinamų „valstybininkų“ įtaką, iš URM šalių susitarimu A. Januška pasitraukė.
Žiniasklaidai vėliau jis sakė, kad dirbant ministerijos vadovybėje reikalingas visiškas pasitikėjimas, o neatskleidžiant valstybės paslapčių ar nepakenkiant jos interesams ne visada galima viešai atsakyti į tenkančią kritiką.
„O jei tai – nebe kritika, bet atviras melas ir faktų klastojimas, geriau pasitraukti“, – pareiškė A. Januška.
Jis taip pat tikino, kad V. Pociūną pažinojo, vadino jį draugu. A. Januška skundėsi ir tuo, kad Rusijoje buvo suklastoti jo telefono pokalbiai.
Analizuodami, kas nutiko, mini Kremlių
Tuomet Lietuvos užsienio reikalų ministru dirbęs P. Vaitiekūnas pareiškė A. Januška visiškai pasitikintis, tą patį jis pakartojo ir po lemtingos dienos prabėgus beveik 14 metų.
„Kremliaus agentūra su savo klapčiukais Lietuvoje A. Janušką kaip reikiant „pataršė“. Mūsų legendas, mūsų pačius gabiausius žmones sukompromituoti, apšmeižti – tam padeda „penktoji kolona“, kuri labai aktyviai dirba mūsų politikoje. A. Janušką buvo būtina Kremliaus strategams pašalinti, nes jis buvo vienas tų, kuris visą laiką organizavo Lietuvos judėjimą į Europą, į Vakarus, į laisvąją rinką, demokratiją ir tą darė labai solidžiai“, – įsitikinęs P. Vaitiekūnas.
Savo ruožtu politologas Raimundas Lopata DELFI patikino, kad minėtas skandalas išprovokavo didelę įtampą valstybėje, lėmė susipriešinimą ir vėliau sekusias klaidas šalies valdyme. Pavyzdžiui, esą ir dėl „Leo LT“.
„Galima teigti, kad ataka gimė iš šalies, ne Lietuvos viduje. Problema buvo tame, kad daug kas dėl šio proceso Lietuvoje „užsikabino“, sakyčiau, net „užsirovė“. Pradėta kompromituoti daug dalykų, bet, pirma, vadinama „valstybininko“ sąvoka“, – situaciją analizavo jis.
Tiesa, V. P. Plečkaitis spėja, kad staigų A. Januškos pasitraukimą galėjo nulemti ir jo nesutarimai su Prezidentūra.
„Aš buvau nustebęs, kai A. Januška pasitraukė. Galiu tik spėti, kad buvo tam tikrų nesutarimų su Prezidentūra. Tam tikra grupė žmonių šiek tiek pervertino dalį Lietuvos ambasadorių arba užsienio politikoje dirbusių žmonių. Matyt, su buvusios prezidentės pagalba norėjo juos išstumti iš politinio gyvenimo. Ne tik A. Janušką, bet ir kai kuriuos kitus. Manau, tai susiję su vidine tarpusavio kova“, – įžvalgomis dalijosi jis.
Tapo premjero padėjėju strateginiais klausimais
Vos po dviejų mėnesių nuo pasitraukimo iš URM A. Januška buvo paskirtas tuometinio premjero G. Kirkilo, kuris už jį stojo mūru, patarėju strateginiais klausimais.
„Lietuviams reta, bet vienu metu gimė toks pajuokavimas – kai A. Januška tapo premjero G. Kirkilo patarėju strateginiais klausimais, spaudoje pasirodė Prezidentūros skelbimas, kuriame sakoma, kad Prezidentūra ieško patarėjo taktiniais klausimais. Juokas juokais, bet tai atspindi tam tikrą A. Januškos kaip politiko galybę“, – DELFI sakė R. Lopata.
Patarėjo darbo A. Januška neteko 2008 m., pasibaigus G. Kirkilo vadovaujamos Vyriausybės įgaliojimams.
Įvardijo, kokių problemų nepavyksta išspręsti jau tris dešimtmečius
Kurį laiką A. Januška laikėsi nuošaliau, tačiau pastaruoju metu jo komentarus vis dažniau galima matyti žiniasklaidoje, o jį patį sutikti įvairiuose politinių diskusijų klubuose. Signataro teigimu, po 30 nepriklausomybės metų mintis, esminė diskusija dažnai niekam nerūpi ir nieko nekeičia.
„Pati bendriausia problema, kuri ateina į galvą, tai – valstybėje, kuri vadinama Lietuvos Respublika, norėtųsi daugiau respublikos, kai valdžia – iš žmonių, per žmones, už žmones. Per rūpestį valstybe, kuris irgi ne visada sėkmingas, nederėtų pamiršti kuriančio piliečio.
Valstybė yra ne valdžios, o piliečio. Lietuva prieš 30 metų tapo laisva, o dabar vis labiau saugi, tačiau žmogaus išsilaisvinimas toli gražu nebaigtas. Kai kam tie žodžiai gal net nėra suprantami. „Mes laisvi, – pasakytų, – kur čia problema? Valstybė tegu duoda mums darbą, didesnę algą, pensiją, ir mes būsime laisvesni.”
Pamirštame, kad, kai žmogus nustoja rūpintis savo laisve, tada valdžia ir ima reguliuoti, drausti, skirstyti, sekti, meluoti. Valstybė, respublika tampa silpnesnė. Pusė piliečių nebalsuoja, o likusi susiskaldžiusi Lietuva renkasi valdžią, kurios pagrindinis rūpestis yra ne didesnė laisvė piliečiui užsidirbti, bet didesnis laisvės reguliavimas. Pamirštame, kad, kai žmogus nustoja rūpintis savo laisve, tada valdžia ir ima reguliuoti, drausti, skirstyti, sekti, meluoti. Valstybė, respublika tampa silpnesnė.
Valstybė palūžta, kai jos politikai konkuruoja ne dėl platesnių laisvių ir kartu – atsakomybių suteikimo piliečiams, o tik dėl respublikos materialaus gėrio dalinimo. Galų gale sava valdžia tampa pagrindiniu priešu“, – DELFI paklaustas, kokias Lietuvos problemas, kurių nepavyksta išspręsti jau tris dešimtmečius nuo Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, išskirtų, atsakė A. Januška.
