Jaunas istorijos mokytojas apie atlyginimą: galiu sau leisti nesukti galvos

Pirmuosius savo mokslo metus po mėnesio baigsiantis 26-erių istorijos mokytojas Vaidotas Steponavičius nustebino savo užimtumu, laisvą pusvalandį pokalbiui savo darbotvarkėje jis rado tik daugiau nei po savaitės derinimo. „Kažkada skaičiavau, kokia turi būti tobula mano darbo diena, ji susidėjo iš 38 valandų“, – savo užimtumą paaiškina mokytojas.

V. Steponavičius pasakoja, kad pirmuosius darbo mėnesius stebėjosi, kaip įmanoma paruošti kokybišką pamoką turint tiek nedaug laiko, o dar ir gaunant ne tokį ir didelį atlyginimą.

„Jei turi 7 pamokas, tai – labai rimtas iššūkis. Vienai labai gerai pamokai pasiruošti reikia 3–4 valandų, tad tiesiog neužtenka laiko paroje. O jeigu mokytojas dar nori tobulėti, studijuoti, laiko tam nebelieka, o dar ir miegoti reikia.

Apie kokybišką mokymą nėra nei kalbos, kai mokinius štampuojame kaip fabrike. Jei mokymą norime padaryti kokybišką, mokytojas turi būti aktyvus visuomenėje ir nuolatos tobulėti. Tam laiko lieka tik vasarą, bet, manau, kad tada mokytojai bando atsigauti psichologiškai“, – aiškina pašnekovas.

Jaunas mokytojas niekam nereikalingas

V. Steponavičius Vilniaus Universitete (VU) baigė istorijos studijas, tačiau jas rinkdamasis net nesvajojo, kad vieną dieną taps mokytoju. Dar studijuodamas jis dirbo pardavėju, bandė pradėti ir savo verslą, tačiau suprato, kad mokykloje gali pasisemti labai daug vertingos patirties.

„Iš pradžių, žinoma, bijojau, bet tai ir buvo vienas akstinų, kodėl ėjau į mokyklą. Mėgstu išeiti iš komforto zonos, išeiti iš burbulo, todėl mokykla yra tobula vieta, nes tai yra didžiulis iššūkis. Pats priėmiau tai kaip iššūkį ir man tiesiog buvo įdomu.

Jaunimas šiek tiek praranda neatsigręždamas į pedagogiką, nes tai puiki erdvė tobulėti. Jei sugebėsi sutramdyti ir mokyti minią paauglių, tau bus daug lengviau tolimesnėje karjeroje. Manau, mokykla yra puiki pradžia karjerai“, – tikina V. Steponavičius.

Pats jaunasis mokytojas šiuo metu nešvaisto laiko, nors dirba pilnu krūviu, dar randa laiko studijuoti magistrantūrą VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, o likusį laiką skiria įvairiems projektas, vienas iš tokių – „Misija Sibiras“.

Tiesa, tapti mokytoju yra gerokai sunkiau nei gali pasirodyti. Atsiėmęs istorijos bakalauro diplomą V. Steponavičius vienerius metus praleido studijuodamos pedagogiką Filosofijos fakultete, tuo pat metu jis pusmetį praktikavosi Vilniaus licėjuje.

„Iškart po to, sekė didžiulė konkurencija siekiant įsidarbinti. Mano kandidatūra nublankdavo tarp 20-40 kandidatų su patirtimi bei aukštesne kvalifikacija. Mokyklos, išlepintos paraiškų gausos, neretai nesiteikdavo net atsakyti į laiškus.

Nepasidaviau nevilčiai ir apsvarsčiau ką daryti, kad ne aš ieškočiau mokyklos, bet pastaroji ieškotų manęs. Sprendimas buvo radikalus. Viską mečiau ir išvykau į Kembridžą įgyti tarptautinės patirties, savanoriauti ir patobulinti užsienio kalbą“, – savo kelią prisimena mokytojas.

Jaunimas šiek tiek praranda neatsigręždamas į pedagogiką, nes tai puiki erdvė tobulėti. Jei sugebėsi sutramdyti minią paauglių, tau bus daug lengviau tolimesnėje karjeroje.

V. Steponavičius

Vis dėlto metus praleidęs užsienyje ir pasisėmęs patirties V. Steponavičius mokykloms netapo labai įdomus, darbo pasiūlymo jis sulaukė tik paskutinę vasaros dieną.

„Visi žinome, kad mokytojai sensta, naujų ateina vis mažiau. Mane nustebino, kai pats bandžiau įsidarbinti, surasti darbą neturint patirties Vilniuje yra praktiškai neįmanoma. Teko labai ilgai ieškoti“, – teigia istorikas.

Tačiau V. Steponavičius pirmus metus dirbdamas mokytoju atlyginimu nesiskundžia: „Galiu sau leisti nesukti galvos ir pragyventi praktiškai taip, kaip noriu. Aišku, tai ne gyvenimas miesto centre ir su automobiliu, bet visus būtinus poreikius patenkinu kuo puikiausiai. Bet man pasisekė, turiu maksimalų krūvį, direktorius manimi pasitikėjo.“

Be to, jis priduria, kad jei nebūtų pavykę gauti šio darbo, jis būtų sutikęs dirbti kad ir už dyką tam, jog pasisemtų nors kiek patirties ir taptų paklausesnis darbo rinkoje. Tiesa, paklaustas apie mokytojo prestižą, V. Steponavičius atsakė paprastu pavyzdžiu.

„Mokytojo įvaizdį puikiai iliustruoja šiandieninis vieno nuotolinio mokymo moksleivio klausimas: „ar dirbate mokytoju, nes daugiau neradote jokio kito darbo?“. Komentarų čia nebereikia“, – sako mokytojas.

Kasdieninė kova

Savo pravestas pamokas V. Steponavičius vertina trejopai: jos baigiasi pergale, lygiosiomis arba pralaimėjimu.

„Neretai tenka iš pradžių 5 minutes kovoti, kalbėti, tartis, o jau tada galima pradėti pamoką ir viskas daugiau ar mažiau vyksta sklandžiai. Žinoma, priklauso nuo dienos, kartais viskas praeina labai sklandžiai, kartais pralaimi ištisas pamokas“, – pripažįsta mokytojas.

Dažnai mokytojai pradėję darbą mokykloje skundžiasi, kad su šiuolaikiniais paaugliais dirbti neįmanoma, šie triukšmauja, negerbia aplinkinių. Pradžioje V. Steponavičius planavo būti geras mokytojas, bet vėliau pasidarė kiek griežtesnis.

„Manau, su laiku griežtėju. Jei mokinys negerbia klasės tvarkos, stengiuosi su juo būti labai griežtas, – sako mokytojas. Pajuokavus, kad galbūt tai paaiškina, kodėl kartais daug metų su mokiniais praleidę žmonės būna labai irzlūs, istorikas atsakė: mano kolega juokauja, kartais sako, kad yra nepakaltinamas,jis pradirbęs beveik 40 metų mokykloje. Kai aš turiu 7 pamokas iš eilės be langų, jo klausiu, kaip tu dar gyvas.“

Vis dėlto V. Steponavičius teigia suprantantis, kad paaugliai yra paaugliai ir svarbu juos sudominti, o ypač, prikaustyti dėmesį pačioje pamokos pradžioje.

„Pavyzdžiui, uždėti pagrindinio „Kalėjimo bėglių“ herojaus nuotrauką skaidrėse ir klausti, kaip manote, kodėl. O mintis tęsiasi apie žmones bandžiusius pabėgti iš Sovietų Sąjungos. Visada galima rasti kaip pateikti pamoką įdomiais būdais.

Arba sakai, septintokai, bėgame į biblioteką ir turite pusę valandos surasti knygas apie senovės Romą ir sužinoti 20 dalykų apie ją“, – netradicinius savo mokymo metodus vardina jaunuolis. Jis priduria, kad nuolat semiasi naujų idėjų, bet pripažįsta, kad bet kokiu atveju yra įkalintas mokymo programos rėmuose.

„Mokytojas dažniausiai supranta, kad jį spaudžia tiek programa, tiek natūralus suvokimas, kad programa neišugdo žmogaus. Todėl mokytojas turi laviruoti. Jis negali mokyti ne pagal programą, nes mokiniai tiesiog labai nusivils, jei jie prastai išlaikys egzaminus. Bet norisi suteikti kažko kitko, ne tik to, kas yra programoje. Visada reikia rasti balansą tarp to ir to“, – aiškina V. Steponavičius.

Pašnekovas teigia, kad savo mokiniams į galvą siekia įkalti ne tik sausus faktus, nors to iš jo reikalauja programa, tačiau ir išugdyti gebėjimą mąstyti, išmokyti kritinio mąstymo. To, pasak jo, šiandien mokykloje trūksta.

„Stengiuosi pamokose dėstomą dalyką susisieti su aktualijomis.. Pažiūrėjus praktiškai į kiekvieną istorijos temą galima rasti sąsajų su šiandiena. Todėl taip bandau parodyti, kad ne be reikalo mes visko mokomės, o visa tai yra glaudžiai susiję. Jei nežinome visumos, labai sunku pasakyti, kaip koks nors įvykis siejasi su šiandiena. Bet stengiuosi, kad kiekvienas suprastų, kodėl šiandien taip yra“, – tikina V. Steponavičius.

Siūlo nebežymėti lankomumo

Mokytojas pripažįsta, kad kai kuriems mokiniams išties trūksta motyvacijos, bet jis svarsto, kad tai gali būti ne jų pačių, o suaugusiųjų problema, nes nesugebama tinkamai motyvuoti jaunimą. V. Steponavičius siūlo drastišką eksperimentą – pradėti nebežymėti lankomumo.

„Kiek susidūręs aš, jaučiasi, kad mokiniai į mokyklą eina dėl n raidės. Tai labai priklauso nuo bendruomenės, bet ne vienoje Lietuvos mokykloje didesnė garbė ateiti nepasiruošus ir praslysti, negu ateiti pasiruošus ir gauti gerą pažymį. Tai opi problema, mokiniai žiūri į mokytoją kaip į sargą, kuris verčia juos mokytis. Jei jie nesimokys, jie gaus pastabą ar n raidę. Tai labai negerai. Norisi, kad mokiniai savanoriškai eitų. Tam reikia rasti ryšį su mokiniais, jei jo nėra, mokymosi kaip ir nedaug belieka.

Būtų įdomus eksperimentas, jei nuo rytojaus niekam nebebus rašomos n raidės. Įdomu, kokia būtų mokinių reakcija. Manyčiau, kad ateitų labai daug mokinių. Jei pirmą dieną neateitų kokie penki, tai antrą ar trečią dieną ateitų vos ne visi. Nes suveiktų atvirkštinė psichologija. Jei nenori, neik. Bet jei ateini savanoriškai, tu savanoriškai ir darai tai, ką reikia. Taip juk yra universitete. Kodėl tai neveikia mokykloje?“, – svarsto mokytojas.

Pašnekovas priduria, kad labai trūksta ir pilietinio ugdymo, jauniems žmonėms mokykloje niekas tinkamai nepaaiškina, kaip veikia visuomenė, sistema. Jo teigimu, didžioji dalis mokinių net nežino, kad jų mokslas daug kainuoja valstybei ir to visiškai neįvertina. „Turime priartinti mokyklos bendruomenę prie visuomenės gyvenimo, o ne izoliuoti, kaip tai sėkmingai daroma dabar“, – teigia mokytojas.

„Trūksta švietimo vien apie tai, kad mokiniais valstybė rūpinasi. Jie planuoja išvykti į užsienį, nes jie negalvoja, kad taip yra. Pavyzdžiui, išgirdęs komentarą, mokytojau, žiūrėkime filmą, ką išgirsti kiekvieną dieną, jiems atsakau labai paprastai, jūsų tėvai man moka atlyginimą. Ar jie tikrai nori mokėti už tai, kad ateičiau ir jums paleisčiau filmą? Abejoju. Bet jie to nesuvokia.

Manyčiau, kad pilietiškumo pamokoms būtų galima skirti ir tris pamokas, kalbėti apie verslą, iniciatyvas, apie nuolatinę savanorystę, apie daugelį kitų dalykų. Kalbėti apie aktualius vakar įvykusius įvykius. Aptarti, kodėl Lietuvoje tiek geriama. Aptarti problemas ir aptarti, kur mes esame geri. Tačiau, koks yra požiūris į pilietiškumo pamokas, visi puikiai žinome. Kai dar pats mokiausi, neatsimenu nei vienos pilietiškumo pamokos“, – teigia V. Steponavičius.