Nors sostinės Vytenio g. esantis krizių centras dėl saugumo yra aptvertas aukšta tvora, agresyvūs ir nepatenkinti vyrai kartais įbaugina ir viską mačiusias socialines darbuotojas.
„Prisiminkime Kražių žudynes, ką tą sugyventinė šneka? Mušta dešimtis kartų, jai grasino nužudyti, specializuoti pagalbos centrai žinojo, ne vieną kartą važiavo policija dėl smurto artimoje aplinkoje, ar padarė ką nors? Nieko. Kol su kirviu neperėjo, tai jo ir nepaėmė“, - socialinių darbuotojų pavojingą kasdienybę apibūdina ji.
N. Dirsienė krizių centrui, kuriame glaudžiasi tik moterys su vaikais, vadovauja ne vienerius metus, tad su agresyvių smurtautojų elgesiu susidurti tenka dažnai. Pagrindinė priežastis – jų pyktis ir baimė.
„Pas mus atėjo moteris, kuri patyrė smurtą artimoje aplinkoje, o paskui paaiškėjo, kad veikiausiai ji buvo verbuojama prekybos žmonėmis tinklui. Istorija tokia: ją „įsimylėjo“ vyras, trejetą dienų jie pagyveno viešbutyje, paskui nuomojamame bute, o tada jis pasakė, kad ji jam skolinga ir turi atidirbti, paimti paskolas, o savo sąskaitas naudoti neaišku kokiais keliais gautiems pinigams. Galiausiai ji atsidūrė vienoje nevyriausybinėje organizacijoje, o vyras socialinei darbuotojai pagrasino, kad jai galvą nupjaus“, - prisimena N. Dirsienė.
Tačiau krizių centro darbuotojos, per 18 darbo metų mačiusios ir tragedijų, juokais tokių pažadų nenuleidžia.
„Mes iškart kreipėmės dėl grasinimų nužudyti, jam pradėtas ikiteisminis tyrimas, dabar moteris gyvena mūsų centre, įsidarbino, susitvarkė dokumentus, finansinės bėdos sprendžiamos su teisininko pagalba. Gerai, kad ji kreipėsi pagalbos, nes neaišku, kiek būtų skolas atidavinėjusi ir kokiomis formomis, kaip būtų panaudotas ir jos mažas vaikelis“, - pasakojo pašnekovė.
Pasak jos, kiekvieną kartą kai tik smurtautojas ateina prie vartų ir pradeda grasinti, reaguojama iškart, o Kražių tragedija socialinius darbuotojus į savo kasdienybę privertė pažvelgti su dar didesniu atsargumu.
„Prie mūsų tvoros atėję smurtautojai dažniausiai visi būna labai agresyvus, nes neranda moters su vaikais namie ir yra pikti kaip spintos neradę: nei rūbų, nei indų švarių, o dar ir pinigai baigėsi. Aš visą laiką sakau, jei turi ausis, tai ne auskarams nešioti, o girdėti, ką tau sako. Jeigu yra skambutis į vartelius ir priėjus iškart grasinimas, kad išpjausiu, nušausiu, iškart sakome, kad čia – viešoji erdvė ir jūs dar vieną žodį, mes kviečiame policiją, kuri čia žaibo greitumu atvažiuoja. Mes nesiruošiame slėptis, nes ne aukai turi būti gėda, o smurtautojui“, - įsitikinusi moteris.
Dar viena auksinė taisyklė – jei jau kviečiama policija, visuomet rašomas ir pareiškimas dėl grasinimų.
„Prisimename Kražių atvejį, kai socialinė darbuotoja žuvo darbo vietoje, ji gi - ne policininkas, kuris atvažiuoja su racija, ginklu, dažniausiai – ir ne vienas. O ką socialinis darbuotojas gali? Pas mus dar pusiau uždara teritorija, atrodo, saugiau, bet ir mus gąsdina. Gerai, kad ginklus turintys smurtautojai, pavyzdžiui, apsaugos darbuotojai, dabar nebėra grėsmė nei mums, nei mūsų klientėms. Anksčiau smurtautojas neturėjo grąžinti ginklo, jei tai yra jo darbo įrankis, o dabar privalo, nes, jei smurtauja namuose, vadinasi su ginklu dirbti negali. Pamenu, kai tokie ereliai ateidavo grasindami nužudyti ir tai buvo realus pavojus ne tik tai moteriai su vaiku, bet ir visam centrui, gyventojoms bei darbuotojams. Labai esame dėkingi policijai už greitą reakciją“, - sakė N. Dirsienė.
Ji viliasi, kad daugiau dėmesio į socialinių darbuotojų darbo sąlygų saugumą bus atkreipta po šių metų Kražių žudynių ir sako, kad prie saugios aplinkos kūrimo gali prisidėti kiekvienas.
„Neseniai sulaukiau padėkos iš policijos už tai, kad eidama pro gyvenamojo namo kiemą sudrausminau šlakbaumą laužiusius vyrus, iškviečiau dėl jų daromos žalos policiją. Pasirodo policija juos sulaikė ir rado pilnas kišenes narkotikų“, - sako N. Dirsienė.
Pašnekovė sutinka, kad jos darbas veikia ir tai, kaip ji vertina kai kurias situacijas: lengviau įžvelgti galimas grėsmes.
„Šį rudenį pakeliui į darbą pamačiau stotelėje sėdinčią moterį, kuri verkė net pasikūkčiodama. Priėjau ir klausiu, ar ją ką tik apiplėšė? Pasirodo, vyras muša. Pradėjau pasakoti, kaip į Vytenio gatvę ateiti, kartu į troleibusą įlipome ir aš ją konsultuoju. Per tą įsijautimą pamiršau talonėlį pasižymėti, įlipo kontrolė ir gavau 8 eurų baudą, bet pirma mintis buvo tokia: aš baudą gavau, o ji gal gyva liko. Galiausiai moteris į mus kreipėsi ir dabar centre gyvena“, - sakė ji.
- Jūs esate sakiusi, kad mušamų moterų tarsi ir negaila. Ar pastebėjote, kad toks požiūris keistųsi?
- Prisimenate ikiteisminį tyrimą dėl nuo viaduko numesto šuniuko? Tyrimas baigėsi per porą mėnesių, jaunuolis atliko bausmę, nes gaila šuns. O moters ne taip gaila. Yra ir dabar plakatai mieste, kur vaizduojama sumušta moteris su gražiais karoliais, o jai ant peties ranką padėjęs vyras su šuns galva. Skundai buvo dėl to, kodėl mes gyvūnus taip vaizduojame, bet apie moterį net kalbos nebuvo, nes mušama moteris – įprastas dalykas, neva, jei ji nenori, jos nemuš. Norma, kad jei vyras palieka moterį, ji galbūt blogai makaronus verda, o kai jau moteris vyrą palieka, tai sakoma, kad su juo buvo galima gyventi, ji turėjo pasistengti labiau. Manau, tai – lyčiai primesti dalykai. Po vestuvių moteris praranda visą nekaltybę: ji kalta ir kad vyras geria, ir kad vaikai serga ar blogai mokosi, kad pinigų neužtenka iki kito mėnesio. Aišku, kad iškart reikia pasakyti ne ir negalvoti „gal aš tikrai kalta“, nes paskui ir vaikai pradeda įtikėti, kad mama – besmegenė, bet smurtas artimoje aplinkoje yra sudėtingas dalykas, tad reikia dirbti ne tik su auka, bet ir su smurtautoju.
- Ar galėtumėte apibūdinti, kuo panašios moterys, kurios kenčia smurtą artimoje aplinkoje?
- Labai pažeidžiamos yra moterys su mažais vaikais, taip pat turinčios menką išsilavinimą ar darbo rinkoje mažai paklausią profesiją, ekonomiškai priklausančios nuo smurtautojo. Taip pat tai moterys, kurios užauga socialinės rizikos šeimose, mačiusios, kaip mama buvo skriaudžiama. Kai moteris nepriklausoma ar priklausoma mažiau, ji labai greitai pasako, ne, su manim jau taip nesielgsi.
- Kaip apibūdintumėte vyrus, kurie smurtauja artimoje aplinkoje?
- Yra vienas žodis – bailiai. Jie muša ne sau lygų, o savo moteris, vaikų mamas ir būsimas vaikų mamas. Turime ir tokių atvejų, kai vyras mums pasakė, kad jis negali pakęsti nėščios moters fiziologiškai. Pasirodo, vaikystėje jo mama būdama nėščia buvo tėvo mušama ir jis dabar pamato nėščią moterį ir sako, kad jam net rankas niežti, tiek iš vaikystės užsifiksavo, kad tikri vyrai nėštukes lupa. Dabar jis suaugęs ir nelaimingas, nes visi, kurie mušdami moteris galvoja, kad jos iš meilės kartu, klysta, tokie santykiai laikini ir tik iš baimės.
Smurtas yra ne tik fizinis, bet ir psichologinis, finansinis.Yra ir kuriozinių atvejų, kai moteris gauna pinigų ir už kiekvieną centą turi atsiskaityti: surašyti pirkinius, sudėti čekiukus ir parnešti grąžą, žodžiu, vyksta avansinė apyskaita. Kartu turi būtinai paaiškinti, kodėl jai reikia vienų ar kitų produktų, valymo priemonių, puskojinių ar kelnaičių, ką jai vienos liemenėlės neužtenka? Tokia moteris buvo atėjusi į centrą, nes bijojo grįžti namo, jai trūko kelių centų iki balanso.
- Kodėl smurtas artimoje aplinkoje dar yra aktuali problema?
- Yra smurto ratas, muštynės gi nevyksta visus metus, 24 valandas per parą: yra kriziniai epizodai, bet yra ir medaus mėnuo, kai vyras atsiprašinėja, nes pamato, kad nuėjo per toli, pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris jam gali liūdnai baigtis. Tada spaudžiama ne tik moteris, bet ir jos artimieji, vaikai, kuriems pasakojama, kaip smurtautojas dabar stengsis, o procesas tęsiasi ilgai ir bausmės vis nėra.
O kai jau moterį nužudo, tada klausiama, ko ji kentėjo ir ko laukė. Kražių atveju kiek kartų moteris skambino, bet ji socialinės rizikos srityje, mažai kam rūpi. O kaip iš to užburto rato išeiti?
Kartais matai, kad tikrai galimas geras rezultatas, bet smurtautojas auką įkalbina ir ji po 2 mėnesių pas jį grįžta. Sako, kad jis įsipareigojo, pasiskolino pinigų, nupirko auksinius auskariukus ir ji eina namo. Mes visada paaiškiname, kad bet kada galima grįžti, kokios yra grėsmės ir nereikia gėdytis, jei patikėjai smurtautoju, o jis nepasikeitė. Viena moteris pas mus yra net keturis kartus gyvenusi, bet moteris yra geriausia ekspertė ir ji nori šeimą išsaugoti, tai suprantama. Jei nesigavo, paguoda bent ta, kad padarei viską, ką galėjai. Antra vertus, paprastai sugrįžusios moterys gaili laiko, kodėl gyventi kitaip nepradėjo anksčiau.
Būna dienų, kai susiduri su labai sunkiais atvejais... Bet laimei, kad yra kolektyvas, kuris palaiko.
- O kas yra labai sunkus atvejis?
- Sunkiausi atvejai yra kai proto arba psichinę negalia turinti moteris, kuri augina sveikus vaikus, kenčia smurtą. Tada yra sunkiausia motyvuoti moterį pradėti spręsti smurto problemą, o kartu reikia dirbti ir su vaikais, kurie suvoktų, kad yra mamos liga ar negalia. Laimei, kad Vilniaus mieste yra namai su socialiniais darbuotojais, kuriuose gali apsigyventi vaikų turinčios moterys su proto ar psichine negalia. Jeigu jos yra motyvuotos spręsti smurto problemą, jos tai gali padaryti.
- Turbūt nuo tokių kasdien matomų istorijų negera darosi?
- Yra ir gerų dalykų, ypač, kai susirenka moterys, kurios atsitiesia, įsidarbina, užsuka į svečius ir pasikalba su kitomis, dar tik bandančiomis savarankiškai gyventi mamomis, padeda drabužiais ar darbo paieškomis, pastiprina viena kitą. Buvo pas mus toks atvejis, kai pensionate gyvenusi moteris, auginanti vaikelį su mažiau išsivysčiusiais plaučiais, tik pradėjo dirbti, o vaikui reikia inhaliatoriaus, kitaip vėl ligoninės ir biuleteniai. Pinigų jam nupirkti – 70 eurų – neužteko. Atrodo, kas tie 70 eurų dirbančiam žmogui, ar ne? Mes paprašėme pagalbos savo tinklalapyje ir per kelias dienas atsirado žmogus, kuris atėjo ir padėjo, viskas. Tai labai motyvuoja, žmonės vis labiau nori vieni kitiems padėti. Būna, kad paskambina teisininkai ir sako, kad gali paimti vieną atvejį ir nemokamai padėti. Man atrodo, kad kiekvienam advokatui tai yra garbė, kai parodai, kaip greitai gali padėti, nes kuo aukštesnis sluoksnis, tuo savanorystė įgauna kitą lygmenį.
- Kokia yra didžiausia problema, su kuria susiduriate?
- Didžiausias iššūkis užtikrinti, kad šeimos biudžete pagrindines pajamas sudarytų darbo užmokestis. Jei atsitinka krizė – liga, gaisras, tada reikalingos socialinės pašalpos, bet jei pašalpa tampa darbo užmokesčiu - negerai. Ne kartą esame susidūrę ir su situacija, kai moteris įdarbinama bandomajam laikotarpiui, pavyzdžiui, po statybų išvalo kažkokį objektą ir po to yra atleidžiama, nes kažką ne taip padarė, todėl mums labai reikalinga darbdavių pagalba.
O prieš Kalėdas yra ir kitas iššūkis - dabar moterys patiria labai didelį spaudimą prieš šventes grįžti į šeimą, skambina joms giminės ir „protina“: ko ji tam centre sėdi, lai grįžta namo, gal vyras atleis. Sako, gal vyras atleis! Bet yra moterų, kurios ir grįžta, kitos išvažiuoja kelioms dienoms, paskui vėl grįžta į centrą. Aš vis pagalvoju, kodėl anytos nenori, kad marčios nuo smurtaujančių vyrų pabėgtų? Turbūt todėl, kad kai nebus marčios, lupti gaus mama, o žiūrėk dar ir grįš sūnus su tėvais gyventi, iš jų pensiją atiminės.
Bet reikia pasakyti, kad sutinkame ir vyrų, kurie nebijo keistis, tik jų nedaug ir ne todėl, kad vyrams nėra teikiama pagalba, o todėl, kad kultūriškai Lietuvoje dažniau prašo moterys, o vyrai neateina ir nepasako, aš esu silpnas, nesusitvarkau su įtampomis, nemoku elgtis su pinigais ir panašiai.
- Ar per beveik du dešimtmečius smurto mastai Lietuvoje pasikeitė?
- Sunku pasakyti, bet požiūris į auką ir smurtautoją keičiasi. Anksčiau turėjome tarpininkavimo paslaugas už kurias mus labai barė. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jei šeimoje žmonės susimušė, jie neturi daugiau gyvenime bendrauti, bet juk jie turi bendrą ikismurtinio gyvenimo patirtį, vaikų, bendro turto. Dabar formuojasi kitas požiūris: galbūt žmogus turi būti nubaustas už tai, ką padarė, bet jam taip pat turi būti padėta, suteikta galimybė toliau bendrauti, nors nebūtinai gyventi kartu. Kitaip tariant, jei keičiame moterį, bet nieko nedarome su vyru, atstumą tarp jų didiname. Bet vyrui taip pat verta papasakoti, kad smurtinis elgesys yra nenaudingas, galima gyventi kitaip. Juk jeigu moteris laiminga, tai vyras turėtų būti dvigubai laimingas, nes turi laimingą žmoną ir savo vaikų mamą.
Bet negali sakyti, kad baudimo nereikia ir bausmės nepadėjo, padėjo. Vyrai nuščiuvo, kai pamatė, kad už smurtą šeimoje yra baudžiami, nes atsirado įstatymai, o ne tik nuomonė, kad šeima – privatus reikalas. Taip, policija skaičiuoja dešimtis tūkstančių iškvietimų dėl smurto artimoje aplinkoje, bet kiek tokių iškvietimų yra kartotiniai? Labai reikia kuo greičiau baigti ikiteisminius tyrimus ir priimti sprendimus, nes vyrai ir pabėga, ir vėl nusikalsta, ir paveikia moteris. O pažiūrėkite į Panevėžio pataisos namų moteris, turbūt pusė jų, kurios kali už nužudymą, neištvėrusios ir nesulaukusios pagalbos nužudė buvusius smurtautojus ir tai tikrai yra baisu.
Per metus centre pagalbos sulaukia apie 300 motinų su vaikais, kurios patiria smurtą artimoje aplinkoje.
Pažįstate žmonių, kuriuos drąsiai galima vadinti herojais – jie išskirtiniai asmenys, kurių darbai ar poelgiai ne tik stebina, džiugina bet ir įkvepia aplinkinius? Norite, kad geri darbai neliktų nepastebėti? Pasidalinkite savo istorijomis! Padėkite nusipelniusiems žmonės būti pastebėtiems ir įvertintais. Lauksime Jūsų istorijų el. paštu: projektai@delfi.lt. Laiško pavadinime nurodykite „Konkursui „Herojai tarp mūsų“, o parašę istoriją nepamirškite palikti savo kontaktų, kad DELFI žurnalistai galėtų su jumis susisiekti.
