Tokios darbo sąlygos tikriausiai skamba girdėtai. Tačiau Mantvydas nebuvo eilinis emigrantas, kuris nusprendė išbandyti laimę svetur. Jam krizės laikotarpiu pabaigus aviacijos studijas nebuvo daug pasirinkimų. Tuomet Mantvydas tenorėjo vieno – skraidyti.
Pašnekovas pripažįsta, kad per krizę pilotams buvo sunkiau. Tačiau dabar situacija kardinaliai pasikeitusi. Dabar šios profesijos atstovai išgyvena aukso amžių ir yra graibstyte graibstomi.
Tariantis dėl interviu, Mantvydas sakė, kad geriau jo namuose nefilmuoti ir nefotografuoti. Esą neseniai įsikėlė su šeima į naują butą, sienos dar plikos ir tuščios. Tačiau tik įžengus į Mantvydo namus, akį patraukia dideli langai ir pavydą kelianti Vilniaus miesto panorama. Mantvydas nusijuokia, kad tai buvo viena iš priežasčių, kodėl nusprendė čia apsigyventi. „Rajonas jau apstatytas, tad žinai, kad prieš akis neiškils kitas pastatas. Be to, šalia yra darželis, mokykla, miesto centras. Ir iki oro uosto netoli. Norisi kuo mažiau laiko praleisti mašinoje ir kuo daugiau su šeima“, – apie savo pasirinkimą pasakoja pilotas.
Baigęs studijas Mantvydas tikina darbo neradęs dvejus metus. Tačiau net kalbėdamas apie tą laikotarpį, kurį praleido sėdėdamas už stalo, o ne neskraidydamas, Mantvydas pasakoja su šypsena. Esą sunkiausia buvo ne laukimas, o kvalifikacijos kėlimas, kuris atsieidavo nemenką sumą pinigų. Tai daryti Mantvydas privalėjo, kad neprarastų piloto licenzijos. Šiandien, sako jis, tapti pilotu žymiai lengviau.
Pirma darbovietė, sako pašnekovas, buvo toli nuo Lietuvos. „Kazachstanas. Ten prabuvau tris metus: du atskirai nuo šeimos, vienerius – kartu“, – pamena pilotas. Kazachstane, pasakoja jis, tuomet tebuvo 5 lietuviai. O Mantvydui su šeima jau besiruošiant grįžti gyventi į Lietuvą, Kazachstane pilotų buvo apie 15.
„O tada tai buvo linksma. Gyvenimas dažniausiai virdavo viešbučiuose. Jautėmės kaip savame rate“, – sako Mantvydas.
Mantvydui teko ne tik skraidyti po milžiną Kazachstaną, bet ir skristi į kitas šalis, pavyzdžiui, Kiniją. Į Lietuvą, pasakoja jis, su šeima grįžo 2015 metais.
Sabonis geriau nei Ronaldo
Šiandien Mantvydas dirba privačių skrydžių kompanijoje „KlasJet“. Iš Biržų kilęs pilotas pasakoja, kad ore jau yra praleidęs 2000 valandų. Pilotų patirtis skaičiuojama ne metais, praleistais įmonėje, o ore praleistų valandų skaičiumi. „Atsižvelgiant, kad skraidau nuo 2012 metų, tai nėra daug valandų“, – priduria jis.
Mantvydas Kazachstane pilotuotą lėktuvą iškeitė į 56 vietų Boeing 737. „Jis perdarytas į verslo klasės lėktuvą. Su juo skraidiname Žalgirio krepšinio komandą į varžybas“, – šypteli Mantvydas. Esą dažniausiai tenka skraidinti įvairias sporto komandas. Vienas iš įsimintinesnių skrydžių buvo su Kanados ledo ritulio rinktine. Iš Rygos, pasakoja pilotas, teko skristi net į Pietų Korėją.
„Aš, kaip ir tikriausiai didžioji dalis lietuvių, mėgstu krepšinį. Skraidinti Žalgirio komandą, tai čia – Mantvydas ištiesia rankas į šonus ir plačiai nusišypso – vau, nuostabus dalykas”. Ir nors parašų jis nerenka, Mantvydas sutinka, kad visada smagu krepšininkams paspausti ranką, sutikti viešbutyje.
Pasiteiravus, kokį įsimintiniausią asmenį jam yra tekę skraidinti, Mantvydas nusijuokia. „Arvydas Sabonis. Maloniausia savus skraidinti. Aišku, skraidinau ir visą Portugalijos futbolo rinktinę su jų žvaigžde Ronaldo. Taip, tokie žmonės yra vau, bet man Sabonis geriau”, – sako pilotas.
Jis pamena ir nelabai malonų įvykį, kurį, kaip pats Mantvydas tikina, tikriausiai atsimena ne vienas. „Skridome su Lietuvos rinktine į Izraelį ir neišskridome iš pirmo karto”, – apie kelionę į 2017 metų Europos krepšinio čempionato varžybas pasakoja pilotas. Tačiau sportininkai esą buvo supratingi ir net nuoširdžiai padėkojo, kad pilotas neskrenda su sugedusiu lėktuvu. „Gedimas buvo mažas. Sugedęs buvo net ne lėktuvas, o mažas davikliukas”, – kuriozinę situaciją pamena Mantvydas.
Keleivinių lėktuvų pilotų ir privačių lėktuvų pilotų darbas skiriasi, sako Mantvydas. Esą keleivinio lėktuvo pilotas ateina jau į šiltą ir parengtą skrydžiui lėktuvą, o privačių lėktuvų pilotas viskuo turi pasirūpinti pats. „Lėktuvas yra visiškai piloto priežiūroje. Ateini į lėktuvą dvi valandos prieš skrydį, pats atsidarai dureles, užsikuri, pasišildai”, – teigia Mantvydas ir priduria, kad sudėtingiausia yra skristi vis į naują oro uostą.
Ir nors privačių lėktuvų pilotai mažiau valandų praskraido, jie visada turi būti pasiruošę. „Kad ir va dabar, kalbėdamas su jumis, turėčiau būti laukime: jei paskambins, reikės skristi – pamatęs, kad įsitempiau Mantvydas nusijuokia – ne, šiandien žinau, kad nebus jokio skrydžio. Lėktuvėlis dabar yra atiduotas į inžinierių rankas. Šiandien ramu”.
Privačių skrydžių keleiviai, anot Mantvydo, skiriasi nuo įprastinių reisų keleivių. Esą jo keleiviai būna ne tik sportininkai, bet ir verslo atstovai, kurių visai kitoks kultūros lygis. Tačiau net ir su jais, šypteli pilotas, pasitaiko komiškų situacijų.
„Kartą skradinom jaunuosius ir jų draugus, šeimą į vestuves Ženevoje. Mums buvo suplanuotas kitas skrydis, todėl labai greitai turėjome apsisukti ir skristi kitur. Keleivius labai gražiai ir kultūringai išlydėjome. Jie išėjo laimingi, nes lėktuve buvo mini puota. Žinot, visi draugai džiaugiasi sustoję ratuku. Būdami ore, pamatėme, kad jaunasis paliko švarką. Grįžę į Lietuvą norėjome siųsti jam tą švarką į Ženevą, bet po kelių dienų turėjome juos pasiimti jau po šventės. Susiskambinę su jais, sužinojome, kad jaunieji rado išeitį. Turbūt nusipirko kitą švarką ar nusprendė be švarko tuoktis. Aišku, tai buvo ir mūsų klaida, kad mes nepastebėjome palikto švarko. Švarkas buvo pakabintas šalia pilotų uniformų, kad nesisuglamžytų, o kai reikėjo skubiai išeiti, kažkaip nepastebėjome. O jaunojo atstovai ir jaunasis nepaklausė, kur švarkas“, – su šypsena veide pečiais gūžteli pašnekovas.
Pasiteiravus, kaip Mantvydas vertina dabartinę pilotų darbo rinkos situaciją, jis pastebi, kad dabar net nereikia siųsti savo gyvenimo aprašymo aviakompanijoms, jos pačios jį susiranda ir kviečia į atrankas. „Važiuoti į atrankas kainuoja daug. Dabar dėl pilotų stygiaus aviakompanijos apmoka išlaidas. O seniau pats turėjai rūpintis skrydžių bilietais, viešbučiu ir t.t. Todėl seniau reikėjo labai gerai įvertinti savo galimybes, ar tau iš tiesų verta skristi į atranką“, – pamena jis.
Mantvydas teigia, kad dabartiniams jauniems pilotams nereikia tiek vargti, kad gautų darbą. Esą jei seniau pilotui reikėdavo persikvalifikuoti, pavyzdžiui, iš Airbus lėktuvo piloto į Boeing, tekdavo pakloti apie 20-30 tūkstančių eurų iš savo kišenės. „Dabar jau du ar tris metu kompanija sumoka už persikvalifikavimą su sąlyga, kad kelis metus ten dirbsi. Situacija tikrai pasikeitė“, – pastebi pilotas.