Mūsų pašnekovas – emigrantas iš Kazachstano Farchatas Jusupovas, su kuriuo susitikome Los Andžele, – kaip tik yra tas žmogus, kuriam svajonė apie namą, tiksliau, butą, virto profesija.

Kažkada jis ieškojo buto Vakarų Holivude, o galiausiai pats pradėjo prekiauti nekilnojamuoju turtu, įskaitant ir liukso klasės būstus. Kad ši istorija būtų dar egzotiškesnė, pridursime, kad jam darbo tikslais yra tekę susitikti net su pačia Angelina Jolie.

Tačiau laisvu nuo darbo metu Farchatas yra vienas iš vietos rusakalbių bendruomenės lyderių.

Rusų filosofas Michailas Epšteinas yra sukūręs „Amerorusijos“ terminą, atspindintį Amerikoje gyvenančių rusų fenomeną. Amerorusija, pasak jo, yra ypatinga kultūrinė bendrystė, galinti tiek sustiprėti, tiek išnykti. „Dvejopo būvio slenkstis – taip vadinasi mūsų būklė tarp dviejų pasaulių“, – rašė filosofas, nuo 1990 metų gyvenantis Jungtinėse Valstijose.

Farchatas visuomet domėjosi įvykiais Rusijoje ir per pirmuosius 10 gyvenimo Amerikoje metų laikė save rusakalbiu šalies gyventoju. Tačiau dabar jo tapatybės suvokimas pradėjo keistis.

Kelionės pradžia – parkuotojas

Farchatas gimė Kazachstane, išsilavinimą gavo Uzbekistane (filosofijos – ekonomikos fakultete), o galiausiai atsidūrė Amerikoje. Pirmasis jo darbas Čikagoje, kur atvyko paskui savo draugus, buvo automobilių parkuotojo.

„Įstaigos ar restoranai, prie kurių nėra automobilių stovėjimo aikštelės, turi parkuotojus, kurie nuvairuoja automobilį į stovėjimo vietą, o vėliau grąžina jį klientui. Taigi, dienomis mokydavausi, o vakarais dirbdavau tokį darbą“, – pasakojo Farchatas ir pridūrė, kad tuo pat metu gilinosi į programuotojo profesiją ir tobulino anglų kalbą.

Tuomet jis dar neturėjo teisės legaliai dirbti, gyveno JAV su turistine viza, kurią ilgainiui pakeitė į studento vizą.

„Iš pradžių gyvenau su draugais, vėliau išsinuomojau butą Čikagoje. Tai įvyko 2000 metų išvakarėse, kai visi laukė naujo šimtmečio pradžios ir graibstė programuotojus. Tuomet sulaukiau pasiūlymo įsidarbinti įmonėje „Walgreens“. Tai stambi bendrovė, kurios pagrindinis biuras įsikūręs Čikagoje. Jie pasiūlė padaryti man darbo vizą. Nespėjau ten įsidarbinti, kai loterijoje laimėjau žaliąją kortą.“

Dar vėliau vienas Farchato draugas persikėlė gyvent į Los Andželą. Farchatas nuvyko jo aplankyti ir liko pakerėtas: ten ir žiemos metu buvo puikus oras, temperatūra siekė 20 laipsnių šilumos. Argi ne rojaus kampelis?

„Miestas man patiko, nusprendžiau jame apsigyventi. Susikroviau visus daiktus į automobilį ir pats per visą Ameriką atvažiavau į Los Andželą. Pradėjau dirbti programuotoju, tačiau šis darbas man pradėjo nebepatikti: juk iš esmės visą laiką turi sėdėti prie kompiuterio, o man labiau norėjosi dirbti su žmonėmis. Kai pradėjau ieškoti sau pirmojo buto, susipažinau su nekilnojamojo turto agente iš Ukrainos. Po kurio laiko ji pasiūlė man pradėti dirbti su ja. Aš sutikau, ir šis darbas suteikė man daugiau laisvės“, – pasakojo Farchatas.

Susitikimas su Angelina Jolie

2004 metais Farchatas perėjo dirbti į kitą, garsesnę, nekilnojamojo turto bendrovę, įsikūrusią prestižiniame Beverli Hilso rajone. Naujasis darbas neapsiėjo ir be naujos pažinties su pačia „ponia Smit“ – Angelina Jolie.

„Angelina Jolie kurį laiką buvo mano klientė. 2004 metais ji svarstė įsigyti nekilnojamojo turto Rusijoje ir per trečiuosius asmenis kreipėsi į mane. Buvau su ja kelis kartus susitikęs: kalbėjomės apie namo ar buto pirkimą Sankt Peterburge, bet sandoris dėl kažkokių priežasčių neįvyko. Man ji paliko malonų įspūdį. Tai toks žmogus, kuris, net ir nebūdamas garsus, kambaryje su daugeliu žmonių vis tiek išsiskirtų – ne tik dėl išvaizdos, bet ir dėl energijos, kuria spindi jos akys“, – kalbėjo Farchatas.

Dar po kurio laiko Farchatas su broliu pradėjo iš Kazachstano į Rusiją eksportuoti panaudotus automobilius. Tačiau po to, kai Rusija ir Kazachstanas įstojo į Muitų sąjungą, pasikeitė muitų tarifai ir šis verslas pradėjo nebeduoti pelno. Farchatas vėl grįžo prie nekilnojamojo turto srities ir dabar dirba įmonėje „Sotheby`s“.

Rusai Amerikoje: V. Putinas ar D. Trumpas?

Farchatas ne tik užsiima verslu, bet ir priklauso Vakarų Holivudo savivaldybės rusų konsultacinei tarybai, kuri atstovauja rusakalbių gyventojų interesams.

Vakarų Holivudas (angl. West Hollywood) – miestas, priklausantis Los Andželo apygardai. Šiaurėje jis ribojasi su Holivud Hilsu, rytuose – su Holivudu, o pietuose – su Beverli Hilsu. Vakarų Holivudas buvo įkurtas 1984 metais.

Jame gyvena gana daug išeivių iš buvusios Sovietų Sąjungos šalių. Jie, 2000 metų surašymo duomenimis, sudaro 8 proc. visų Vakarų Holivudo gyventojų (t. y. daugiau kaip 2800 žmonių). Žvelgiant bendrai, rusakalbiai sudaro maždaug 13,6 proc. visų JAV gyventojų.

Rusų rajono branduoliu laikomas Santa Monikos bulvaras nuo Sierra Bonita gatvės iki Feirfakso. Kaip pastebėjo vietos gyventojai, rusiškos parduotuvės ir vaistinės čia įsikūrusios šalia gėjų barų ir sinagogų. Anot statistikos, gėjai Vakarų Holivude sudaro maždaug trečdalį visų gyventojų.

Farchatas teigia, kad Vakarų Holivudas yra pirmasis emigrantų apsigyvenimo taškas, nes kažkada čia būdavo galima rasti daug butų prieinamomis kainomis. Šiandien šiame mieste veikia rusiški vaikų darželiai, parduotuvės, knygynai ir net rusiška pirtis.

„Čia galima matyti ir rusišką televiziją, maža to, jos yra daug. Rusiškus kanalus galima žiūrėti internetu. Aš jų nežiūriu, bet yra specialių bendrovių, kurios tiesiogiai transliuoja rusišką televiziją su nuolaida už laiko skirtumą. Čia galima matyti ir „Rossija“, ir NTV, įskaitant kažkokius vietos kanalus. Viena bendrovė netgi kūrė laidas vietos rusams, bet kiek dabar ji yra populiari, man sunku pasakyti. Iš esmės dauguma žiūri tai, ką transliuoja Maskva, ir, deja, tai formuoja jų požiūrį į politinius įvykius“, – sakė Farchatas.

Gyvenimas čia panašus, kaip Rusijoje. Prie virtuvės stalo verda karštos diskusijos, pavyzdžiui, apie įvykius Ukrainoje. Vaikai gali nepritarti tėvų, tetų ar dėdžių nuomonei ne tik politiniais Rusijos klausimais, bet ir vidaus temomis: D. Trumpas ar ne D. Trumpas?

Čia galima matyti ir rusišką televiziją, maža to, jos yra daug. Rusiškus kanalus galima žiūrėti internetu. Aš jų nežiūriu, bet yra specialių bendrovių, kurios tiesiogiai transliuoja rusišką televiziją su nuolaida už laiko skirtumą. Čia galima matyti ir „Rossija“, ir NTV, įskaitant kažkokius vietos kanalus.

„Prieš du mėnesius daviau interviu „The Washington Post“ apie tai, kaip rusų bendruomenė vertina D. Trumpą, ir ką ji mano apie Rusijai metamus kaltinimus, esą ji kišosi į rinkimus. Rusų bendruomenė ne tik Vakarų Holivude, bet ir visoje Amerikoje šiais klausimais yra rimtai pasidalijusi“, – teigė jis.

Žinoma, čia yra žmonių, kurie, nepaisant Amerikoje praleistų metų, tebegyvena tuo kultūriniu gyvenimu, kurį paliko Rusijoje.

„Gaila, bet tai nėra vien A. Tarkovskis ar rusų klasika: tai nostalgija sovietinei praeičiai. Su tuo susijusi ir nostalgija dabartinei Rusijai. Jie mano, kad V. Putinas yra stiprus žmogus, kad jis sustiprino Rusijos galią. Tačiau negaliu sakyti, kad taip manančių yra labai daug. Daugiau yra tokių, kurie nemėgsta V. Putino, bet mėgsta D. Trumpą. Kodėl jie myli D. Trumpą? Nes, pavyzdžiui, visuomet balavo už respublikonus. Jiems visuomet atrodė, kad respublikonai yra tikrasis kapitalizmas, kad jie niekada nenusileis Rusijai, o štai minkštakūniai demokratai ir socialistai yra pasirengę išdalyti pinigus veltėdžiams. Mes tai jau matėme, dabar šito nebenorime. Štai taip jie galvoja. Beje, daugelis jų neprieštarauja gauti pagalbą ir pašalpas ir valstybės“, – šypsojosi Farchatas.

Tai žeidžia kiekvieną mąstantį žmogų

Jis tvirtina, kad su amerikiečiais vietos rusai bendrauja minimaliai. Dauguma rusų prastai kalba angliškai, nors yra tokių, kurie gana gerai moka anglų kalbą, bet vis tiek gali būti užkietėję „putinistai“.

Daugiau yra tokių, kurie nemėgsta V. Putino, bet mėgsta D. Trumpą. Kodėl jie myli D. Trumpą? Nes, pavyzdžiui, visuomet balavo už respublikonus. Jiems visuomet atrodė, kad respublikonai yra tikrasis kapitalizmas, kad jie niekada nenusileis Rusijai, o štai minkštakūniai demokratai ir socialistai yra pasirengę išdalyti pinigus veltėdžiams. Mes tai jau matėme, dabar šito nebenorime.

„Pastebėjau, kad tarp kūrybinių profesijų atstovų ir apsišvietusių žmonių tokių yra mažai, daugiau – tarp techninių, paprastesnių profesijų darbuotojų. Iš esmės rasizmas ir nesugebėjimas priimti kitų žmonių Amerikos visuomenėje dažniausiai yra paplitęs imigrantų rajonuose. Tai ne tik rusai, bet ir patys amerikiečiai, kuriems rusai atrodo labai nesuprantami. Štai todėl jie ir balsavo už D. Trumpą: manė, kad jis išspręs šį klausimą, pastatys sieną ir sustabdys šį srautą. Tačiau jis tiesiog žaidžia jų žemais troškimais. Kaip sakė filmo „Krikštatėvis“ veikėjas, „it insults my intelligence“. Tai žeidžia kiekvieną mąstantį žmogų, tačiau, deja, yra žmonių, kurie tam pasiduoda“, – sakė Farchatas.

Pats Farchatas visada žavėjosi politika ir domėjosi įvykiais Rusijoje. Pirmuosius 10 metų jis laikė save rusakalbiu. Vienu iš tapatinimosi su viena ar kita šalimi rodiklių jam visuomet būdavo sportinės varžybos, pavyzdžiui, pasaulio futbolo čempionatas. Iš pradžių jis sirgdavo už Rusijos ar Ukrainos rinktines, o jei žaisdavo Lietuvos krepšinio rinktinė, palaikydavo lietuvius. Tai tęsėsi iki 2014 metų, kai Rusija vėl pradėjo „skleisti amerikietišką isteriją“. Farchatas dažnai vykdavo į Rusiją ir 2007 metais netgi ten dirbo. Tačiau jis pradėjo suprasti, kad rusiškas kinas ir muzika jį domina jau kur kas mažiau. Tuomet jis labiau pradėjo domėtis tuo, kas vyksta čia, Amerikoje.

Pastebėjau, kad tarp kūrybinių profesijų atstovų ir apsišvietusių žmonių tokių yra mažai, daugiau – tarp techninių, paprastesnių profesijų darbuotojų. Iš esmės rasizmas ir nesugebėjimas priimti kitų žmonių Amerikos visuomenėje dažniausiai yra paplitęs imigrantų rajonuose. Tai ne tik rusai, bet ir patys amerikiečiai, kuriems rusai atrodo labai nesuprantami.

„2008 metais, kai balotiravosi Barackas Obama, čia vyko didelis pakilimas. Užplūdo kažkokia banga, kuri buvo netgi romantiška. Mes netgi rinkome pinigus jam palaikyti, ir veikiausiai nuo šio momento pasijutau šios visuomenės dalimi. Tačiau, žinoma, dauguma mano draugų yra rusakalbiai, nors turiu ir amerikiečių. Dažnai sakoma, kad amerikiečių šypsenos yra nenatūralios, tačiau tai netiesa. Čia tiesiog priimta būti draugiškiems“, – sakė jis.

Nekilnojamojo turto rinka: kas ir po kiek?

Farchatas jau daug metų užsiima nekilnojamuoju turtu ir tvirtina, kad būstų kainos šiuo metu yra aukštos: rinka išgyvena pakilimą, kuris trunka jau aštuonerius metus.

„Kai 1999 metais čia atvykau, kainos buvo dar žemos, nes prieš penkerius metus Amerikoje buvo prasidėjusi eilinė nekilnojamojo turto krizė. Nekilnojamojo turto rinkai apskritai būdingas cikliškumas, kas 8–10 metų joje vyksta korekcijos. Tačiau žvelgiant istoriškai, Kalifornija yra tas regionas, kuriame kainos auga agresyviau. Tačiau daug kas priklauso nuo rajono, t. y. kainos gūdžiame priemiestyje, prasidėjus pakilimui, gali augti ne taip sparčiai, kaip žymiuose rajonuose, kuriuose net per krizes būstai ne taip smarkiai nuvertėja“, – pažymi jis.

Atvykęs į Kaliforniją, Farchatas nusprendė Vakarų Holivude nusipirkti butą su vienu miegamuoju. Tuo metu toks butas kainavo 100 tūkst.–150 tūkst. dolerių. Dviejų miegamųjų butas – 200 tūkst. dolerių.

„Savo butą spėjau nusipirkti už 140 tūkst. dolerių. Po vienerių metų jis kainavo 190 tūkst., po dvejų metų – daugiau kaip 200 tūkst. dolerių. 2005 metais tokių butų kainos pasiekė 400 tūkst. dolerių. Tuomet 2008 metais prasidėjo krizė, susijusi su finansine krize visame pasaulyje, ir šio buto vertė smuko iki 280 tūkst. dolerių. Aš tame bute jau seniai negyvenu, bet neseniai jis buvo parduotas už 500 tūkst. dolerių“, – apie kainų dinamiką pasakojo Farchatas.

Kainų augimas iš dalies susijęs su tuo, kad Kalifornijoje ir pakrantės miestuose – Santa Monikoje, Vakarų Holivude ir net Beverli Hilse – didėja gyventojų skaičius.

Savo butą spėjau nusipirkti už 140 tūkst. dolerių. Po vienerių metų jis kainavo 190 tūkst., po dvejų metų – daugiau kaip 200 tūkst. dolerių. 2005 metais tokių butų kainos pasiekė 400 tūkst. dolerių. Tuomet 2008 metais prasidėjo krizė, susijusi su finansine krize visame pasaulyje, ir šio buto vertė smuko iki 280 tūkst. dolerių. Aš tame bute jau seniai negyvenu, bet neseniai jis buvo parduotas už 500 tūkst. dolerių.

Anot statistikos, 1850 metais Kalifornijoje gyveno vos 90 tūkst. žmonių. Tačiau po 100 metų ji turėjo jau 10 mln., o 2017 metais – 39 mln. gyventojų. Manoma, kad iki 2055 metų šioje valstijoje gyvens 50 mln. žmonių.

„Prie to prisideda ir „AirBNB“ fenomenas. Daugybė žmonių dabar perka būstus, kad juos išnuomotų. Nuomos kainos taip pat smarkiai pakilo. Aš savo pirmąjį dviejų miegamųjų butą nuomojausi už 800 dolerių, o dabar panašus butas čia išnuomojamas už 2500 dolerių“, – teigė Farchatas.

Pasak jo, kainas Los Andžele galima lyginti su Niujorko kainomis. Manhatane, pavyzdžiui, ne namai, o butai kainuoja po 50 mln. dolerių. Beverli Hilse taip pat yra butų su šešiais miegamaisiais, kurie kainuoja 25 mln. dolerių.

„Beverli Hilsas turi miesto dalį, kur yra Rodeo Drive, ir gyvenamąją dalį, kur išvysi tik namus su baseinais ir teniso kortais. Dar yra Beverli Hilso kalvos su uždaromis vilomis, kurios turi nuosavas sraigtasparnių aikšteles, du–tris baseinus ir automobilių aikšteles 50 mašinų. Tokios vilos gali priklausyti ne tik garsenybėms, bet ir, pavyzdžiui, milijardieriui, kuris vadovauja stambiai bendrovei. Dažnai tokie namai gali pasigirti įdomia istorija: praeityje jie galėjo priklausyti kokiai nors žvaigždei“, – pasakojo Farchatas.

Milijonas dolerių už vasarą

Ar galima Kalifornijoje uždirbti iš nekilnojamojo turto? Žinoma, bet reikia būti atsargiems. Neseniai čia buvo parduodamas namas, kuris prieš tris ar ketverius metus buvo nupirktas už 80 mln. dolerių. Jame buvo atliktas remontas ir jis buvo atiduotas parduoti už 180 mln. dolerių. Tačiau kol kas pirkėjų neatsiranda, pažymi Farchatas.

„Dar viena vila buvo reklamuojama kaip pats brangiausias nekilnojamojo turto objektas. Prieš 10 metų ji buvo nupirkta už 7 mln. dolerių. Namas buvo nugriautas, vietoje jo pastatytas naujas. Šalimais atsirado ir aikštelė sraigtasparniams, ir keli baseinai. Namas buvo pardavinėjamas už 250 mln. dolerių, bet jo taip pat niekas nenupirko. Tai primena turgavietes Uzbekistane: prašau 300, bet atiduosiu už 200“, – juokėsi nekilnojamojo turto ekspertas.

„Mano bendrovė turėjo klientą, kuris norėjo išsinuomoti namą trims mėnesiams. Jis pageidavo, kad namas būtų Beverli Hilse, turėtų penkis kambarius ir baseiną. Už jį jis buvo pasirengęs mokėti po 300 tūkst. dolerių per mėnesį. Jis taip pat ieškojo antro namo Malibu, prie vandenyno, vienam mėnesiui. Už jį galėjo mokėti 30 tūkst. dolerių. Taigi vien tik vasarai jis galėjo išleisti 1 mln. dolerių. Žinoma, tokie namai atsirado. Malibu dalijasi į pakrantės ir kalvų rajoną. Iš ten atsiveria gražūs vaizdai. Labai brangių namų koncentracija ten mažesnė, bet galima rasti būstų ir už kelis milijonus“, – pasakojo Farchatas.

Vakarų Holivude buto su vienu miegamuoju mažiau kaip už pusę milijono dolerių nenusipirksite. Jei už butą prašoma 450 tūkst. dolerių, vadinasi, jis yra labai tamsus arba jam reikia remonto.

„Kalbant apie rusakalbius, jei turi gerą išsilavinimą, pradėjai dirbti programuotoju, tavo atlyginimas gali siekti 80 tūkst. ar net 100 tūkst. dolerių per metus. Kalifornijoje labai reikia medicinos slaugių, kurios per metus gali uždirbti 60 tūkst.–90 tūkst. dolerių. Tačiau Vakarų Holivude rusakalbiai gyventojai sau gali leisti nedaug, todėl dažniausiai jie išsikelia į priemiesčius, kur už tą patį pusę milijono dolerių gali nusipirkti trijų miegamųjų butą“, – savo pasakojimą užbaigia Farchatas.

DELFI pasivaikščiojo po Vakarų Holivudą, užėjo į kelias rusų parduotuves ir net aplankė garsų vietos objektą – restoraną „Kaštan“. Vienoje iš rusiškų parduotuvių mes pastebėjo itin retą derinį – JAV vėliavą su Georgijaus juostele. Tačiau apie tai – kitame straipsnyje.