Klimato kaita skatina gyventojus vis atsakingiau vartoti ir atidžiau rinktis produktus. Jei viena įmonė sako, kad jos veikla „žalia“ ar tvari, o kita to nesako, tai savaime dar nereiškia, kad pirmosios produktas pranašesnis.
„Žaliasis smegenų plovimas“ atitiktų anglišką terminą „Greenwashing“ – tai reiškia netikslios ar klaidingos informacijos teikimą, siekiant sudaryti įspūdį, kad įmonės veikla yra atsakinga prieš aplinką.
Ir šiuo metu gyventojams nėra jokių būdų ar įrankių atsirinkti, kur yra tiesa, o kur ne, juo labiau įmones lyginti tarpusavyje. Dažniausiai teiginiai lieka pačių įmonių sąžinei.
„Aš visiškai pripažįstu tą faktą, kad net ir ekspertui yra sudėtinga pakankamai gaudytis, kas yra tvari prekė, kas nėra tvari prekė, kas yra tvari pakuotė, kas nėra tvari pakuotė, tai šiuolaikiniams vartotojams dar didesnis iššūkis kyla“, – vertina SEB banko Lietuvoje tvarumo vadovas Audrius Rutkauskas.
Siekiant neutralumo klimatui „velnias slypi detalėse“. Nors įmonės ir sodina miškus, atsisako iškastinio kuro deginimo ir pereina prie atsinaujinančių išteklių, niekas iš tiesų ir nepersistengia skaičiuojant, kiek išmetama anglies dioksido (CO2) ir kiek pagrįsti teiginiai apie pasiekimus emisijų kompensavimą sodinant miškus ar kitais būdais.
„Pati valstybė ir institucijos turėtų nustatytų tam tikrus sertifikavimo metodus, ir padėti vartotojams žymiai geriau atpažinti, kiek visgi yra tvari prekė. Tas atpažinimas neturėtų gulti ant vartotojo pečių – norint spręsti klimato kaitos problemas, vartotojams turi būti tikrai aišku, ar prekė yra tvari, ar ne“, – sako A. Rutkauskas.
Aplinkos ministerija pripažįsta, kad toks poreikis egzistuoja ir jau dėliojasi planą, kaip įmones palyginti – neoficialiai projektas vadinamas „Nulio ralis“, tačiau konkrečios metodologijos dar nėra.
Keturios pakopos: nuo taršos mažinimo iki naudos klimatui
Šiuo metu Europoje nepavyktų atrasti bendro apibrėžimo, kas gi yra tvari įmonė – egzistuoja įvairių liniuočių joms matuoti, vertina A. Rutkauskas.
„Aš mėgstu naudoti tokį apibrėžimą, kas yra tvarumas – tai veiklos atlikimas, kuris, pirmiausia, nedaro neigiamos įtakos supančiai aplinkai, tai yra, gamtai, žmonėms, visai ekosistemai, ir antra, potencialiai prisideda prie pozityvaus pokyčio“, – sako A. Rutkauskas.
Jis matytų keturias pakopas, kuriuos reikėtų įveikti visoms įmonėms, norinčioms tapti tikrai tvariomis.
Pirmasis laiptelis – pasiekti vadinamojo neutralumo anglies dioksido atžvilgiu (carbon neutral). Tačiau kyla debatų, ar tikrai sodinamomis giraitėmis kompensuojami CO2 išmetimai parodo tvarumą, be to, vyrauja įvairių metodologijų, kiek gi medžių padengia į atmosferą išpumpuotą anglies toną.
Antras laiptelis jau būtų siekti „net zero“ – kuo labiau sumažinti bet kokius CO2 išmetimus, ir tik tą CO2, kurio sumažinti nebepavyksta, kompensuoti kitais būdais.
„Neutralumas klimatui turėtų apimti daugiau faktorių, ne tik CO2. Nors tai labai svarbu, bet egzistuoja vadinamasis tunelinis CO2 matymas, kai visi susifokusavę tik į šias dujas. „Net zero“, arba neutralumas klimatui, turėtų apimti ir kitų ŠESD kompensavimą, bet taip pat ir kitų žalų nedarymą bioįvairovei“, – dėsto A. Rutkauskas.
Dar aukščiau būtų tolimi tikslai pasiekti apskritai nulines emisijas, jie paprastai nukeliami į 2040-2050 metus. Tai reikštų – visiškai CO2 ir kitų ŠESD neišmesti. Tokia būtų trečia pakopa.
Ketvirtoji – būti ne tik klimatui neutraliu, bet ir teigiamu, siekti pozityvaus pokyčio.
„Lyderiaujančios pasaulio kompanijos, pvz., „Microsoft“, deda labai daug pastangų į tvarumą – ne tik užsibrėžė būti klimatui neutrali, bet ir būti klimatui pozityvi. Jie iki 2050 metų užsibrėžę absorbuoti visas emisijas, kurias jie ir jų įrenginiai yra išleidę per visą „Microsoft“ egzistavimo laikotarpį“, – pavyzdį mini A. Rutkauskas.
Deja, kol kas dauguma įmonių dar net nėra užlipusios ant pirmosios pakopos. Pirmasis tikslas yra išsimatuoti, įsivertinti, kokios yra emisijos, o jau vien tai yra sudėtinga.
„Pirmas žingsnis yra tiksliai išmatuoti. Antras – kuo ambicingiau mažinti savo emisijas, ir tik trečias žingsnis, jau jau toliau mažinti nebegali, šiais metais ir taip susimažinai daug, bet vis tiek keli žalą per CO2 emisijas, tik tada turėtų būti naudojami kompensavimo mechanizmai“, – apžvelgia SEB banko atstovas.
Ką įmonės matuoja – ką klientai gali tikrinti?
Jei kuri nors įmonė lanksto aliuminio profilius, ir naudoja tik energiją iš atsinaujinančių išteklių, ar jau ji savaime yra neutrali klimatui?
Ne. Kadangi įprastai vertinamos ne tik tiesioginės emisijos, ne tik perkama energija, bet egzistuoja ir trečia matavimų kategorija – visa tiekimo grandinė. Pats aliuminis gali būti pagamintas sunaudojant daug taršios energijos.
Dabar įmonių emisijų sritys nustatomos trys (vadinamosios Scope 1, Scope 2 ir Scope 3 sritys), jos apibrėžtos pagal tarptautinį protokolą. Pirmoji sritis apima tiesiogines emisijas iš įmonės turimų ar kontroliuojamų šaltinių. Antroji sritis – apskaičiuojamos ir netiesioginės emisijos, įtraukiant elektrą, garą, šilumą, vėsinimą, ar kitus energinius išteklius. Ir trečioji sritis apima visą tiekimo grandinę.
„Scope 3 skaičiavimai yra labai sudėtingi, grindžiami tam tikrai modeliais. Būsite visiškai teisus, pasakydamas, kad taip, įmonė, netikrindama savo visos CO2 emisijos grandinės, gali pasakyti, kad mes nepaliekame jokio pėdsako. Bet tai nebūtų tikslu. Ar tai būtų aliuminio lankstytoja, ar bet kokia įmonė, ji turėtų apskaičiuoti savo Scope 3 emisijas nuo pat išgavimo, perdirbimo, transportavimo, iki pat galutinio sutvarkymo, kai tas produktas yra suvartojamas, ar jis atsiduria sąvartyne, ar perdirbamas. Ir tokiems skaičiavimams – reikia lyderystės valstybiniu lygmeniu, kad standartai būtų nustatyti“, – patikina A. Rutkauskas.
Šiuo metu auga įmonių poreikis tokiems skaičiavimams, daugiau darbo turi auditoriai, ES kuriamas reglamentas, skirtas tvarumo ataskaitoms.
„Net jei įmonė sako, kad yra klimatui neutrali – reikėtų žiūrėti ir gilintis į duomenis, ir ką būtent įmonė nori pasakyti, kaip tas procesas pas juos vyksta. Ir nebūtinai klimatui neutralios įmonės produktas yra iš tikrųjų klimatui geras, nes potencialiai jis gali būti išmetęs labai daug CO2 arba kitų teršalų, kadangi tvarumas nėra vien CO2 ir šių dujų padengimą“, – kalba SEB banko atstovas.
„Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį ir į įmonių tikslus – vis daugiau matysime, kad įmonės skelbsis, koks jų tikslas, kokia jų klimato strategija. Jei įmonė neturi jokios klimato strategijos, bet teigia, kad ji yra klimatui labai neutrali, tai irgi verta pamąstyti, kodėl įmonė neturi tos strategijos. Aš pamėginau kaip klientas net parašyti paprastą elektroninį laišką ir paklausti, prašant argumentuoti, kodėl jie sako, kad prekė yra tvari – ir pažiūrėti, kaip įmonė į tai reaguoja“, – pasidalijo A. Rutkauskas.
Tarp gerųjų pavyzdžių jis mini įmones, kurios jungiasi prie moksliškai pagrįstų tikslų iniciatyvos (Science Based Targets initiative), tarp tokių įmonių Lietuvoje yra „Ignitis grupė“, „Lidl“ ir kitos.
Ministerija ruošia „nulio ralį“, bet kaip tai veiks – dar neaišku
Aplinkos ministro Simono Gentvilo komunikacijos patarėjas Marijus Gailius patikina, kad ministerija mato poreikį, jog įmones būtų galima palyginti pagal tvarumą.
Per šį dešimtmetį į Lietuvos ekonomiką pagal Žaliąjį kursą bus įlieta iki 7 mlrd. eurų ES lėšų.
