Pastebėjęs galimybę apžvelgti ankstyvą šio žaidimo versiją iškart jos stvėriausi, ir, nors žaidimas nėra visai tai, ko tikėjausi iš aprašymo, galiausiai įveikiau jį visą ir planuoju tai pakartoti dar bent kartą.
„Classified: France ’44“ pasižymi keistų savybių mišiniu – jei kažką inovuoja, tai atsargiai ir bailiai, nesistengia, kaip modernūs žaidimai šiame žanre, nustebinti dramatiškais ir unikaliais sprendimais. Taip pat kūrėjai nesibodi standartinio, antrojo epochos karo žaidimų kanono, priešingai – viską, kas jame gerai ir blogai, čia perteikia ryškiais ir plačiais mostais.
Nostalgijos rolė
Aptariant „Classified: France ’44“ norisi kalbėti apie nostalgiją, nes žaidimas ja persmelktas. Greičiausiai tyčia, siekiant patraukti vyresnių žaidėjų dėmesį. Nepaisant to, kad pasirinktas įdomus ir gal kiek netradicinis naratyvinis kampas, šiaip istorija iki kaulų smegenų primena viską, ką žaidėme ir matėme 90-ųjų pabaigoje-2000-ųjų pradžioje, vykstant didžiajam Antrojo pasaulinio karo performatavimui mūsų galvose ir kultūroje. „Classified: France ’44“ kažkaip iš karto bloškia į atsiminimus apie „Commandos“, nors savo žaismu, jis artimesnis „X-COM‘ui“ (nors ir pristinga drąsos, kad visiškai su juo suartėtum).
Na, o žaidimo veikėjai, tiek protagonistai, tiek antagonistai – iki skausmo tipiniai Antrojo pasaulinio karo herojai iš vakarietiškų filmų. Kitaip tariant, tai keistas žaidimas, kuris net nepasirodęs spėjo jau kažkaip atsibosti, bet tuo pat metu ir buvo labai išsiilgtas. Manau, būtent nostalgija ir slaptas lūkestis, kad „Classified: France ’44“ galėtų būti visavertė „Silent Storm“ pamaina, įtikino mane likti su žaidimu po pirmo nusivylimo juo. O toliau jau reikalai ėjo tik geryn.
Girdėta, bet įdomiu kampu papasakota istorija
Žaidimo siužetas irgi banalus iki skausmo. Kaip suponuoja pavadinimas, čia keliaujame į 44-ųjų Prancūzija, kur D dienos išvakarėse imamės sabotažo ir partizaninio karo veiksmų. Nors visa žaidimo mėsa yra misijos, tarp tų misijų apsilankome ir strateginiame žemėlapyje, kuriame regime gestapo baudėjų judėjimą, randame naujas užduotis, verbuojame naujus veikėjus ir kuriame sąjungas su šalyje jau veikiančiomis pasipriešinimo grupėmis.
Misijų komplektas žaidime gan tipinis – susprogdink mega pabūklą, nužudyk monstrą nacį, išgelbėk super partizaną, sabotuok eksperimentinių raketų bazę, užpulk povandeninių laivų doką ir t. t. Tačiau nei žaidimo siužete, nei veikėjų dialoguose joms nėra skirta daug vietos. Nacių žudymas ir jų stebuklingų ginklų naikinimas – darbas. O prie laužo apie darbą nekalbama. Prie laužo kalbama apie gyvenimą buvusį ir gyvenimą būsiantį. Ne per giliai, bet lygiai tiek, kiek reikia, kad išryškintų vieną tikriausių karo realybių – priešo akivaizdoje, nepaisant visų skirtumų, būtina vienybė.
Ši mintis žaidime atskleidžiama tiek per banalias diskusijas apie amerikietišką ir britišką gyvenimo kasdienybę, tiek paliečiant jautresnes temas: pokolonijinio pasaulio iššūkius ar komunistuojančių prancūzų prievolę susitaikyti su faktu, kad kiaulės kapitalistai yra mažesnis blogis. Įdomu tai, kad žaidime gan daug veikėjų, vieno peržaidimo metu nepavyks surinkti jų visų, tad motyvaciją peržaisti žaidimą kelis sykius kuria ne tik potencialus taktinis gylis, bet ir noras išgirsti daugiau pokalbių tarp misijų. Jie banalūs, bet kažkaip nūdienos fone, klausosi pamokomai.
Kiekviena misija trunka keletą žaidimo dienų, taip priartindama lemtingąjį sąjungininkų išsilaipinimą, kuriam dirvą ir ruošiame. Bėgant laikui sekama ir foninė žaidimo istorija, eskizuose ir nuotraukose pateikiant įdomesnius, mažiau girdėtus faktus apie pasirengimo darbus, kuriuos sąjungininkai atliko norėdami pergudrauti ar suklaidinti nacių pajėgas.
Taktinių mįslių rinkinys
Vis tik, kurdami strateginį žemėlapį, kūrėjai buvo bailesni nei norėtųsi. Mums siūloma rinktis, kurias misijas vykdyti ir kuriuos Prancūzijos regionus „išvaduoti“, remiant ten veikiančias pasipriešinimo jėgas. Žaidime yra ir ekonominis bei pasirinkimų faktoriai, kai turime spręsti, ar sukauptus resursus investuosime į savo diversantų ginklus, ar dalysimės su pasipriešinimo dalyviais traukdami juos iš įvairiausių bėdų. Tačiau tuo pat metu sunku atsikratyti įspūdžio, kad viskas strateginiame žemėlapyje pastatyta ant bėgių, trūksta dinamikos ir netikėtumų, kokiais, pavyzdžiui galėjo tapti misijos, kai naciai užpuola keliaujančius diversantus ar atranda jų bazę. Nepaisant to, kad žaidimas strateginiame žemėlapyje stokoja dinamikos, būtent jis lems galutinį visų jūsų pastangų įvertinimą ir D dienos operacijų sėkmę, tad nenumokite į jį ranka.
Pasirinkę misijas, kurias norite vykdyti, būsite perkelti į taktinius žaidimo žemėlapius, kurie turės labai stiprų „Commandos“ prieskonį. Visų pirma, dėl pačių vietovių ir keliamų tikslų, tačiau taip pat ir todėl, kad dauguma misijų prasideda slaptai. Priešas nemato diversantų, patruliuoja ir saugo objektus, kuriuos tuoj pat naikinsime. Visi misijų tipai, išskyrus tas, kai pulsime priešą kaktomuša, leidžia nepastebėtai nukenksminti keletą priešų karių. Šiame etape žaidimas jau vyksta ėjimais, tačiau žaidėjas mato priešo regos lauką ir kryptį, kuria jis judės ir žiūrės kito ėjimo metu. Tai suteikia galimybę nukenksminti įkyresnius priešo karius, pavyzdžiui, snaiperius, o svarbiausia – užimti sau patogias išeitines pozicijas.
Nepastebėtai papjovus nurodytą kiekį priešų, jūsų būrio vadas paskelbs puolimo pradžią ir iškart prasidės naujas ėjimas, kurio metu slaptumo šydas išnyks ir kalbės ginklai. Nuo šios akimirkos žaidimas tampa tipine ėjimų strategija, su visomis mums jau pažįstamomis mechanikomis – judėjimai tarp priedangų, puolimas iš flango ir t. t.
Vis tik, čia reikia išskirti vieną įdomesnį žaidimo aspektą – moralę. Šiame žaidime moralė veikia taip, kaip fantastiniame tokio tipo žaidime veiktų skydas. Kuo aukštesnė kario moralė, tuo sunkiau į jį pataikyti ar padaryti jam realios žalos. Taigi, jei pražiopsojote tą momentą, kai galėjote nušauti visus priešus jų patruliavimo kelio viduryje ir jie, kaip tarakonai, išsilakstė po priedangas, nusiteikite gan ilgam susišaudymui.
Kad šis nusiteikimas nebūtų per mielas, žaidimas gan reguliariai generuoja pastiprinimus. Šie atbėga į žaidimo lauką vis kita kryptimi, tad kartais gali tikrai sujaukti jūsų planus. Čia verta pridurti, kad nors moralės sistema kartais atrodo erzinanti, o kartais, atrodytų, palengvina žaidimą žaidėjo naudai, pats jos konceptas yra labai įdomus ir neblogai atskleidžia banaliausias iš Antrojo pasaulinio karo mūšio lauke naudotų taktikų. Na, priešo įspeitimas ugnimi ir kelių savanorių sprintas į poziciją, iš kurios šaudant bus atakuojamas ne tik orumas, bet ir minkštieji kūno audiniai.
Šiaip misijos nėra sudėtingos, ypač vertinant kiekvieną jų atskirai. Vis tik, žaidime jos peržaidžiamos kaip įvykių grandinė, o kartu su pergalės skoniu iš misijos į misiją keliauja ir sužeidimai, suluošinta moralė ar fizinis nuovargis. Šiaip žaidime yra pakankamai veikėjų, kad šių padarinių pasekmės būtų minimalios, tačiau tai reiškia, kad kartas nuo karto, tai vienas, tai kitas karys turės voliotis ligoninės lovoje ar tiesiog likti stovykloje ir gaminti kitiems vakarienę.
Atsižvelgiant į tai, kad žaidimo pradžioje patys rinksimės, kuriuos karius verbuoti, gali atsitikti ir atsitiks taip, kad tam tikroms misijoms stokosite tam tikro tipo karių. Kiekvienas jūsų diversantas turi savo rolę, šios rolės nėra labai jau stipriai išreikštos, tačiau būtent jos lemia, kokį ginklą galės naudoti vienas ar kitas veikėjas. Kai atsiduri misijoje, kurioje būtų gerai turėti bent vieną kulkosvaidininką, o jo neturi – perdėtas žaidimo lengvumas išgaruoja it kamparas.
Žaidžiant normaliu sudėtingumo lygiu tai nenutinka dažnai, kaip minėjau, žaidimas nelinkęs stebinti netikėtumais, greičiau jau baudžia už grubias žaidėjo klaidas, kai tokių padarome. Vis tik, žaidime yra ir aukštesnių sudėtingumo lygių ar „Ironman“ režimas, kuriame veikėjų patirti sužeidimai turi rimtesnių ir ilgiau trunkančių pasekmių, taip pat ribojamas ir žaidimo išsaugojimo ar įkrovimo funkcionalumas. Dauguma žaidimo sistemų, kurios atrodo gan paviršutiniškos standartiniame žaidime, gan neblogai atsiskleidžia priėmus veteranų iššūkį.
Be abejo, kiekvienas karys turi patirties taškų sistemą bei talentų medį. Šiuo aspektu „Classified: France ’44“ labiausiai primena „X-COM“, tik nėra tiek apribotas. Jei žaisdami „X-COM“ kažkuriuo metu galite nutarti, kad jūsų snaiperis bus taiklusis šaulys, tai pasirinksite atitinkamus talentus, o jų alternatyvą prarasite visam laikui. Žaisdami „Classified: France ’44“ būsite ribojami tik patirties taškų kiekio. Kiekvienas karys savo specialybę gali vystyti net keturiomis kryptimis, ir jei turite prikaupę pakankamai taškų, galite atrakinti jas visas, nors greičiausiai per kampaniją pavyks išvystyti apie porą jų. Vėlgi, žaidžiant normaliu sudėtingumo lygiu, tai reikš, kad į nuotykio pabaigą jūsų diversantai taps tikrais antžmogiais, galės bėgioti ir šaudyti, atrodytų nevaržomai. Jei nedarysite klaidų ir nesileisite įspeičiami į kampą, žinoma.
Puikus senoliui, puikus jaunuoliui
Bene geriausia iš pažiūros šviežių, kad ir nedrąsiai implementuotų idėjų savybė yra ta, kad žaidimas gan neblogai subalansuoja save skirtingiems žaidėjų tipams. Jei žanro mėgėjams tai bus santykinai lengvas nuotykis, o labiausiai erzinančios mintys suksis apie tai, kaip čia viską galima būtų tobulinti, tai žanro naujokams labai lengva nebus. Kažkuria prasme „Classified: France ’44“ galėtų būti puikus įvadas į taktinių žaidimų žanrą, ypač tiems, kam „X-COM“ ar „Mutant Year Zero“ atrodo viliojantys, bet ne iškart įkandami. Na, ir motyvacijos požiūriu žaidimas išsiskiria įdomiu sprendimu, nes žaidėjui jos labiausiai reikia mūšio lauke. Pergalės jame pasiekiamos nesunkiai, dopaminas liejasi laisvai, bet kažkokiu kuriozišku būdu jos neveda į visišką dominavimą žaidime.
Kaip minėjau, laikui bėgant vis ryškėja strateginių sprendimų rolė, kokius regionus išvadavome, kokius veikėjus pasirinkome, kaip skubėjome vykdyti sunkesnes misijas ar kaip disponavome savo resursais – visa tai lems žaidimo finalą. Stojus D dienai, prasidės sąjungininkų išsilaipinimas, žaidimas baigsis, o žaidėjas bus supažindintas su savo pasirinkimų pasekmėmis. Būtent tada gali paaiškėti, kad fenomenaliai sėkmingos misijos niekur nevedė, sąjungininkų ataka buvo atremta, o D diena atšaukta. Nepaisant to, kaip vystysis ši istorija, žaidimo pabaigoje dar gausime pasiskaityti ir kiekvieno iš savo būrio narių likimą. Labai maloni smulkmena, beje, dar sykį pabrėžianti gyvenimo, karo ir gyvenimo po karo absurdiškumą, žmogaus laisvės troškimą, jo apetitą kovai ir, kartais, neišsemiamą motyvaciją tiesiog būti pačiame konflikto įkarštyje.
Nepaisant to, kaip baigsis konkrečiai jūsų nuotykis, tikėtina, kad sykį įveikę žaidimą (o tam gali prireikti poros dešimčių valandų), procesą kartosite. Vieni kels sudėtingumo lygį, kiti priims „Ironman“ iššūkį, treti tiesiog permastys savo pasirinkimus strateginiame žemėlapyje, ketvirti suburs visiškai kitokią diversantų komandą. Jei ir to negana, žaidime dar rasite pavienių misijų rinkinį ir misijų redaktorių, dalykus gerokai pranokstančius tipinio žaidėjo poreikius.
„Classified: France ’44“ turi ir plėtros potencialą, jei žaidimas tikrai patiks, galėsite įsigyti ir sezono bilietą ateityje pasirodysiančioms kampanijoms. Šiaip, turinio aspektu, žaidimas siūlo tikrai solidžią vertę už pinigus, nė nepaisant fakto, kad ji kūrė sąlyginai nedidelė, nepriklausomų kūrėjų komanda.
O kas blogai?
Na, bet ne viskas žaidime rožėm klota. Aš žaidžiau gan ankstyvą versiją, tad esu tikras, starto metu dalis klaidų bus išgaudytos, bet nustebsiu, jei visos. Klaidos, beje, nėra gniuždančios, greičiau jau tipinės žanrui ir „indie“ segmentui. Būna, kad nesusikalba žaidimo sistemos, kas lemia įvairiausias klaidas, ypač slaptumo fazėse. Pavyzdžiui, nesuveikia įspėjimas, kad valdomas karys pateks į matymo lauką. Įspėjimo indikatoriai, beje, mano požiūriu, yra pertekliniai, palengvina ir taip lengvą žaidimo elementą, bet jei jie yra – tikiesi, kad veiks korektiškai.
Kartais, būna, priešas atlieka savo ėjimą, bet jo nebaigia, kartais žaidimas pakimba kažkokios iš užduočių atlikimo metu. Visos šios problemos sprendžiasi tiesiog įkraunant vieną iš automatiškai išsaugotų žaidimo bylų, tad standartiniam žaidimui jokių neigiamų pasekmių neturi, bet „Ironman“ režimą gali kiek sujaukti.
Kitas nemalonus techninis niuansas – kartas nuo karto peršokanti kamera. Tai nutinka skubant, kai nesulaukiate, kol vienas karys atliks jam skirtą veiksmą ir jau planuojate įsakymus kitam. Žaidimas gali automatiškai pasukti kamerą, kai pirmasis diversantas baigia savo veiksmą, kaip tik tuo metu, kai duodate nurodymą antram. Toks sutapimas, kaip beskambėtų keistai, pasitaiko dažnai, ir jei nepražudo misijos, tai bent jau sujaukia taktinį planą.
Va tokių panašių aplinkybinių klaidelių žaidime yra ir daugiau, dalis jų susijusios su kitomis žaidimo mechanikomis, tokiomis kaip oponentų priedangoje gaunami gynybos taškai ir šarvų sistema, kartais paverčianti jau be sąmonės kraujuojančius gestapo karininkus nepribaigiamais, nebent prieisi prie pat ir suleisi visą apkabą. Net ir situacijose, kai tai nutinka jau nugalėjus visus priešus, tokios smulkios klaidelės ir jų sprendimui sugaišti ėjimai gali labai neigiamai paveikti misijos įvertinimą. Vėlgi, ne pasaulio pabaiga, bet jei žaidžiant ir taip ne pati geriausia nuotaika, tai negatyvi smulkmė jos nepataiso.
Galiausiai vizuali ir garso žaidimo pusė. Na, nieko blogo apie tai negaliu pasakyti, bet ir nieko gero. Kaip jau minėjau, kūrėjai pasirinko klasikines klišes kaip kanoną, o tai reiškia jau atsibodusią spalvų paletę, jau iki koktumo nuvalkiotus veikėjų akcentus ir gausybę koncepcinių piešinių, kuriuos matysite tarp misijų, nes žmonėms tiesiog patinka piešti vokišką techniką.
Vartotojo sąsaja kiek perkrauta, būrio valdymas ir ekipavimas strateginiame žemėlapyje galėtų būti aiškesnis ir paprastesnis, taktinis ekranas galėtų būti mažiau perkrautas papildoma informacija, bet tai – estetinė smulkmė. Bendrai turiu pripažinti, kad žaidimas atrodo taip, kokio ir tikiesi tokiame žanre ar epochoje, tad jei kuo ir gali kaltinti kūrėjus, tai tik nenoru peržengti absoliutaus komforto zonos ribas.
Kažkuria prasme net keista, bet kūrėjų pasirinktos sistemos ir tai, kaip jos integruotos žaidime, sukuria apie jį keistą aurą, it žaistum stalo žaidimą vienam žaidėjui. Sudedamosiomis dalimis jis tarsi nesiskiria nuo kitų žanro žaidimų, bet moralės ir kovos sistemų sąveika, kažkaip išgarina iš žaidimo tą keistą azarto ir įtampos jausmą, kuriuo pasižymi X-COM ar „Silent Storm“. Taip pat žaidimas neverčia graužti nagų ar skubėti, kaip tą daro hibridiniai sėlinimo hitai „Commandos“ ar „War Mongrels“.
Žaisdamas „Classified: France ’44“ nesimeldi prieš kiekvieną šūvį, prašydamas kritinio pataikymo iš apvaizdos. O kam? Juk žinai, kad net ir visai klišas šūvis naudojant šį ginklą ir iš šios padėties, sugniuždys priešo valią kautis, o tai suteikia laiko kito ėjimo apmąstymui. Tai savaime suteikia žaidimui strateginį, greičiau jau taktinių mįslių nei azartiškų dvikovų atspalvį, o šis, savo ruožtu puikiai dera su arbata ir sausainiais, lėtą ir laisvą vakarą po darbo.
„Classified: France‘44“ sukurtas „Absolutely Games“ studijoje, o išleistas „Team 17“. Prekyboje pasirodė kovo 5 dieną, jį galite žaisti „PlayStation 5“, „Xbox Series X“ ir „Series S“ konsolėmis ar asmeniniu kompiuteriu. Žaidimo kopiją apžvalgai suteikė leidėjas, testui ir ekrano paveikslėliams naudota žaidimo versija asmeniniam kompiuteriui.
