Tada imi galvoti, o kodėl yra šitaip? Ar Lietuvos policija yra per mažai finansuojama, ar kokios kitos priežastys lemia tokį kriminogeninį realybės šou? Ir tada galvon šauna viena paprasta psichologinė prielaida, kad tauta, kuriai per visas TV programas penkiolika metų geriausiu laiku rodomi kruvini trileriai bei chamiškos laidos, nieko kito ir negali tikėtis. Kaip sakė A.Čechovas – jei spektaklio pradžioje scenoje kabo šautuvas, tai pabaigoje jis turi iššauti. Jei penkiolika metų į mūsų smegenines yra pastoviai peršama negatyvi bei agresyvi informacija, vėliau ji turi kažkaip iškilti į paviršių ir realizuotis.
Dažnai Lietuvą įvardiname kaip nusikaltėlių ir savižudžių kraštą – o juk tai dvi to paties medalio pusės. Šiame gražiame krašte tikrai darosi nebesaugu gyventi: teismai veikia prastai, politikai apsitapšnoję, o vakarais gatvėse siaučia kriminalinis gaivalas... Ką daryti? Emigruoti, nusižudyti, nusigerti ar pačiam pirktis ginklą? Ar sėdėti namie ir žiūrėti kruvinąją lietuvišką TV?
O ką daryti, kad situacija keistųsi iš esmės? Gal Seime dabar labiau reikėtų nebe ekonomistų ar kėdainiško tipo verslininkų, o paprasčiausiai psichologų, psichiatrų ir mokytojų, nes visuomenę reikėtų skubiai gydyti bei šviesti, išleidžiant įstatymus, apsaugančius tautos ir valstybės žmonių sąmonę nuo visiško kretinizmo. Ypatingą dėmesį skiriant švietimui ir kultūrai. O gal pradžioje galėtų atsirasti bent kokia nors psichologų bei dvasininkų taryba (tarkime, prie Prezidentūros?), kuri pirmiausia rekomenduotų – kas žiniasklaidoje ar TV teigiamai veikia žmonių psichiką, kas ne.
Kas dar galėtų pakeisti situaciją priešinga linkme? Kokia nors nelaimė (neduok Dieve!), jei kokios nors bulvarinės laikraštienos leidėjo vaikas papultų į chuliganų rankas ar kurios nors komercinės TV šefo kišenės būtų tarpuvartėje iškraustytos? Gal tada jis pradėtų savo šou “verslo” reikalus sieti su asmenine patirtimi ir imtų veikti priešinga linkme.
Ką gero, tarkim, duoda rusiškų kriminalinių laidų transliavimas ar beprasmiško cinizmo kupinas “Okna”? Ar jos nors kiek praturtina lietuvišką savimonę, ar kaip tik tarnauja grubios, barbariškos sąmonės įtvirtinimui. O gal šitaip keistu slaptu būdu vykdomas Rusijos kerštas Lietuvai, iškreipiant jos žmonių sąmonę, siekiant, kad kuo daugiau nelaimingų lietuviškų jonelių atsigertų iš tūlo ivanėlio pėdos.
Garbusis skaitytojas be abejo atmena tokią vaikystės laikų siaubo pasakaitę apie Jonuką ir Elenytę, kurie, našlaičiais palikę, iškeliavo į svietą laimės ieškoti. Paskui keliautojai ištroško ir rado kelyje įspaustą ėriuko pėdą, iš kurios atsigėręs Jonelis pavirto avinu… Beje, prieš tai Elenytė bandė jį sudrausmint, sakydama: “negerk iš avinėlio pėdos - avinėliu pavirsi”! (Ne šiaip sau sakoma, kad moterų intuicija geresnė, negu vyrų...)
Dvasine prasme našlaičiais galima pavadinti ir nemažą dalį Lietuvos piliečių, kurie gyvena bemaž neparagaudami elementaraus padorumo, sąžiningumo ir meilės. Netgi nebūtinai Dievo meilės, tiesiog paprasto žmogiško artumo, šiltumo ir pasiaukojimo… Iš valdžios ar iš kaimynų. O nuolat gyvenant tokioj būsenoj, yra ganėtinai liūdna ir kartais norisi ko nors “aviniško” atsigerti, idant tą liūdesį numalšintum ir meilės troškulį nors trumpam užmirštum.
Kaip ir kiekviename laiko patikrintame kūrinyje, taip ir pasakoje apie Jonuką ir Elenytę yra užfiksuotas sakralinis perspėjimas: o kokią Lietuvą turime šiandien? Ką ji geria, kokias mintis semia iš TV, kokius vaizdus mato?.. Ar panaši ji į optimistines lietuvių liaudies pasakas, kur gerieji milžinai ir gudrūs broliai nugali visas blogybes. Ar panašesnė ji girtų ir nelaimingų avinėlių bandą, sėdinčią prie pigios nacionalinės TV ir geriančios pigią degtinę? O vakarais išeinančią tarpuvarčių medžioklėn.
