Dabar nesunku suvokti, kad jų santykis su valdžia buvo kitoks negu mūsų. Jie gyveno ir mąstė kitaip negu sovietiniai žmonės, jų kraštuose ir galvose buvo įsitvirtinusi kitokia savimonė, teisininkų vadinama nekaltumo prezumpcija. Žmogaus laikysena priklauso nuo savimonės, kuri atspindi ne tiek įgytas žinias, kiek vertybes, įsitikinimus. Nebūtina atmintinai cituoti Vergilijų ar naujausias fizikos teorijas – pakanka gerai įsisąmoninti savo nekaltumo prezumpciją... ir žmogaus manieros pakinta.
Nepaisant gyvenimiško optimizmo, kurio reikia kuriant šeimą, statant sodo namelį ar perkant žiguliuką, sovietinis pilietis žinojo, kad egzistuoja jo kaltumo prezumpcija Valdžiai ir Partijai. Valdžia bet kada, bet kuriam piliečiui galėjo priminti jo kaltumą ar pareigą aukštiems partiniams idealams, pasodinti į kalėjimą ar bent jau išsiųsti doroti derliaus į Balbieriškį ar Kazachstaną. Nenuostabu, kad vidutinio sovietinio žmogaus eisena ir manieros tuomet buvo truputį kitokios nei vidutinio vakariečio.
Kadangi žmogaus galvoje yra daugybė visokių minčių, o vietos nėra daug, tai dažniausiai juridinės, moralinės ir dvasinės kategorijos susipainioja į sunkiai išnarpliojamus mazgus. Nekaltumo prezumpcijos taikymo principas atsispindi visose žmogaus gyvenimo sferose bei socialiniuose institutuose, ne tik teisės, bet ir meno, pedagogikos, religijos. Pagal tokią mąstyseną ir nusikaltėlis yra nekaltas – kalta sistema, bloga aplinka.
Nenuostabu, kad ryškioje nekaltumo prezumpcijos šviesoje dauguma žmonių visai nesuvokia religinių principų ir nepatikliai kraipo galvas, išgirdę miglotus terminus, pavyzdžiui, „išteisinimas per Jėzaus kryžių“. „Koks išteisinimas, kokia mano kaltė?“ – klausia jie.
Praėjusio amžiaus nuomonė, kad kaltė pagal religinį mokymą žaloja psichinę sveikatą, yra populiarus ir šiandien. Kadangi sveikata, ypač psichinė, yra brangiausias turtas, tai patogiau tikėti tuo, kas tuo metu labiau patinka – mokslo šviesa arba gydančiais sielą akmenimis, toltekų keliu, ezoteriniais–okultiniais mokymais. Jokio kaltės jausmo – tik problemų diagnostika ir šalinimas.
Tik kažin ar viskas yra taip, kaip patys norėtume manyti apie savo nekaltą natūralią prigimtį ir psichinę sveikatą? Pakanka atsigręžti į netolimą istoriją ir pažvelgti į žmonių nevilties, neapykantos, pavydo audras, siautusias Lietuvoje prieš 50–60 metų. Gal neverta imti domėn karo, pokario meto žudikų ir skundikų. Proporciškai jų buvo nedaug.
Kur kas įdomesni tie tūkstančiai, gal net dešimtys tūkstančių, kurie tik už auksą parduodavo duonos kepaliuką, sąmoningai negirdėdavo ir nematydavo pagalbos prašymų, dalijosi tūkstančių nužudytų žydų ar tūkstančių ištremtųjų į Rusiją turtą. Kadangi suvokiame slapčiausias savo mintis ir troškimus, tad kiekvienas galime sąžiningai sau pasakyti, kad toks žmonių elgesys yra tipiškas. Taip galime sakyti, nes nesame geresni už vyresnius savo gimines vien todėl, kad gyvename keliasdešimt metų vėliau.
Kas yra nuodėmė? Vienareikšmiai sunku atsakyti – yra kelios nuomonės. Šiuo atveju, matant kaltės visuotinumą, apibūdinti esmę labiausiai tiktų rūsti teologinė doktrina, teigianti, kad iš prigimties visi esame dvasiškai mirę, todėl išgelbėjimas įmanomas tik iš išorės. Per Žodį, Evangeliją. Mes priimame tai arba ne.
Evangelinis palyginimas apie sėjėją ir sėjamus grūdus gerai tinka paaiškinimui. Vienoje dirvoje grūdai, t. y. Žodis, išdygsta, kitoje prapuola. Ir ne tiek svarbu, ar žmogus save vadina laisvamaniu, ar didžiuojasi religingumu. Nesvarbu, kaip visa tai vadinti – geromis idėjomis, morale ar kuo kitu. Svarbu, ar tie grūdai išdygo ir davė derlių, o žmogus pasikeitė. Dvasinis kaltumo prezumpcijos principas galioja visiems. Tiesiog vieni išmoksta suvokti savo kaltę, atsakomybę ir meilę, sugeba būti teisūs ir pagelbėti esantiems nelaimėje, karo pragare. Kiti pasirenka būti nekalti per visą gyvenimą.
Atrodo, kuo labiau išsivysčiusi ir turtingesnė tauta, tuo akivaizdžiau visų gyvenimo sferų teisės normose matyti beveik psichopatiškas totalaus asmeninio nekaltumo siekis. Jis įgauna vis kitokias formas ir dydžius.
Išankstinis tikėjimas savo nekaltumu vis dažniau apsunkina abiejų lyčių asmenų bendravimą, vis sunkiau darosi prisitaikyti, suprasti vienas kitą ir gyventi kartu. Nekaltai senstanti Europa ir JAV, nekaltas silikoninės jaunystės infantilizmas senatvėje. Agresyvus nekaltumas, speciali politinio korektiškumo kalba, kurioje išplaunama nepatinkamų sąvokų esmė – visi gyvena patenkinti savo prezumpcine iliuzine nekaltybe. Vis sunkiau rasti dėl ko nors kaltų asmenų. Net po lėktuvų ar kitų avarijų kalti būna ne viršininkai, bet abstrakcija „žmogiškasis faktorius“. Galiausiai kalta yra susiklosčiusi geopolitinė padėtis ir neramus laikas.
Politikai nuolat kruopščiai dalijasi savo nekaltybe, negaili tam pinigų. Investicijos į nekaltumą atsiperka. Kuo daugiau pinigų, tuo daugiau respektabilumo ir tariamo nekaltumo. Bet kuo pinigų mažiau, tuo sunkiau sukurti gražų vaizdelį sau ir kitiems. Kuo neturtingesnė visuomenė, tuo mažiau nekaltų keturiasdešimtmečių motociklininkų Reicho kariuomenės uniformomis išdykauja gatvėse. Kartais galvoji, kad gyvenimas neturtingoje šalyje turi savo privalumų.
