XVI amžiaus pradžioje sukurta N.Machiavelli politologinė koncepcija iki šiol neduoda ramybės: ji tampa įvairių politinių spekuliacijų objektu. Kai kam ji atrodo vos ne kaip keiksmažodis. Didžiojo florentiečio politinė filosofija paremta teiginiais: 1) tikslas pateisina priemones; 2) nugalėtojai neteisiami, teisiami nugalėtieji. Tuo pat metu jis pripažįsta, kad tikslai gali būti geri ir blogi. Prie gerų tikslų N.Machiavelli priskiria nacionalinę nepriklausomybę, nacionalinį saugumą ir gerus įstatymus, prie blogų – tironijos sukūrimą.
Dėl pirmųjų tikslų visos priemonės leistinos, nes kitaip nieko nepasieksi, samprotavo N.Machiavelli. Bet jeigu sieksi pačių geriausių tikslų pačiomis dorovingiausiomis priemonėmis ir pralaimėsi, atsiras argumentų, kuriais remiantis tau bus nukirsta galva. O jeigu sieksi pačių brutaliausių tikslų pačiomis brutaliausiomis priemonėmis ir laimėsi, ne tave teis, o tu teisi pralaimėjusius. Taip jis politiką atskiria nuo moralės. Iš čia neseka, kad N.Machiavelli galvojo, kad kiekvienas politinis veiksmas yra amoralus. Politikas savo karjerą grindžia ne morale, o šaltu išskaičiavimu, atkreipia dėmesį N.Machiavelli.
Italų mąstytojas nuoširdžiai rūpinosi savo epochos problemomis, mėgino jas išnagrinėti. Pats N.Machiavelli buvo ne pašalinis stebėtojas, o aktyvus savo amžiaus įvykių dalyvis. Tada, kuriantis stiprioms centralizuotoms valstybėms, naudotasi pačiomis brutaliausiomis formomis. Jokios sampratos apie teisinę valstybę nebuvo.
Absoliutaus monarcho teisės (ir valdžia) buvo neribotos. Atrodytų, krikščioniškose valstybėse turėta vadovautis krikščioniška morale. Deja, to nebuvo. Tada ir iškilo klausimas, koks santykis tarp moralės ir politikos. Kai dėstė šią koncepciją florentietis absoliučios monarchijos laikais, kiekvienas valdovo noras buvo laikomas teisėtu, įstatymišku.
Kitas klausimas, kaip jis derinosi su morale. Jeigu monarcho elgesys atitikdavo įprastines dorovės normas, buvo sakoma, kad valdovas – geras, jei ne – blogas. Tačiau ir „blogas” monarchas atstovavo tam tikrų sluoksnių interesams. Norint jį nušalinti, būtina buvo įrodyti, kad jis „neteisėtai” užima sostą (uzurpatorius ar eretikas), kitaip sosto paveldėtojo veiksmai yra teisėti. Tada laimėtojai „teisėtai” susidorodavo su oponentais (nužudymai iš pasalų buvo tuometinių politikų veiklos norma). Kito būdo juos pašalinti N. Machiavelli nematė.
„Gerajam” valdovui valdiniai (tik Renesanso epochoje formuojasi pilietiškumo samprata) atleisdavo ir tokius veiksmus, kurių jokiu būdu eiliniam žmogui nedovanotų. Žodžiu, valdančiajam elitui buvo taikomos vienos elgesio normos, o masėms – kitos. Tai ir užfiksavo florentietis, kuris tokius veiksmus patyrė savo kailiu. Analizuodamas procesus, kurie dabar vyksta Lietuvoje (dvigubų standartų taikymas, nesiskaitymas ir eilinių žmonių apgaulė, laikant tai politikų veiklos norma („nesvarbu, ką žadėjom prieš rinkimus”), nors mes ir gyvename XXI amžiuje, kuriame politika privalo būti morali), susimąstai, kur mes žengiame.
Lietuvoje dažnai pamirštami valstybės, tautos interesai. Politika tampa savitikslė, tiksliau, savo egoistinių interesų tenkinimu, asmeninės gerovės siekimo įrankiu. Mes turime šį tą panašaus į partijas. Visos mūsų politinės partijos serga vadizmo liga, tuo jos skiriasi nuo tradicinių Vakarų Europos politinių partijų. Beje, liberalcentristų veikloje atsiskleidžia patys brutaliausi makiavelizmo bruožai. Kai skaitai jų skelbiamus pareiškimus, atrodo, kad gyveni laikais prieš Machiavelli. Tai yra jokių moralinių skrupulų neturinti partija, kuriai valdžia reikalinga tam, kad iš jos turėtų apčiuopiamų materialinių dividendų. Neigiami moralės politikoje principai. Iškyla savi teoretikai, kokių praeityje Lietuva niekada neregėjo.
Įsiklausykime į liberalcentristų vado A.Zuoko postringavimus: „Šiandieną kelti aukščiausius moralumo standartus <...> yra, manyčiau, destabilizuojantis faktorius mūsų politikoje”. Šiuos principus išsijuosęs gina A.Čaplikas. Deja, jie ne vieniši: panašiais principais vadovaujasi ir Darbo partijos narys medikas Ž.Padaiga: „Man svarbiausia kompetencija, o moralė šiuo atveju jokios reikšmės neturi”. Ir „valstietis” A.Pekeliūnas TV dėstė, esą reikia džiaugtis ir didžiuotis žmonėmis, kurie sugeba apgauti Briuselio biurokratus. Panašius posakius galėčiau tęsti ir tęsti, nesvarbu, kokiai partijai jų autoriai priklauso. Taip amoralumas tampa mūsų „politikierių” veiklos pamatu.
Dėl tokios politikos išdavos teisėtvarka tapo bedantė. Vien ko verta „Rubicon” karuselė. Tai akivaizdi oligarchinė grupuotė, valdanti Vilnių. Jau kuris laikas tęsiasi „Abonento” galvosūkis, diskredituojantis mūsų valstybę. Čia yra ne vien A.Zuoko bėda. Juk jis turi platų įvairių partijų Vilniaus taryboje palaikymą. Tai ne tik diskredituoja miesto tarybą, bet apskritai Lietuvos valstybę. Vienas asmuo mūsų valstybėje negali savivaliauti.
Savivalė tapo grupinė, kuriai net teismų sprendimai nieko nereiškia. Specialiosios tarnybos viešai pripažįsta, kad žiniasklaidos paskleista medžiaga apie „Rubicon” juodąją buhalteriją yra teisinga. Tačiau tiek STT, tiek prokuratūra nėra tikros, ar pavyks užbaigti šią bylą ir perduoti teismui. Atsakymas gali būti vienas: arba šios žinybos absoliučiai nekompetentingos, arba nesuinteresuotos. Jau vien tai, kad yra juodoji buhalterija, yra nusikaltimas. Kodėl jos savininkai netraukiami baudžiamojon atsakomybėn, o delsiama iki senaties termino?
Turint šiuolaikinę techniką nėra sudėtinga nustatyti tų, kurie kalbėjo telefonais, tapatybę. Antra, niekam už nieką neduodamas kyšis, trečia, išnagrinėjus savivaldybės protokolus, matytųsi, kas protegavo tą ar kitą sprendimą, ketvirta, į kokias sąskaitas pateko minėti pinigai. Nesiimu teigti, kad „Abonentas” ir A.Z. yra A.Zuokas. Tai kas gi? Seimas ir Prezidentas yra atsakingi už STT ir prokuratūros darbą. Jeigu įstatymuose esama spragų, kas gi kitas, jei ne jie, privalo sutvarkyti teisinę bazę. Dabar nevykę veikėjai lengvai perkeliami į kitas vietas. Pakertamas bet koks pasitikėjimas teisėtvarka.
Neapgaudinėkime savęs teigdami, kad visi mūsų naujai iškepti milijonieriai yra sąžiningai užsidirbę milijonus, o ne pasisavinę tai, kas priklauso tautai.
Skelbiamės, kad mūsų šalis yra krikščioniškos moralės. Pagal Dekalogą vagystė ir melas yra sunkūs nusikaltimai. Mūsų aukščiausieji be skrupulų savivaliauja, nebaudžiamai drasko mūsų jaunos valstybės pamatus. Tai byloja, kad mūsų tauta sunkiai serga. Valstybės vadovai, kaip gūdžiais okupacijos laikais, negali atsidžiaugti savo laimėjimais. Jeigu paimtume L.Brežnevo laikų valdininkų kalbų tekstus ir mūsų, vargu ar koks dėmesingas tyrinėtojas įžvelgtų principinį skirtumą. Mūsų valdžia ne iš dangaus nukritusi, ne kokios užsienio jėgos primesta, bet mūsų pačių išrinkta.
Nemanau, kad V.Uspaskichas ar A.Zuokas su A.Čapliku būtų skaitę N.Machiavelli raštus. Abejoju, ar N.Machiavelli girdėjo apie kinų legistų raštus, kurie prieš du tūkstančius metų iki jo dėstė panašias mintis. Tačiau senųjų laikų politikų tikslai nuo mūsų iš principo skyrėsi: pirmiesiems rūpėjo savo valstybės sustiprinimas ir jos galių išplėtimas, o mūsiškiams akivaizdžiai rūpi kuo daugiau išspausti asmeninės naudos iš dalyvavimo politinėje veikloje. Nei kinų legistai, nei N.Machiavelli neneigė moralės kaip tokios, tik jie netapatino moralinių ir politinių vertybių. Jie siekė stabilizuoti savo visuomenę, suteikti jai teisinius pamatus, kurių iki jų nebuvo, konstatavo, kad taip yra, bet galvojo, kad taip neturi būti. Deja, mes girdime atvirkščiai: mūsų pretendentai į šalies valdovus nepripažįsta jokių vertybių ir apie tai viešai kalba. Tuo tarpu dalis mūsų piliečių jais žavisi. Čia ir slypi mūsų tautos tragedija.
Kiekvienoje visuomenėje esama zuokų, čaplikų, tačiau visuomenė sugeba jiems uždėti apynasrį. Dėl to Lietuvoje asmenys, besiveržiantys į politiką, tvirtai išmoko: kad tikslas pateisina priemones, jį vienareikšmiškai suvokiant – asmeninės gerovės siekimas; kad nugalėtojai neteisiami (kol kas visos korupcijos bylos subliuško). Ši mąstysena Lietuvoje yra gyvybinga ir jos puoselėtojai neturi pagrindo baimintis dėl savo ateities.
Šios problemos būdingos visoms pokomunistinės erdvės šalims, tiksliau, tautoms, kurioms tiesiogiai darė įtaką rusiškas imperializmas. Išeitis – pilietinės visuomenės branda. Kol piliečiai neįsitikins, kad tik jie yra padėties šeimininkai, balsuos už asmenis, disponuojančius neaiškios kilmės kapitalu, kol Seimo nariai supras, kad Seimas – ne akcinė bendrovė, per kurią galima sutvarkyti savo asmeninius reikalus, tuščios viltys normalizuoti šalyje politinę padėtį.
