Kartą rinkodaros specialistas iš Rusijos Chabarovsko miesto, Aleksandras Golovka, nusprendė su bičiuliais aplankyti Šiaurės Korėją.
Grupelė rusų norėjo sužinoti, kaip ten žmonės gyvena iš tikrųjų. „Nuo tada, kai ten paviešėjau pats, ten apsilankė net keli mano pažįstami. Visi liko be žado. Ten pasijunti kaip kitoje planetoje, kur neveikia mobilus ryšys, ir gyvena visada įtartinai laimingi žmonės. Aišku, visi supranta, kad mums buvo leista pamatyti tik paradinę Šiaurės Korėjos kasdienybės pusę“, – teigia rusas.
Masikrenas (Masikryong) – tarsi vizitinė Kim Jong Uno režimo kortelė. Šiaurės Korėjos valdžia šį kurortą įvardija kaip „tarptautinio lygio objektą“. Šį faktą bent iš dalies įrodo gana nesena Pietų Korėjos iniciatyva ten kitais metais organizuoti dalį žiemos olimpinių žaidynių renginių (tai būtų ir vienas iš bandymų pagerinti dvišalius kaimynių santykius).
Šis slidinėjimo kurortas savo istoriją pradėjo 2014 metų žiemą. Tada Kim Jong Unas nusifotografavo demonstruodamas šios unikalios vietos infrastruktūrą, o pasipuošęs buvo kailine kepure.
Kaip teigia Šiaurės Korėjos valstybinis transliuotojas, šiame slidinėjimo kurorte apsilankiusieji gali išbandyti net 10 slidinėjimo trasų, naudotis daugiau nei 60 sporto objektų, pastatytų demonstruojant neįtikėtiną statybų greitį.
Pailsėti ir pasidžiaugti pramogomis ten galima praktiškai maždaug už 100 dolerių dienai (slidinėjimo atostogoms tai tikrai nėra daug). Deja, remiantis tuščių trasų nuotraukomis, nepaisant visų privalumų, žmonių Masikreno kurorte vis dar labai mažai.
Susidomėjimas kol kas nedidelis
Vadybininkė Jelena (savo pavardės atskleisti moteris žurnalistams nepanoro) pasakoja, kad turizmo Šiaurės Korėjoje masiniu reiškiniu įvardyti negalima – keliones būtent į šią egzotišką šalį per mėnesį įsigyja trijų iki penkių žmonių.
Kalbant konkrečiai apie Masikreną, kol kas ten panoro vykti tik vienas jų klientas. Be paplūdimių ir slidinėjimo paketų kelionių agentūra klientams Šiaurės Korėjoje siūlo vadinamąjį golfo turizmą, žygius į kalnus ir medžioklę. Nors veiklos pasirinkimo spektras ir labai platus, kaip jau buvo minėta, norinčių vis neatsiranda. Greičiausiai žmonės paprasčiausiai nuogąstauja dėl savo saugumo.
„Mes jau įpratę prie aukščiausios kokybės aptarnavimo. Šiaurės Korėja stengiasi siūlyti kažką panašaus, tačiau bent kol kas smarkiai nusileidžia kitoms šalims“, – samprotauja turistė Darja Lomanova iš Chabarovsko.
„Gidai“ – žmonės, kurie prie sienos pasitinka į Šiaurės Korėją atvykusius turistus ir visos kelionės metu nuo jų nesitraukia nė per žingsnį. Sekioja iš paskos ir stebi, kad atvykėliai nefotografuotų ir nefilmuotų, ko nereikia, nemegztų kontakto su vietiniais ir jokiais būdais nevaikštinėtų aplinkui savarankiškai.
Pastaraisiais metais Šiaurės Korėjos valdžia nusprendė paversti savo šalį Rusijos Tolimųjų Rytų turizmo centru. Remiantis Pietų Korėjos užsienio prekybos vystymo asociacijos KOTRA duomenimis, Šiaurės Korėjos valdžia užsibrėžusi ambicingą tikslą – nori, kad 2017 metais turistų skaičius pasiektų milijoną, o 2020 metais ir visus du.
„Šiaurės Korėjoje stengiamasi sudaryti turizmui palankias sąlygas, nes šaliai verkiant reikia pinigų“, – paaiškina Larisa Lizunova, atsakinga už kelionių agentūros „Fregat aero“ maršrutus Korėjos pusiasalyje. Ir priduria: Šiaurės Korėjoje rusams taikomos mažesnės kainos nei tiems, kurie atvyksta iš Vakarų.
Mėgsta komunistai
Skelbiama, kad ilsėtis Šiaurės Korėjoje labai mėgsta Rusijos komunistų partijos nariai. Anot Rusijos Primorės krašto parlamento deputato Artiomo Samsonovo padėjėjos Natalijos Kočugovos, Šiaurės Korėjoje netgi veiks specialūs būtent komunistams skirti viešbučiai.
Vertinant pagal šalies standartus, būtų galima drąsiai teigti, jog tai penkių žvaigždučių viešbučiai. N. Kočugova įsitikinusi: Šiaurės Korėja – viena iš nedaugelio šalių, kur galima savo akimis išvysti visą ideologijos jėgą.
Moteris šventai tiki, jog problemų dėl saugumo Šiaurės Korėjoje taip pat nėra – „juo labiau, jeigu ten elgiamasi draugiškai ir nepažeidinėjamos taisyklės“.
Populiarios ir vaikų stovyklos
Į Šiaurės Korėją vyksta ne tik suaugę žmonės. Primorėje veikiančiame Lenino vardo komunistų jaunimo organizacijos skyriuje organizuojamos specialios ekskursijos vaikams – mažamečiai keliauja į tarptautinę pionierių darbo stovyklą Šiaurės Korėjoje „Sondovon“. Kiekvienais metais ten apsilanko mažiausiai viena moksleivių iš Tolimųjų Rytų delegacija. Svečių amžius nuo 10 iki 17 metų.
„Sondovon“ įkurtas XX amžiaus septintą dešimtmetį – buvo skirtas specialiai vaikams iš Šiaurės Korėjai draugiškų valstybių. Vėliau, prasidėjus ekonomikos krizei, stovykla buvo apleista. Dabar atlikta didelio masto rekonstrukcija: ten ilsisi ne tik rusų šeimų vaikai, bet ir moksleiviai iš Kinijos, Brazilijos, Tanzanijos, Pakistano, Vietnamo ir Nigerijos.
Kaip teigia A. Samsonovas, kuris organizuoja išvykas į „Sondovon“, ten galima rasti baseiną, stadioną, vandens pramogų parką, šaudymui iš lanko skirtą lauką, be to, vaikams organizuojamos išvykos į cirką, delfinariumą, pažintinė ekskursija į Kim Ir Seno gimtąjį kaimą.
Į Šiaurės Korėją keliauja ne tik komunistų atžalos. Kaip tvirtina Rusijos Tolimuosiuose Rytuose veikiančios karo veteranų organizacijos „Bojevoje bratsvo“ valdybos pirmininkas Viktoras Doncas, Korėjos turizmo ministerija tokias keliones Rusijos Tolimųjų Rytų miestuose platina per draugiškas organizacijas. Tokią pažintinę kelionę galima įsigyti ir savarankiškai – dviejų savaičių pažintinė kelionė kainuotų apie 40 tūkst. rublių (apie 584 eur).
11 metų Eva Šiaurės Korėjoje atsidūrė būtent per minėtąją karo veteranų organizaciją. Eva pasakoja, kad gyveno atskirai nuo korėjiečių vaikų, tačiau vakarais jiems leisdavo kartu dalyvauti šokiuose. Vaikai vieni kitiems rašė raštelius, kuriems pasiekti adresatą padėdavę vertėjai. Korėjiečiai klausdavę, ar rusų vaikų gyvenimas panašus į gyvenimą Šiaurės Korėjoje. Eva atsakiusi, kad taip. Jai patikę, kad nauji draugai savo šalį norėję parodyti iš gerosios pusės, patiko, kaip gerai išauklėtos korėjiečių atžalos.
Kiekvieną mielą dieną mergina drauge su kitais tos pačios pamainos vaikais privalomai korėjiečių kalba mokėsi giedoti tris himnus: Kim Jong Uno, Kim Čen Iro ir Kim Ir Seno garbei. Suvenyrų parduotuvėse galėjo įsigyti knygų apie tautos „dievų“ gyvenimą – tai buvo rekomenduojamos lauktuvės.
„Sondovon“ stovykloje priimta kiekvieną rytą pusę septynių eiti šluoti aikštės prie monumentų, skirtų Kim Ir Senui ir Kim Čen Irui. Taip jie demonstruoja nuolankumą savo tautos lyderiams. Nedraudžia to daryti ir vaikams iš Rusijos, tačiau nenori, kad jie būtų verčiami tai daryti prieš savo valią“, – savo tinklaraštyje rašo deputatas Artiomas Samsonovas.
Iš akių nepaleidžiantys „gidai“
Kartą per savaitę Vladivostoko uoste pasirodo žuvėdrų lydimas šimto metrų ilgio keltas „ManGyongBong 92“ – pirmasis Rusijoje turistinis laivas, plaukiantis į ir iš Šiaurės Korėjos.
Anksčiau laivas plaukiojęs tarp Japonijos ir Šiaurės Korėjos, tačiau paaiškėjus, kad korėjiečiai kuria raketinę ginkluotę, Japonija tokių reisų atsisakė. Keltu gali plaukti iki dviejų šimtų keleivių ir iki 500 tonų krovinių. Pirmą kartą Vladivostoko uoste jis prisišvartavo gegužės 18 dieną.
Marina ir Nina Ognevos iš Chabarovsko – vienos pirmųjų turisčių, keliavusių šiuo laivu. Marina anksčiau mokėsi universitete Pietų Korėjoje, o dabar rašo tinklaraštį „Važiuojam į Korėją“, kuriame pasakoja apie korėjiečių kalbos mokymąsi ir aptaria įvairius švietimo klausimus. Ji pasirinko poilsį paplūdimyje Rasone, nes girdėjo teigiamus atsiliepimus ir norėjo palyginti Korėjos pusiasalio kalbas.
Kartu su mama ji nusipirko dvi „viskas įskaičiuota“ keliones už 30 tūkst. rublių (apie 432 eurų) septynioms dienoms. Jos nuvyko į Rasono ir Sanbono miestus, į Pipha salą, kurioje gyvena ruoniai. M. Ognevai kelionė paliko didžiulį įspūdį. Labiausiai ją sužavėjo erdvūs viešbučių kambariai, kalnai ir skaidrus jūros vanduo.
„Galvojau, kad ten žmonės badauja, bet mus labai gerai maitino, - pasakoja M. Ogneva. - Daug kalbama apie politinę propagandą, tačiau tai buvo įprastas poilsis. Jeigu nieko neįžeidinėsi ir laikysiesi taisyklių, problemų Šiaurės Korėjoje nebus. Atvirkščiai, žmonės čia yra labai mieli. Gidai stengėsi visiems įtikti“, - pasakojo ji.
Kai kuriems turistams padidintas korėjiečių dėmesys netgi labai patiko. Pavyzdžiui, Aleksandras Golovko sako, kad jautėsi „svarbus“, nes Šiaurės Korėjoje jam buvo paskirtas automobilis su vairuotoju ir du „gidai“.
Pasak keliautojos Darijos Lomanovos, rusų kelionių agentūros duoda kruopščias instrukcijas turistams prieš kelionę, nes toliau su jais dirba tik korėjiečiai. Turistams sakoma, kad einant į mauzoliejų būtina dėvėti tik neiššaukiančius rūbus. Rekomenduojama su savimi pasiimti dovanų „gidams“: moterims – kosmetiką ir kvepalų, vyrams – alkoholį ir cigarečių, bet jokiu būdu ne amerikietiškų. Įspėjama, kad negalima fotografuoti karių ir objektų, turinčių karinę paskirtį.
Brošiūroje nurodyta, kad savarankiškai vaikščioti Šiaurės Korėjoje yra uždrausta ir geriau neprašyti „gidų“ keliauti į vietas, neįeinančias į programą. „Pagrindinė rekomendacija turistams – suprasti, kas yra Šiaurės Korėja. Nebandyti pasakoti apie religiją. Nesakyti, kad jie blogai gyvena, o mes – gerai“ - paaiškina D. Lomanova. - Žinojome, kur keliaujame. Atidžiai klausėmės ekskursijų, linksėjome. Nusilenkdavome prie vadų paminklų, dėjome ant jų puokštes už 10 eurų, nors kelionės pabaigoje tai jau labai erzino“.
Kimba prie visko, kas amerikietiška
Marija Ivanova (taip ji prisistatė „Meduzos“ korespondentei) studijuoja Tolimųjų Rytų federalinio universiteto magistrantūroje ir dirba kirpėja. Prieš trejus metus ji norėjo nebrangiai pailsėti prie jūros – nusipirko kelionę į Rasoną. Jos turistinė grupė pajudėjo iš Rusijos Primorės krašte esančio pasienio miestelio Chasano. Turistai sėdo į traukinį, pervažiavo tiltą ir jau po pusvalandžio atvyko į stotį Šiaurės Korėjoje.
Šiaurės Korėjos pasieniečiai pradėjo M. Ivanovos daiktų apžiūrą – skeneriai tuo metu neveikė, todėl lagaminai buvo tikrinami rankiniu būdu. Kelionių agentūroje anksčiau ji buvo įspėta: negalima vežtis poligrafinės produkcijos, negalima turėti jokių „suaugusiems skirtų“ daiktų, kiekviena nuotrauka, esanti telefone, bus peržiūrėta. Iš vieno turisto buvo paimtas laikraštis, kuriame buvo įvynioti batai, iš kito – atvirukų rinkinys „Gražusis Vladivostokas“.
Vėliau ši turistų grupė buvo nuvežta į viešbutį ant jūros kranto. Turistai deginosi paplūdimyje, kuriame nebuvo žmonių, maudėsi jūroje, valgė pigias jūros gėrybes. Mobiliojo ryšio šioje šalyje nėra, jokios pramonės pėdsakų netoli viešbučio irgi nebuvo matyti, paplūdimys buvo reguliariai valomas nuo jūros dumblių ir šiukšlių, ir M. Ivanovai pasirodė, kad Šiaurės Korėja idealiai tinka poilsiui gamtoje. Tačiau iš viešbučio balkonų turistus visą laiką stebėjo „gidai“, o netoli paplūdimio, už uolų, buvo teritoriją turistams juosianti tvora.
„Mes supratome, kur važiuojame. Ir kad laisvės ten nebus. Tačiau mes visada ieškojome to, ką matyti buvo uždrausta“, - pasakoja M. Ivanova. Kartą paplūdimyje ji pamatė berniuką. Rusė su savimi turėjo maišelį su saldainiais. „Supratau, kad mūsų susitikimas jam gali būti pavojingas. Bet norėjau jam duoti saldainių. Palikau juos ant smėlio per penkis metrus nuo jo ir lyg niekur nieko praėjau pro šalį. Berniukas iškart čiupo maišelį, pralindo pro skylę tvoroje, peršoko šiukšlyną ir nubėgo namų link“, - prisimena M. Ivanova.
Kai Marija važiavo iš Šiaurės Korėjos, jos telefonas buvo kruopščiai patikrintas. Pasienietis jame rado Silvesterį Stalone vaizduojantį paveiksliuką, kuriame aktorius yra su juokinga, kiek Šiaurės Korėjos lyderį primenančia šukuosena (trumpi kirpčiukai ant plikos galvos), ir užrašu: „kas būtų, jeigu jis gyventų Rusijoje“.
- Kas tai? - paklausė muitininkas rusų kalba.
- Aktorius.
- Ar tu pažįsti šį žmogų? Tai amerikiečių aktorius! Ar turi
amerikietiškų filmų? Ar juos žiūri? Ar turi dabar amerikietiškų filmų?
Toks pokalbis tęsėsi 40 minučių. Marijos turimoje technikoje korėjietis ieškojo amerikietiškų filmų ir bandė išsiaiškinti, kokie jos santykiai su S. Stalone. Kai turistus galiausiai paleido atgal į traukinį, pasienietis dar kartą užėjo į jų traukinio vagoną.
„Draugai, o jūs kartais neturite amerikietiškų filmų? - dar kartą paklausė jis rusų kalba. „Norėčiau pažiūrėti“.
