„Nekartok klaidų!“, „Mokykis iš klaidų!“ – šaukte šaukė antikos išminčiai ir sovietinės pedagogikos apologetai. Vakar Lietuvoje, kaip ir jau daugelį metų moksleiviams buvo linkima gerai mokytis ir daryti kuo mažiau klaidų. Nes klaidos visada yra mūsų savigarbos svetimkūniai, mes su jomis visada kovojame ir naikiname, kaip kokius parazitus, nes klaidos akivaizdžiausiai atskleidžia mūsų pačių trūkumus, kurie, nepaisant viso politinio korektiškumo, daro mus blogesnius už kitus.
Tačiau argi senovės hebrajai nesakydavo „Gydytojau, pats pasigydyk! Mokytojau, pats pasimokyk!“? Argi senovės lietuviai jiems neantrindavo priežodžiais „batsiuvys be batų“ ir „juokiasi puodas, kad katilas juodas“? Ar linkėdami vaikams neklysti, mes patys padarėme viską, kad jie niekada neklystų?
Juoba, kad klysti yra taip žmogiška...
Lietuvos švietimo sistemą turi vieną esminį ir fundamentalų dokumentą – 1989 metų „Tautinės mokyklos koncepciją“, kurios pagrindu 1992 metais sukurta ir „Lietuvos švietimo koncepcija“. Žinia, nuo tų laikų iki šių dienų švietimo reforma, be jokios pertraukos pilnu tempu vykstanti jau 26 metus, šią koncepciją gerokai pakoregavo, tačiau esminiai jos principai išliko nepakitę, ir būtent jais yra remiamasi, formuojant mūsų švietimo politiką, kurios rezultatai, vertinant pesimistiškai, yra šiek tiek iškalbingesni nei derėtų – didėjantis neraštingumas, mažėjantis patriotizmas, savo deformacijoje įstrigusi šeimos samprata, ir t.t.
Tačiau, sprendžiant iš to, kaip Lietuvos politikai noriai ir uoliai mini „Tautinės mokyklos koncepciją“ savo retorikoje bei programose, galima daryti išvadą, kad ji nėra praradusi aktualumo (tiesa, iš politikų raštų ir kalbų taip pat galima daryti išvadą, kad ta koncepcija iš vizijos lygmens per 27 metus vis dar nėra pavirtusi doktrina).
Nežinau, ar Jūs esate tą „koncepciją“ kada nors matę, jau neklausiant, ar ją esate skaitę? O ir kam? Tegu tuo užsiima specialistai. Aš pats jas pirmą kartą išvydau tik prieš trejus metus, kai atsiverčiau patalpintas Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos tinklapyje – svarbiausios valstybinės institucijos, atsakingos už jų įdiegimą.
Ir pačiame pirmajame „Lietuvos švietimo koncepcijos“ puslapyje man mielai nusišypsojo ta nuolatinė mūsų dokumentų palydovė – klaida. Ta mažutė klaidelė, su kuria nenuilstamai kovoja kalbininkai, mokytojai, profesoriai ir visokio raugo konsultantai – visi, reikalaujantys kokybės, idealų ir aukštų kriterijų. Visi, kurie moko mus visus nedaryti klaidų.
Ta klaidelė ten puikuojasi mažiausiai trejus metus. Vakar, Rugsėjo 1-osios proga aš vėl atsiverčiau tą dokumentą – ji vis dar ten.
Kokias išvadas iš to menkučio faktelio padarytų bet kurios žvalgybos operatyvininkas? Labai elementarias. Šio dokumento turbūt beveik niekas jau seniai nebeskaito. Antra, tie, kas skaito, matyt, jį skaito neatidžiai. Trečia, tie, kas skaito atidžiai, nieko niekam nebesako. Ketvirta, tie, kas skaito atidžiai ir ką nors kam nors sako, nėra išgirstami. Penkta, tie, kurie sako ir yra išgirstami, greitai nustoja tai sakyti, nes suvokia, kad klaida vis tiek neištaisoma, nes neaišku, kas pagal žinybines pareigas privalo ją ištaisyti.
Aš, matyt, buvau vienas iš tų ketvirtųjų. Trejus metus, skaitydamas paskaitas pedagogams ir vaikams, mielai minėjau tą menkutę klaidelę kaip pagrindą didelėms išvadoms daryti. Ir man visada buvo įdomu, ar kada nors „vox populi“ pasieks valdančiųjų ausis, dėl ko nuolat zyzia visi inteligentai ir humanistai. Tačiau per pastaruosius trejus metus ta klaidelė niekur neišnyko iš pagrindinio Lietuvos švietimo dokumento, saugomo svarbiausioje šalies švietimo institucijoje.
Sakysite, kokie niekai! Tik mažytė klaidelė! Tiesiog nelaiku nuspaustas klavišas! Ištaisoma per keletą akimirkų!
Tačiau lietuviai jau prieš daugelį amžių žinojo – „mažas akmenėlis didelį vežimą verčia“. Niujorko meras Rudolphas Giulianis, pavertęs tą miestą pasaulio pažiba, kadaise buvo išvedęs tokią „valdymo teoriją“, kurios esmę grubiai galima nusakyti taip: vienas išdaužtas langas parodo, kad rajone yra prekiaujama narkotikais, nes bendruomenė ten neturi jokios įtakos. Ištepliotos namų sienos rodo, kad tame rajone yra prievartaujama, nes ir policijos įtaka minimali. Popiergaliai ant gatvės parodo, kad rajone yra žudoma, nes miesto valdžia neturi galių įveikti nešvarą. Panaikinsi tuos trūkumus, ir rajono gyventojai patys pradės laikytis tam tikrų standartų bei kovoti su negerovėmis.
Mūsų aplinkos signalai mums visada primena – viskas turi savo priežastis ir pasekmes. Mes verkšlename, kad šiemet į mokyklas atėjo septyniais tūkstančiais mažiau mokinukų? Spėliojame, kodėl? O juk atsakymas kabo Jūsų panosėje. Mažiausiai trejus metus.
Sovietinis diktatorius Josifas Stalinas mėgo kartoti „kiekviena klaida turi savo vardą ir pavardę“ – ir vargas buvo tam, kurio vardą ji turėjo! Bet mums nebaisu – Lietuvoje klaidos jau seniai nebeturi nei vardų, nei pavardžių. Ir jei manote, kad Jūsų gyvenimas nenusisekė, dabar dėl to galite apkaltinti dar ir tą mažą mielą klaidelę. Nelaiku nuspaustą klavišą.
