Ekspertai dar 2010 m. Europos Vadovų Tarybai pateikė išvadą, kad norint palaikyti esamą ES ekonomikos augimą, artimiausiais metais prireiks kelių dešimčių milijonų imigrantų. Pabėgėlių krizė tik prisideda prie šių jau anksčiau planuotų srautų. Jeigu tikėtume minėtomis ekspertų išvadomis, kad europiečių darbo jėgai iki amžiaus vidurio sumažėjus 68 mln. žmonių, jiems pakeisti prireiktų apie 100 mln. imigrantų, turėtume persiskaičiuoti ir Lietuvai tenkančią „pyrago“ dalį. ES toliau judant tuo pačiu kvotų skirstymo keliu, Lietuva gautų apie 500 tūkst. imigrantų.
Jau išgirdome, kad tokie skaičiai negąsdina kolegų liberalų. Seimo narys Arminas Lydeka, Liberalų sąjūdžio frakcijos vardu kalbėdamas Seime vykusioje diskusijoje dėl migrantų krizės, leido aiškiai suprasti, kad kadangi iš Lietuvos išvyko 600 tūkst. gyventojų, šias ar net daugiau darbo vietų gali užpildyti imigrantai. Žvelgiant į Lietuvą vien kaip į rinką, o ne valstybę, tokia liberalų ekonominė logika suprantama ir nuosekli. Liberalams priimtina, kad lietuvius ir vietines bendrijas Lietuvoje ilgainiui pakeistų atvykėliai iš kitų žemynų: imigrantai reikalingi, o mūsų šeimoms palanki politika – nelabai. Bet ar tam pritaria ir Lietuvos piliečiai?
Manau, daugelis suprantame, kad tokia strategija yra pražūtinga, jei siekiame tautos išlikimo. Privalome eiti kitu keliu ir greičiau rūpintis, kaip atstatyti savo populiaciją. Tai vienareikšmiškai teigta ir minėtose ekspertų išvadose EVT: vienintelė alternatyva – didinti gimstamumą ir remti šeimas.
Vis dėlto kol kas opozicijos kolegų liberalų problemas palikime spręsti jiems patiems. Savo nuostatą priimti 600 tūkst. ar tiesiog kuo daugiau imigrantų jie galės aptarti su savo rinkėjais. Tuo tarpu pažiūrėkime, kaip migrantų krizei yra pasirengusi dabartinė Vyriausybė.
Iš diskusijų su socialinių reikalų ir darbo ministre Algimanta Pabedinskiene paaiškėjo, kad migrantų problemomis ministerijoje rūpinasi Lygių galimybių skyrius, kuriame dirba vos keli darbuotojai. Kiek girdėjome, „net“ du iš jų buvo nukeliavę pasižiūrėti, kaip realybėje atrodo migrantų stovyklos. Nepaisant to, siekiant kaip nors sutalpinti Lietuvai skirtą pabėgėlių kvotą, jau išgirdome siūlymą pabėgėlių integracijos laikotarpį pabėgėlių centruose sutrumpinti nuo 1 metų iki 3 mėnesių. Ar nenuostabu? Juk žmonės tuose centruose apgyvendinami ne tik todėl, kad reikia juos kur nors patalpinti, o ir tam, kad pasirengtų integruotis į visuomenę: pramoktų lietuvių kalbos, susipažintų su Lietuvos įstatymais, kultūra ir papročiais, galbūt pasimokytų kažkokios specialybės. Ar ne naiviai įsivaizduojama, kad įmanoma per 3 mėnesius?
A. Pabedinskienės teigimu, po tų 3 mėnesių pabėgėliais rūpinsis ne valstybės specialistai, bet tokios visuomeninės organizacijos kaip „Caritas“, „Raudonasis kryžius“. Tai daug nuveikusios organizacijos, bet kaip galima joms krauti akivaizdžiai nepakeliamą visos valstybės naštą? Juk integracijos procesas susijęs ir su psichologine pagalba, profesiniu ugdymu. Ar tikrai visuomeninės organizacijos turi pakeisti Socialinių reikalų ir darbo ministeriją? Jeigu visuomenininkai tokie visagaliai, galbūt paleiskime ministeriją ar dalį jos ir koncentruokimės į visuomeninių organizacijų stiprinimą? Geresnėmis aplinkybėmis galėtume iš ministrės kalbų pasijuokti, bet šiandien tai per didelė prabanga, o tokie Vyriausybės planai kelia milžinišką nerimą.
Apie pabėgėlių integracijos kainą kalbėti su Vyriausybės atstovais tampa apskritai beviltiška. Regis, jie nesupranta, ką skaičiuoja: išmokas, kurias reikia laikinai mokėti pabėgėliams, ar visus kaštus, įskaitant ir ilgalaikius švietimo, sveikatos apsaugos, saugumo, aprūpinimo būstu ir kitus. Nereikia toli ieškoti tokių išlaidų pavyzdžių: galima manyti, kad vien socialinės rūpybos srityje jos bus panašios į žmogaus išlaikymą senelių ar vaikų namuose (apie 800 EUR/mėn.), o prie to dar reikia pridėti išlaidas saugumui užtikrinti.
Šie nesusipratimai iliustruoja, kad mūsų valdantieji migracijos problemai nėra pasiruošę ir, blogiausia, neįsivaizduoja jos mastų. Trumparegiškai ir atmestinai koncentruojamasi į vieną tūkstantį pabėgėlių, kurie jau tikrai atvyks. Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė. Nustokime rimtas ligas gydyti vaistais nuo slogos. Žinant, kad vien krikščionių pabėgėlių, šiuo metu neturinčių, kur grįžti, o tik judėti į Europą, yra virš 1 mln., nepaprastai naivu teigti, kad per 2 metus turėsime spręsti tik 1 tūkst. pabėgėlių klausimą. Jei nepasikeis ES sienų apsaugos politika ir Europa toliau pagal kvotas skirstysis pabėgėlius, Lietuvai tenkantis jų mastas bus žymiai didesnis. Ir tam jau dabar reikia ruoštis patiems, o ne dairytis į kitas ES valstybes, galvojant, ar ir kaip joms pataikauti.
Turime skubiai permąstyti valstybių tarpusavio solidarumo esmę. Kol kas ji primityviai suvokiama kaip kvotų išsidalinimas, tačiau iš tikrųjų reikia kalbėti apie solidarios naštos, kuri nebūtinai reiškia pabėgėlių priėmimą, klausimą. Net ir krizių ištikti privalome galvoti apie bendrąjį gėrį. Tai reiškia, kad sprendžiant migrantų problemą, kiekvienoje valstybėje ji turi būti sprendžiama taip, kad nesugriautų tos priimančios valstybės ir nepakenktų jos ekonominiam vystymuisi. Kitaip ne tik nebeturėsime kur priimti pabėgėlių, bet ir patys galime tapti pagalbos prašytojais.
