Garsas apie dramblio talentą plito ratilais, pasiekė veik visus šio pasaulio miškus. Ir visi kiti miškai kvietė dramblį į svečius. „Pagrok ir mums drambly, mes norime gražiai pasivaikščioti su tavimi“, – šaukdavo miškai. Ir dramblys vis geriau grojo, o kiti miškai jam vis garsiau plojo. Net savo straublį dramblys primiršo, nes ir šiaip buvo įpratęs, kad jis niekam nekliuvo.
Bet straublys nepamiršo savo dramblio. Kantriai laukęs vieną dieną jis užvaldė savo talentingąjį partnerį ir atsigriebė už viską. Galvodamas, kad yra nematomas lyg stebuklingame miške, straublys išliejo visą per ilgus metus sukauptą bagažą.
Kai po keleto dienų dramblys atgavo sąmonę, suprato gulįs nusiaubtoje porceliano parduotuvėje. Apstulbęs dramblys traukėsi atbulomis durų link ir bėrė atsiprašymo vaitones aplink besivoliojančioms trapioms šukėms. Tik prie durų dramblys pamatė savo atvaizdą veidrodyje, kuriame vėpsojo pastėręs iš baimės gyvulys ir piktdžiugiškai išsiviepęs jo homofobiškas straublys.
Bėgdamas iš porceliano parduotuvės dramblys raudojo. „Kodėl, kodėl matosi mano straublys?“, – garsiai godojo dramblys. O jam po kojomis kiekviename miške vėrėsi duobės: tai pasipiktinę barsukai išrausė, tai įsiutę kurmiai, o, žiūrėk, ir zuikučių bendruomenė spąstus bespendžianti.
Ir tik parbėgęs į stebuklingą mišką dramblys galėjo lengviau atsikvėpti. „Štai, mūsų puikus dramblys!“, – jam pavymui šaukė vilkai. „Ir niekam čia nekliūna mano straublys?“, – gūžėsi dar neatkutęs pasakojos herojus. „Apie ką tu, koks straublys?“, – kvatojo šampaną atkemšančios kiaunės.
Ir atsigavo vėl dramblys. Futbolą pradėjo žaisti jo homofobiškas straublys. Nes kur jau žemiau užkabinti, Malton?
