Tiek Remigijus Šimašius (su Pauliumi Zaviša priešaky), tiek dabartinė Vilniaus miesto valdžia pateikė savo vizijas, kaip sutvarkyti Nerį - ir visos šios mintys pristatytos patraukliose vizualizacijose. Nors siūlomos Neries pertvarkos paviršutiniškai žvelgiant gali atrodyti panašios, tačiau iš esmės jos atspindi ir visiškai skirtingus požiūrius į miesto gyvenimą ir miesto valdymą.
Pirmas esminis skirtumas, tai skirtingas supratimas apie centro ir miegamųjų rajonų vaidmenį.
Remigijus Šimašius siūlo jungti pėsčiųjų ir dviračių eismo juosta Lazdynus ir miesto centrą, taip iš esmės sutrumpinant ir palengvinant susisiekimą tarp Lazdynų, centro, ir Žirmūnų.
Taip būtų investuojama ne tik į miesto centrą, bet ir miesto miegamiesiems rajonams įrengiama prieiga prie Neries.
Tuo tarpu Vilniaus dabartinės valdžios vizualizacijose pagrindinis dėmesys skiriamas miesto centrui - naujų krantinių įrengimui, pliažui Vilnelės/Neries santakoje ir pan., kas turbūt aktualiausia centrinės miesto dalies biurų darbuotojams. Tačiau taip dar labiau išbalansuojamas miestas - išpuoselėtas miesto senamiestis tampa visiška priešingybe sovietmečiu dvelkiantiems naujiems rajonams.
Antra, skirtingas supratimas apie tai, kas turėtų investuoti. Remigijus Šimašius pirmiausia akcentuoja bazinės infrastruktūros įrengimą, planuojant, kad privatūs investuotojai patys ims kurti atskiras traukos ir poilsio zonas. Vilniaus miesto savivaldybės dabartinis planas yra naudoti miesto lėšas paviljonams, krantinėms, nuomos punktams ir t.t. Kitaip tariant, savivaldybė ir toliau deklaruoja norą kurti verslą miesto pinigais.
Trečiam punktui apibūdint turiu specialų pavadinimą - praktiškumas prieš Guggenhaimo sindromą. Remigijaus Šimašiaus pristatytoje vizijoje visų pirma pabrėžiamas praktiškumas - aktyvi pėsčiųjų ir dviračių eismo juosta, kuri būtų patogi gyventojams.
Vilniaus savivaldybė pirmiausia nori išleisti 22 mln. eurų (77 mln. litų) betoninėms krantinėms - kurios atrodys gražiai atviruke (ir galbūt padės laimėti devintą vietą kuriame nors iš tūkstančių BBC skelbiamų miestų reitingų), bet vargu ar iš esmės pakeis miestiečių gyvenimą.
Ir tai - tik vienas pavyzdys, kaip išsiskiria dviejų potencialių Vilniaus merų nuomonės. Labai panašų požiūrių išsiskyrimą greitai galima pastebėti ir kitose srityse. Tiek kalbant apie vaikų darželius, tiek apie viešąjį transportą, tiek apie investuotojų pritraukimo būdus. Tačiau, tegul vilniečiai patys nusprendžia, kokį miestą nori matyti.
