Skirtumo tarp skaitmeninio ir elektroninio parašo šaknys glūdi ne tik, arba teisingiau - visų pirma ne etimologijoje. Esminis šio kategorizavimo kriterijus yra teisinis.
Lakoniškiausiai skiriamąją ribą tarp skaitmeninio ir elektroninio parašo galima nubrėžti teigiant, kad elektroninis parašas - plati, bendroji sąvoka, apimanti ir skaitmeninio parašo sąvoką. Bendrąja prasme elektroninis parašas apibrėžtinas kaip technologija, pagrįsta elektroninėmis priemonėmis, kuri naudojama ar priimta vienos šalies turint tikslą save susieti su pasirašomu dokumentu ir/ar autentifikuoti pastarąjį, tokiu būdu įgyvendinant visas ar dalį funkcijų, kurias atlieka ranka padaromi parašai.
Tokia visatalpinanti ir technologiniu požiūriu neutrali "parašo" koncepcija apima ir vardo ar kitų identifikatorių įtraukimą į tekstą (pvz., skaitmenizuotas (nuskenuotas) ranka padarytas parašas), biometrinį parašą ir pan. Taigi, apibendrintai galima teigti, kad elektroninis parašas - bet koks elektroniniu būdu ar priemonėmis išreikštas pasirašomų duomenų patvirtinimo, jų vientisumo autentifikavimo bei pasirašančiojo asmens identifikavimo metodas. Kitaip tariant - elektroninis parašas yra technologiškai neutralus.
Skirtingai nei elektroninis parašas, skaitmeninis parašas yra pagrįstas išimtinai viena, specifine ir aiškiai apibrėžta technologija - viešojo rakto infrastruktūra. Skaitmeninis parašas kuriamas ir tikrinamas į pagalbą pasitelkiant kriptografiją, tai yra taikomosios matematikos šaką, užsiimančia pranešimų, informacijos duomenų ir pan. užkodavimu, atkodavimu ir pan. Skaitmeninio parašo pagrindą sudaro viešojo rakto kriptografija, arba public key criptografy. Ji naudoja algoritmą, apimantį du skirtingus, tačiau matematiškai susijusius raktus.
Vienas iš raktų skirtas parašui kurti arba duomenims paversti užkoduotais, o kitas - parašui tikrinti arba pranešimui sugrąžinti pradinę formą. Taigi, skaitmeninis parašas - technologiškai specifinis ir apibrėžtas.
Minėto parašų skirstymo požiūriu itin svarbu tai, kad tarptautinėje praktikoje, atsižvelgiant į tai, kokią koncepciją pasirinko valstybės - technologinio neutralumo ar specialumo, galima išskirti tris esmines elektroninio parašo įteisinimo schemaos - minimalų reguliavimą, aiškios technologijos įtvirtinimą ir įteisinimą, paremtą technologinio neutralumo principu.
Minimalus reguliavimas reiškia, kad teisės aktais tik įtvirtinama abstrakti elektroninio parašo galimybė. Tokio reglamentavimo pavyzdžiu galėtų būti JAV Kalifornijos valstija (viena iš pirmųjų įteisinusių elektroninį parašą), o taip pat JAV dabar galiojantis federalinis reguliavimas. Įdomu pastebėti, kad Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas taip pat iš esmės įtvirtina minimalaus reglamentavimo doktriną - jo 1.73 straipsnio 2 dalis nustato, kad rašytinės formos dokumentui prilyginami šalių pasirašyti dokumentai, perduoti telegrafinio, faksimilinio ryšio ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiai, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą.
Aiškios technologijos įtvirtinimas reiškia, kad pripažįstamas tik skaitmeninis parašas - t.y., elektroninis parašas, kuris kuriamas ir naudojamas, naudojant viešųjų raktų infrastruktūros (PKI) technologiją.
Tokią schemą pasirinkusiose valstybėse reglamentavimas labai detalus, jau įstatymų lygmenyje siejamas su konkrečia technologija. Pažymėtina, kad ši teisės aktų koncepcija buvo pirmųjų tokio pobūdžio teisės aktų priėmimo doktrina. Ši koncepcija pritaikyta JAV Jutos valstijoje, Argentinoje, Malaizijoje, Danijoje, Belgijoje. Teisinio tikrumo požiūriu tokia schema daug aiškesnė. Visgi ši doktrina galėtų būti laikoma stabdančia technologijų vystymąsi.
Paskutiniu metu elektroninio parašo reglamentavime aiškiai vyrauja technologinio neutralumo koncepcija, pagrįsta elektroninio parašo kategorija. Šios koncepcijos esmė - technologiškai neutralių reikalavimų įtvirtinimas, kurie užtikrintų, kad elektroninis parašas patikimai funkciškai atitiktų paprastą ranka padarytą parašą.
Tokios koncepcijos pasirinkimo pavyzdžiu yra Slovėnijos įstatymas, UNCITRAL pavyzdinis elektroninio parašo įstatymas, taip pat ES direktyva 1999/93/EC dėl Bendrijos elektroninių parašų pagrindų bei 2000 m. liepos 11 d. Lietuvos Respublikos elektroninio parašo įstatymas. Šios sistemos teisės aktai remiasi technologinio neutralumo, funkcinio ekvivalentiškumo, elektroninės formos nediskriminavimo ir kitais principais.
