Teroristų organizacija, kurios pavadinimas reiškia „Vakarų švietimas - nuodėmė“, prisiima atsakomybę už daugelį valstiją sukrėtusių sprogdinimų, pagrobimų ir nužudymų, ir, panašu, neketina sustoti, skelbia CNN.
Tačiau iki tos akimirkos, kai itin agresyviai nusiteisę islamistai tiesiai iš lovų nepagrobė daugiau nei 200 mergaičių, pasaulis apie juos praktiškai nežinojo nieko. Sunkiai protu suvokiamas naktinis teroristų reidas sukrėtė ne tik visą Nigeriją, bet ir tarptautinę bendruomenę.
CNN žurnalistų komandai po maždaug mėnesio nuo mergaičių pagrobimo nuvykus į Čiboko miestelį, jie savo akimis pamatė, ką nusikaltėliai padarė vietos bendruomenei.
Vietiniai kalba apie baimę, apimančią vos nusileidus saulei – tamsiuoju paros metu jie jaučiausi labiausiai pažeidžiami ir apleisti.
Policija dėjo į kojas
Dalis gyventojų prisipažino, jog kaimyniniuose miestuose ir kaimuose gyvenantys jų bičiuliai ir artimieji visai prieš kaimą sukrėtusią tragediją perspėjo apie jų pusėn judantį islamistų konvojų, kurį sudarė sunkvežimiai, automobiliai ir motociklai.
Tą naktį vietiniai šią informaciją perdavė policijos pareigūnams. Policija paprašė pagalbos iš kitų miestų, tačiau jos nesulaukė. Tada nutiko tai, kuo patikėti labai sunku – persigandę policijos pareigūnai spruko į miškus, palikę mergaites miegoti bendrabučiuose.
Ginkluoti nusikaltėliai lengvai įveikė mokyklos apsaugą ir išgynė mergaites į kiemą, kur jau laukė sunkvežimiai. Netrukus, susodinus moksleives, sunkvežimiai dingo su Kamerūnu, kuris laikomas islamistų priebėga, besiribojančiame tankiame miške. Pareigūnai iki šiol nežino, kur laikomos pagrobtos mergaitės.
„Buvo baisu, tragedija įvyko naktį, buvo labai tamsu. Tačiau puikiai girdėjome šūvius ir sprogimus. Turėjome skubiai bėgti iš namų. Jeigu norėjome likti gyvi, turėjome skubiai slėptis krūmynuose. Čia tvyro baimė. Ji visur“, - pasakoja išpuolį savo akimis matęs Danielis Muvia.
Prisiminimai apie tragišką balandžio 14-osios naktį ir baimė, jog išpuolis gali bet kada pasikartoti, privertė D. Muvią ir kitus vietos vyrus reikalus perimti į savo rankas.
Ginkluoti mačetėmis, savadarbiais lankais ir strėlėmis bei kitais improvizuotais ginklais, bendruomenės vyrai kiekvieną vakarą susirenka į krūvą ir būriais patruliuoja miestelio gatvėse.
Miestelį apgaubus aklinai tamsai, jie atsargiai vaikšto aplinkui, kelią pasišviesdami nedideliais deglais. Kartais užtveria kelią – atvelka nuvirtusį medį ir neleidžia pravažiuoti įtartiniems automobiliams. Vyrai patys puikiai supranta, jog nuo iki dantų ginkluotų teroristų apsiginti jiems greičiausiai nepavyks, tačiau iš visų jėgų stengiasi apsaugoti savo miegančias šeimas.
Paprastų žmonių stiprybė
Baimę žingsnis po žingsnio keičia susitaikymas su esama padėtimi – Čiboko gyventojai tiesiog pavargo laukti pagalbos. O ir suprato, jog padėti jiems niekas net neketina.
Nigerijos valdžia buvo priversta teisintis dėl veiksmų krizės akivaizdoje – prezidentas Goodluckas Jonathanas ne kartą kritikuotas dėl net kelias savaites atidėlioto kreipimosi į tautą ir raginimo skubiai paleisti mergaites.
Nigerijos karinė kampanija, skirta pažaboti „Boko Haram“ taip pat nebuvo sėkminga, nors šalies šiaurėje nepaprastoji padėtis galioja jau lygiai metus.
Dieną Čibokas grįžta į daugiau ar mažiau normalų gyvenimą, kurio širdis – didžiulis turgus. Tačiau fiziniai balandžio tragedijos randai neleidžia apie save pamiršti – iki pamatų sudeginta mergaičių mokykla bado akis.
