Su artimaisiais ryšių nepalaikiusi, bet tvirtai prie savo ilgamečio draugo besiglaudusi moteris buvo palaidota iš karto, kai policijos pareigūnai surado jos giminaičius: su iš morgo tiesiai į kapines atvežta moterimi atvyko atsisveikinti vos keliolika žmonių. Tarp jų nebuvo ilgamečio jos draugo – vyrą policija buvo uždariusi į areštinę.
Tačiau dabar, po nužudymo praėjus beveik metams, nužudytosios Liudmilos R. sugyventinis Ivanas Zakrevskis abejoja, ar jos artimieji palaidojo tą pačią moterį.
„Manęs per laidotuves nebuvo, tačiau ten yra palaidota ne Liudmila“, – įsitikinęs 44 metų vyras.
Tokie vyro žodžiai nustebino ikiteisminį tyrimą atlikusius policijos pareigūnus – buvo atlikta DNR ekspertizė, moteris turėjo asmens dokumentus, ją vėliau morge atpažino laidotuvėmis besirūpinusi sesuo.
Savo šeimos nario nužudymu apkaltintas I. Zakrevskis bet kokia kaina bando kratytis jam pareigūnų primetamos žudiko etiketės: ne, jis tikrai nenužudė savo mylimosios, niekada prieš ją nevartojo smurto, o paklaustas, kodėl visas kaimas ūžia, jog jis jau daugelį metų smurtavo prieš savo moterį, pareiškia, jog visų pasakojimai yra melagingi.
Vilniaus apygardos teismas pirmadienį pradėjo nagrinėti I. Zakrevskiui iškeltą baudžiamąją bylą dėl nužudymo. Valstybinį kaltinimą byloje palaikanti Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorė Rita Vaitiekūnienė pagarsino, kad I. Zakrevskiui pateikti kaltinimai susiję su įvykiais praėjusių metų birželio 11-ąją Vilniaus rajone, Rakonių kaime.
Pasak prokurorės, ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis nustatyta, kad I. Zakrevskis savo ilgametei draugei Liudmilai kartą šakute įdūrė į šlaunį, taip pat sudavė 21 smūgį į įvairias kūno vietas, o galop smogė dar po 3 kartus į gyvybiškai pavojingas vietas – galvą ir veidą. Smarkiai sumušta moteris neišgyveno – kitą dieną ji mirė.
Kad I. Zakrevskis galėjo užmušti savo draugę, nenustebino Rakonių kaimo gyventojų – žmonės jau anksčiau tarpusavy svarstė, kada sugyventinių gyvenimas baigsis tragedija.
„Tai – tik laiko klausimas“, – prisipažino kaimo gyventojai. Jie ne kartą matė, kaip moteris žiemą būdavo išvaroma iš sugyventinio namų – sėdėdavo ant suoliuko ir verkdavo, kad neturi kur eiti...
Nuolat su mėlynėmis paakyse vaikščiojančią Liudmilą žmonės net buvo praminę mėlynake.
Tačiau I. Zakrevskis dievagojosi, kad niekada nebuvo pakėlęs rankos prieš savo moterį. „Na, nebent juokaudamas sprigtą suduodavau“, – teisme pareiškė jis.
Kaltinamasis pasakojo, kad su Liudmila susipažino dar 2002-aisiais, nuo tada jie – visada kartu. Pora bendrų vaikų neturėjo, iš pradžių glaudėsi Grigiškėse, bet jų būstui supleškėjus, persikraustė gyventi į Rakonių kaimą – čia daugiabutyje gyvena I. Zakrevskio motina.
Vyras su savo drauge gyvenimui prisidurdavo dirbdami pas žmones sodų bendrijoje – už tai jiems buvo atsilyginama ne tik grynaisiais, bet ir buteliu svaigalų. Porai iš pensijos padėdavo ir 70 metų I. Zakrevskio motina. Tiesa, ji neslepia, kad dažnai pykosi su savo sūnaus drauge – esą ši labai dažnai gerdavo.
Išties, medikai buvo nustatę, kad dėl kasdienio alkoholio vartojimo Liudmilai išsivystė alkoholinė epilepsija.
Būtent šia liga I. Zakrevskis bando prisidengti neigdamas jam pateiktus kaltinimus dėl draugės nužudymo. Vyras teisme pasakojo, kad tądien pas vienus žmones krovė malkas, bedirbdamas su Liudmila išgėrė butelį degtinės, o galop vakare nesuspėjo į paskutinį autobusą.
„Namo ėjome pėsčiomis 5 kilometrus – ėjau priekyje, ji nuo manęs atsilikinėjo maždaug 15 metrų, kai išgirdau, kaip Liudmila pargriuvo, – teisme kalbėjo vyras. – Jai buvo epilepsijos priepuolis. Palaukiau, kol praeis, ir tada parvedžiau ją namo. Čia ją nuprausiau vonioje, ji griūdama pora kartų atsitrenkė į kraną... Paskui ją perrengiau ir pamaitinęs paguldžiau, o ryte pamačiau, kad ji jau šilta“.
Kaltinamasis teigė, kad iš karto išbėgo kviesti medikų, o kai šie atvažiavę apžiūrėjo Liudmilą, liepė kviesti policiją.
„Niekada jos nemušiau“, – teisme pareiškė I. Zakrevskis. Jis taip pat pažymėjo, kad jo sugyventinė nė nebandė gydytis nuo alkoholizmo: „Jeigu būtų pabandžiusi, seniai būtų iš manęs išvažiavusi“.
Vyras neigė ir kaimynų pasakojimus, kad smurtavo prieš savo motiną. „Tikrai netiesa, na, bet motina kartais Liudmilai suduodavo“.
Tokie sūnaus žodžiai nustebino Genoefą Zakrevskają: „Ar aš tokia sena galėčiau? Aš tik ją bardavau, kad tiek daug geria...“.
Senolė pripažino, kad jos sūnus pakeldavo ranką prieš Liudmilą: „Jie dažnai pykosi ir sūnus tada ją mušdavo“.
Jeigu teisme bus įrodyta I. Zakrevskio kaltė, jam grės laisvės atėmimo nuo aštuonerių iki dvidešimties metų bausmė.
