Šių įstatymų pakeitimai galimai prieštarautų Lietuvos Konstitucijai, tačiau tenkintų kai kuriose savivaldybėse įsišaknijusių, ne vieną kadenciją valdančių (ne tarnaujančių) merų siekius būti vienvaldžiais, beveik iš posto neišverčiamais, neklystančiais visagaliais.
Tokie, politinei propagandinei reklamai administracinių resursų negailintys, viešųjų ryšių savivaldybės aparatą savireklamai naudojantys, savivaldybių vadovai priėmus minėtų įstatymų pakeitimus gautų garantiją. Bilietą, įstatymų forma, leisiantį išlaikyti valdžią net ir netekus absoliučios daugumos taryboje, tai yra pralaimėjus sekančiuose savivaldos rinkimuose.
Ne paslaptis, kad tiesiogiai išrikto mero, kurio beveik negalėtų atšaukti išrinkta savivaldybės taryba nori tie, kurie šiandien jau nebesijaučia taip tvirtai, kaip prieš praeitus rinkimus.
Įpratusiems valdyti, bet ne tarnauti merams, nepavykus kaip iki šiol suburti absoliučią daugumą savivaldybės taryboje, staiga tektų įsiklausyti į kitą nuomonę, priimti kompromisinius sprendimus, skaitytis su opozicija.
Sukurtų tėvonijų vadinami kunigaikščiai siekia ne tik būti praktiškai neatšaukiami (paliekant tik teorinę galimybę), tačiau ir turėti ypatingas galias. Žmonių rinkta taryba, kurioje išrinkti tarybos nariai atstovauja įvairių politinių pažiūrų rinkėjų interesus, priėmus brukamas pataisas, galimai prieštaraujančias šalies Konstitucijai, liktų tik neįgaliais stebėtojas ar statistais.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos X skirsnio Vietos savivalda ir valdymas 119 straipsnyje apibrėžiama: „Savivaldos teisė laiduojama įstatymo numatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams. Ji įgyvendinama per atitinkamas savivaldybių tarybas.“
Šiuo straipsniu vienareikšmiškai įvardijama, jog taryba yra aukščiausias savivaldos valdymo organas mūsų valstybėje. Tačiau, pasirodo, kad atskiromis įstatymų pataisomis galima perrašyti ar savaip interpretuoti pačią valstybės Konstituciją.
Iš esmės visos didžiausios politinės partijos, šalies Prezidentė, sutaria, kad teisę rinkti turintys gyventojai merą rinktų tiesiogiai, o ne savivaldybės taryba, kaip yra iki šiol.
Tačiau pagrindiniai nesutarimai vyksta dėl pačio savivaldos modelio bei tiesiogiai išrinkto mero įgaliojimų ir jo atšaukimo mechanizmo, savivaldybės tarybos vaidmens, savivaldą kontroliuojančiųjų institucijų kompetencijos ribų. Iki šiol niekam nekilo abejonių, kad norint įteisinti tiesioginius mero rinkimus, būtina pakeisti 119 Konstitucijos straipsnį.
Europos vietos savivaldos chartijoje pabrėžiama būtinybė gerbti valdžių padalijimo principą. Siūlomų įstatymų pakeitimų akcentai: tiesiogiai renkamas meras yra tarybos narys, jos pirmininkas ir savivaldybės vadovas.
Jam numatomas suteikti galios instrumentas, kuriuo jis gali priimti, įgyvendinti sprendimus primena ne demokratinį, o autokratinį (vienvaldystės) valdymo modelį su demokratijos prieskoniu, kuomet gyventojam bus leista išsirinkti tą vienintelį visagalį. Mero atstatydinimui teisės aktuos būtų apliekamos tik teorinės galimybės.
Tikėtina, kad net ir „prastūmus“ Vietos savivaldos ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymų pakeitimus Seime, juos arba vetuos šalies Prezidentė, arba jų atitikimas Konstitucijai bus nagrinėjama Konstituciniame teisme.
Nepalankus Konstitucinio teismo sprendimas gali apsunkinti kitos kadencijos savivaldybės tarybos darbą. Jeigu ketinamų pakeisti įstatymų normos būtų pripažintos antikonstitucinėmis, tai tiesioginiai mero rinkimai su plačiais-autokratiniais įgaliojimais bei tik teorine galimybe atstatydinti merą, būtų pripažinti neteisėtais, kaip ir visi priimti sprendimai vadovaujantis minėtais teisės aktais.
Atsakyti į klausimą kas ir kodėl nori tiesioginių mero rinkimų, Seime neradus kompromiso tarp visų politinių partijų ieškant demokratiško bei efektyvaus savivaldos valdymo modelio, nėra sudėtinga. Užtenka atpažinti iniciatorius, kurie savivaldą mieliausia paverstų privačia bendrove su paveldėjimo teise.
