Ne vienam žmogui nuostabą sukėlė VRK inicijuotas katės ir pelės žaidimas, kuriame parašų rinkėjams vis suteikiamas miniatiūrinis šansas triumfuoti (nors kai kurie, pvz. Kauno tautininkai, jau jautėsi triumfavę ir rašė savęs šlovinimo pilnus pompastiškus straipsnius, apie kurių buvimą dabar liudija tik „Facebook“ nuorodos, vedančios į nebeegzistuojantį tekstą) ir nesivarginti dėl to, ar kažkas pasirašė daugiau nei sykį, nes niekas to netikrino, ar kad tam prieštarauja Konstitucinis teismas.
KT teigia, kad referendumu nepanaikinus konstitucinių Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindų, negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimai.
Be abejonės, viršuje esantys du gremėzdiški sakiniai yra stiprus smūgis tiems, kurie norėtų valstybinio gyvenimo platformą keisti visada tik vieną nuomonę turinčios „tautos“ vardu. Sąmokslo teoretikai ir save po neišsipildžiusio siekio besistengiantys paguosti žmonės kaltina sprendimų priėmėjus, jog jie savo noru lengvai neužleis šiltos vietos liaudies interesui. Parašų rinkėjai savo oponentus vadino elitistais, kuriems Lietuva niekada nebus pakankamai subrendusi. Dėl šių elitistų, pasak referendumo flagmanų, niekada Lietuvoje neturėsime tikros demokratijos. Nekritiškai paskaičius tokius pareiškimus, atrodo, kad tauta yra pasmerkta likti politikų ir interesų grupių priespaudoje.
Patys parašų rinkėjai savo idėjomis ir siekiais parodė, kaip jie nesuvokia demokratijos esmės dviem tarpusavyje susijusiais aspektais:
1) Tikrosios demokratijos turinys yra ne savanaudiškas siekis padaryti taip, kaip man ir maniškiams geriausia. Tikras demokratas mąsto apie bendrąjį gėrį kiekvienam, net ir tam, kuris šiuo momentu nepritaria idėjoms. Todėl pagal šiandienos įstatymus 300 tūkst. turi šaukti referendumą ne tik tam, kad patys gyventų tokiame krašte, kokiame nori, bet kad kiekvienas jo gyventojas būtų kuo laimingesnis. Jei tie 300 tūkst. daro kažką, kas prieštarauja bendrajam gėriui, tai galima pavadinti kėsinimusi varžyti kitų piliečių (gal net skaitlingesnės jų dalies) gyvenimus.
2) Jei nori keisti, turi ne tik numanyti siaurą tikslą, kurio link iriesi, bet ir būti apmąstęs apie pašalines pasekmes. O apie pasekmes žinoti galima tik išmanant tai, ką nori keisti. Tikras demokratas nepasitiki informacija, kuri yra devintas vanduo nuo kisieliaus, jis žino, kad turi ne tik teisę keisti, bet ir pareigą padaryti tai kuo įmanoma sklandžiau ir kokybiškiau.
Kiekvieną politinį pasikeitimą, jei tik nėra karinės grėsmės, reikia atlikti tada, kai jis yra pakankamai nebepavojingas. Jau dabar demokratiniai judėjimai nepaliaujamai keičia Vakarų pasaulio politinį žemėlapį. Ankščiau ar vėliau, su pono Šliužo pastangomis ar be jų, Lietuvos gyventojams reiks suteikti daugiau savivaldos teisių, tiesioginės demokratijos galimybes tam tikrose sferose.
Referendumininkai nori suteikti balsą tiems, kurie trokšta pertvarkų. Aš irgi trokštu pertvarkų. Noriu, kad tikrais demokratiniais referendumais, kuriems pakaktų 100 tūkst. parašų, būtų sprendžiami visi aktualiausi valstybės klausimai. Siūlau tai daryti jau nuo rytojaus.
Bet referendumininkams mano vizija labai nepatiks, nors puikiame straipsnyje apie 300 tūkst. parašų kartelės išlaikymą kalbėjęs L. N. Rasimas neturėtų tam prieštarauti. Siekdamas kiek tik įmanoma nepažeisti dviejų ankščiau minėtų demokratiškumo atributų, pateikiu planą – valstybinės reikšmės įstatymus gali keisti tik tie, kurie išmano Konstituciją. Vadinasi, balsuoti galėtų tik tie, kurie išlaikytų mažytį vidutinio sunkumo Konstitucijos egzaminą. Todėl raginu pamąstyti, mieli skaitytojai, gal iš tikrųjų surinkime parašus ir sukurkime valstybę, kurioje išsilavinusių žmonių sambūris būtų įtakingesnis nei kai kurios populistinės partijos ar chaotiški judėjimai.
Tokia sistema būtų paspirtis išmanyti politinę sferą, todėl ilgainiui į ją įsilieti norėtų ir tie, kurių šiandieninis politikos suvokimas yra lygus nuliui, o lūkesčiai yra nepamatuotai aukšti. Štai Jums ir kelias į politinę bendriją, kurioje kiekvienas gauna pagal nuopelnus. Tokioje bendrijoje gal ir nebūsime užtikrinti dėl visų balsuojančių moralės ir bendrojo gėrio supratimo, bet joje politikos mokslų profesoriaus ar guvaus verslininko balsas ir politinės galios būtų aukštesniame lygyje nei tų, kurie savo rinkiminį pasirinkimą išmaino į dešimtinę ar buteliuką odekolono „Troinoi“.
Jei kažkas negali išlaikyti elementaraus egzamino, kokią teisę tas žmogus turi priimti įstatymus, kuriais jis keis ne tik savo, bet ir mano gyvenimą? Tai panašu ne į tiesioginę demokratiją, bet į tiesioginę masių tironiją. Kaip pasakytų populistinis kandidatas į Prezidento postą: „Turi būti kitaip!“.
