Socialinės rūpybos tarnyba Norvegijoje vadinasi NAV. Lietuviškai gramatikai būdingos linksniuojamos galūnės, todėl mūsiškiai, greit tą žodį įsisavinę, irgi prideda: „Buvau NAVėj“, „Ėjau į NAVą“ „Gaunu pinigus iš NAVos“, „Nieko iš tos NAVos negausi“.
2012 metų žodžiu Norvegijoje paskelbtas veiksmažodis „å nave“. Šiaip tokio žodžio kalboje nėra, tačiau liaudyje paplitęs, jis reiškia – gyventi iš pašalpų. Sulietuvinus - gyventi iš NAVės, t.y. navinti.
„Ką veiki dabar?"
„Ai, nieko, dabar biškį navinu.“ – skamba atviri ir tarsi nieko nepiktinantys pokalbiai, nors senesnė Norvegijos karta dar atsimena, kad gauti NAV išmokas būdavo gėda, tuo niekas nesigirdavo.
Neturi? NAVė duos
Lietuvoj jau žinoma, kad dažnam migrantui geroji NAVė gėrybes ima dalinti beveik nuo pat atvykimo į Norvegiją.
Ne taip seniai baigėsi pereinamasis naujųjų ES piliečių įsiliejimo į Norvegijos visuomenę be jokių apribojimų laikotarpis (2004-2009). Jis buvo skirtas tam, kad darbo imigrantai išmoktų pagrindinius Norvegijos valstybės principus ir suprastų, kad jų gyvenimas ir darbas šioje šalyje – jų pačių atsakomybė. Tačiau pastarieji, regis, išmoko ką kitą. Seniau atvažiavę be skrupulų „daro pinigus“ iš naujai atvykusių, dar neapsitrynusių, ir moko juos (už pinigus) kaip gauti pašalpas.
Neseniai paskelbtame tyrime, pavadintame „Imigrantai, kurie turėjo išsiversti patys“ kaip tik bandoma ieškoti atsakymų, kaip ir kodėl navina naujieji ES nariai, taip pat ir lietuviai. Tyrimas nagrinėja imigrantų sugebėjimą (greičiau – nesugebėjimą) integruotis, jų dalyvavimą darbo rinkoje ir soc. rūpybos sistemoje: kokių paslaugų jiems reikia ir kokias jie gauna iš gerosios NAVės. Tyrimo išvada liūdna – imigrantai savarankiškai išgyventi dar nelabai moka ir jau po kelių metų nuo atvykimo tampa našta Norvegijos soc. rūpybos ir gerovės sistemai.
Su šeima
Teisę į soc. rūpybą Norvegijoje priklauso čia dirbantiems ir gyvenantiems. Pradžioje buvo tikėtasi, kad dauguma atvyks į Norvegiją tik dirbti ir po kurio laiko, pagerinę finansinę padėtį, išvyks. Jei nepavyks įsikurti, rasti darbo – irgi grįš į gimtinę, kur „ir sienos padeda“. Galvota, kad žmonės, turėdami nesaugius darbus ir gyvenimo sąlygas, nesiveš į Norvegiją šeimų.
Per paskutiniuosius metus šios teorijos išsisklaidė. Vis daugiau atvyksta nuolatiniam gyvenimui – su žmonomis, vaikais, uošvėmis, šunimis... Nors sutartį turi tik keliems mėnesiams, registruoja imigraciją į Norvegiją, vežasi šeimą ir bando išgyventi, dažnai – iš pašalpų, teigdami, kad čia – vis tiek geriau.
Užribiai
Daugelis migrantų registravosi nuolatiniam gyvenimui Norvegijoje, tačiau integracija į norvegišką visuomenę ir darbo rinką, deja, nevyko taip sklandžiai, kaip tikėtasi. Konstatuojama, jog gana didelė dalis liko darbo rinkos užribiuose su nepastoviomis, nepilną darbo dieną garantuojančiomis darbo sutartimis, prastomis darbo sąlygomis. Po 2008 m. krizės nedarbas naujųjų imigrantų grupėje buvo labai aukštas.
Daugelis greitai praranda darbą, nesugeba jo gauti ar dalyvauti konkursuose dėl geresnių ir nuolatinių darbo vietų. Daugeliu atveju tai susiję su norvegų kalbos problemomis. Atvykėliai jos nesugeba išmokti – nelieka laiko, nes daug dirba. Taip pat dėl to, kad dirba ir gyvena segreguotose grupėse, kur nėra norvegų, todėl nebendrauja – ir kalba natūralia neišmokstama.
Nemažai atvykėlių, supratusių, kad darbas, kurio griebėsi tik atvykę, jiems per sunkus, per prastas, ir jo atsisakiusių, geresnio taip ir nesusiranda.
Atvažiavau visam laikui
Prieš keletą metų į Norvegija ėmė plūsti migrantų grupės nebe iš Rytų, bet iš Pietų Europos – Ispanijos, Italijos, Graikijos. Lietuviai, lenkai, latviai važiuodavo dirbti konkrečių darbų, dažnai pas čia įsikūrusius tautiečius.
Naujos migrantų grupės iš Pietų Europos atvyksta į Norvegija nusiteikę čia gyventi dar neturėdamos nieko – nei darbo pasiūlymų, nei giminių, nei draugų ar pažįstamų tinklo, kurie padėtų kuriantis. Atvyksta, nes tiki, kad čia bus geriau. Jie tampa rimtais konkurentais Rytų europiečiams, nes kabinasi už bet kokio darbo ir sutinka dirbti labai prastomis sąlygomis.
Nekvalifikuotų migrantų gausa blogina darbo rinkos situaciją – darbdaviai turi neišsenkamus šaltinius labai pigios ir nereiklios darbo jėgos. Prastėja įdarbinimo sąlygos, naujai atvykę sutinka su viskuo, kad tik gautų darbą.
Atvykėliai iš Pietų Europos dažnai kreipiasi į NAV ir jau iškarto pateikia reikalavimus – padėti įsikurti, surasti darbą, išmokti kalbą. Ne visada tokios paslaugos jiems priklauso.
Turėjusieji darbą Norvegijoje, bet jį praradę, turi teisę į nedarbo išmokas ir jas gauna. Jų daugėja. Kartais todėl, kad tikrai neteko darbo, kartais tiesiog nori daugiau – ir pašalpą gauni, ir dar nelegaliai pinigėlių pasidarai.
Gaunančių ar pretenduojančių į visokias kitokias išmokas taip pat nuolat gausėja. NAV tarnybos apgultos lankytojų. Migrantai sužino apie naujas galimybes, reikalauja, įsitikinę, kad turi teisę į tą ar aną, NAV aparatas didėja, darbuotojai kartais pasiklysta tarp daugybės įvairių išmokų, jų skyrimo ir taisyklių interpretavimo.
Nusivylimas
Savi marškiniai arčiau kūno, todėl kiekvienam, atėjusiam į NAV atrodo, kad jo reikalu niekas nesidomi, jį diskriminuoja, jam nesuteikia reikiamos paramos. NAV darbuotojų ir lankytojų susitikimai pilni frustracijos, nusivylimo. O kur dar nesusišnekėjimas – biurokratas sako viena, žmogus supranta visai kitaip (dažniausiai – taip, kaip nori). Dažnai kalbama kalba, kurią migrantas moka prastai (darkyta norvegų, anglų), per vertėją – vaiką ar giminaitį (kas garantuos, kad jis moka?). Kalbos nemokėjimas kompensuojamas gausia kūno kalba ir emocijomis. Santūrioje Norvegijoje NAV patalpos tampa neigiamų iškrovų zonomis.
Tyrimas daro išvadą, kad Norvegijos soc. rūpybos sistema nebuvo pasiruošusi tokiam migrantų reikalavimų protrūkiui, kuris dabar jaučiamas. Buvo tikimasi, kad jie sugebės susitvarkyti, išgyventi patys. Deja...
Ar įmanoma padėti visiems?
Jei ES pilietis gavo registraciją, nes turi darbo sutartį (t.y. imigravo darbo pagrindu), bet labai greitai darbo netenka, ar jis turi teisę likti šalyje ir gauti pašalpas, nemokamus kursus, būti integruojamas? Kodėl, jei mokesčius mokėjo tik kelis mėnesius?
Kita vertus, jei toks žmogus atvažiavo su visa šeima ir nori čia gyventi, kaip kitaip jis sugebės integruotis, jei sistema jam nepadės?
Iš kitos pusės – jei duosime pašalpas vis naujai ir naujai atvažiavusiems, ar užteks jų čia jau įsikūrusiems atvykėliams, bet susirgusiems, praradusiems darbą ar patiriantiems kitokius gyvenimo ar integracijos sunkumus?
Osle jau esama rajonų, kur atvykėlių palikuonys (nors gimę Norvegijoje ir šios šalies piliečiai) jaunuoliai meta mokyklas, šlaistosi gatvėmis ir apiplėšinėja praeivius, nes nori pinigų, brangių daiktų, o dirbti neįgudę. Ar neturėtų pirmiausia lėšos skiriamos šiems Norvegijos piliečiams – jų integracijai, įdarbinimui, pritaikymui prie visuomenės?
Neseniai paskelbta informacija, kad NAV kontrolės tarnyba perdavė policijai bylas apie 1300 socialinės rūpybos išmokas 2013 m. neteisėtai gavusius žmones. Bendra neteisėtai išmokėta suma siekia 238 mln. Tai 28 mln. daugiau nei 2012 m. Taigi gerosios NAVės patiklumu dar ir piktnaudžiaujama. NAV kontrolę griežtina, tobulina patikros sistemas, tačiau tai valstybei irgi kainuoja.
Aišku viena – migracija sudėtingas dalykas. Darbdaviai gal ir džiaugiasi pigia, nereiklia ir nebylia darbo jėga. Vis dėlto kažkoks Norvegijos veikėjas kažkada pasakė: „Gavojome, kad atvažiuos darbo jėga, o atvažiavo žmooooonės....“ Iš paskos besivelkančios socialinės problemos tampa visuomenės našta, po kuria jau linksta ne viena Vakarų valstybė.
Norvegija, kurios nekamuoja nei krizė, nei pinigų stoka, irgi jau daro išvadas.
