Metus vaikščiojau susigūžęs, kol kartą sau pagalvojau: „Pala, pala, aš – Rokas Žilinskas, o jie – kas tokie, bevardžiai beždžionės“? Kupra negaišo išsilyginti, kaip netruko užgesti ir „bajerį“ apie mane suskėlusio humoristo žvaigždė – jei ne aš, taip ir būtų likęs niekam nežinomas.
Bet to mano daliai nebuvo gana. Štai šiandien, po poros savaičių Labanoro miške, nusivalau aš pušų spyglius nuo kompiuterio - ir ką gi matau? O gi vėl vienur kitur internete gyvai ir net su kažkokiu įniršiu aptarinėjimą save patį, kaip aš net suplukęs rengiuosi dalyvauti „tame iškrypėlių parade“, kur keistų spalvų vėliavomis, gašliais transparantais ir viešai demonstruojamais pirmagaliais beigi pasturgaliais skaisti Lietuva bus gramzdinama į ištvirkimo liūną...
„Dar viena žinomumo grimasa“, – pagalvojau, nes mano kalendoriuje šios savaitės jau nuo metų pradžios pažymėtos „Labanoras su šeima“ ir tik pratęsta Seimo sesija ar kiti labai svarbūs įvykiai šį planą galėjo pakeisti. „Šeima“, patikslinsiu, yra mano mama, sesuo ir jos dukrelė – jokių pirmagalių ar pasturgalių. Apsidraudžiau dėl viso pikto, nes, žiūrėk, ims ir suplyš kokiai žąsies galvai fantazijos šėlsmo neatlaikiusi aneurizma arba ištiks tai, ką toji galva vis dar naiviai vadina nevalinga erekcija – nebus kur akių dėti, o kaip tokią gėdą žmonai paaiškinsi?..
Tai, kas darosi žąsies galvoje, puikiai parodo komentaras, pakeverzotas po nuotrauka, kurioje aš per liemenį apsikabinęs savo kolegę: „žėk, heteroseksualas tapo“... Tai štai, kaip viskas paprasta: nusifotografuoji šalia moters – tampi heteroseksualas, šalia vyro – homoseksualas, šalia močiutės – gerontofilas, šalia vaiko – pedofilas...
Taip, taip, išmanau šią terminiją, nes (kokia baisi gėda!) esu apsiskaitęs, o žąsų galvų kliedesiai manęs nebestebina nuo tada, kai minių minios kaip nuo linksminamųjų dujų nusvaigo nuo galvojimo apie tai, „ką ten pakaunėj su ta mergaite darė“...
Tokiems žmogus ryte pasikelia ne iš patalo, o iš nuodėmių guolio (vonią kukliai praleiskime), darban eina nepadorias mintis mintydamas, dirba tų pačių minčių apsėstas (nes aplink ne žmonės – vien pirmagaliai ir pasturgaliai), o vakarienę valgo vėl į guolį besižvalgydamas. Tad ko čia stebėtis, kad, išvydus margaspalvę vėliavą, žąsiagalviams keistai panyžta tarp kojų ir jie ima kažką sapalioti apie Sodomą bei Gomorą su tiesiog būtinu nekaltų vaikų dalyvavimu?
Manrods, tie, kurie daugiausiai burnoja prieš lytines mažumas, patys nėra iki galo tikri dėl savo lytinės tapatybės. Pagal juos galima atspėti ir gamtos, ir visuomenės reiškinius artėjant: įsitempia, kojas sukryžiuoja, akys stačios, nosys nervingai uodžia orą – žinok, tuoj bus eitynės ir į dienos šviesą bus traukiama bei viešai kalbama tai, ką jie net nuo savęs mėgino nuslėpti...
Draugas pasiūlė eksperimentą: pasivadinsiąs jis Facebook‘e mano sūnumi – dėl savo lytiškumo jis esąs tikras ir jam nė motais net jo gimtieji Šiauliai. Žąsiagalviai pagageno ir greitai nutilo: vaikinas dailiai nuaugęs ir nebijantis to parodyti – vaizdelis, visiškai atitinkantis gašlius jų lūkesčius. Kodėl gašlius? O gi todėl, kad netrukus į jo Facebook‘o dėžutes pasipylė keisti „pabaksnojimai“ ir laiškučiai su pikantiškais pasiūlymais ne tik iš mano pažįstamų ir nepažįstamų garsių ir negarsių homoseksualų, bet ir iš daugybės „tradiciniais“ save vadinančių vyrų.
Taip, taip, taip, ne vieną tokį savo kelyje esu sutikęs ir, jei mėginsite rinktis po mano langais akmenimis nešini, – aš ir iš jūsų ne vieną nurengsiu ir žąsų pajuokai išstatysiu. Besiu pirštu ir į jūsų namų langus, ir į jūsų mokyklų, ir klebonijų. Visokių dalykų papasakosiu, mat kai žmonės net bažnyčioj užtarimo neranda, jie, žinokite, rašo prezidentei arba Seimo nariams.
Štai, kad ir toks laiškas: rašo vaikinas iš kaimo. Aš iš pradžių net nesupratau, kokiuose viduramžių miškuose tas kaimas, nes vaikis gyvena kažkokio „šeimininko“ užpečkyje, visaip ujamas ir prievartaujamas dirba už supelijusią duoną – sako, sergančią motiną pamaitinti reikia. Taigi ryžosi bernelis apie visas negandas kunigui pasipasakoti. O tas jam ir sako: „tu man pačiulpk – duosiu du šimtus litų“ – bus ir motinai vaistams, ir, taip sakant, šventas palaiminimas.
Pristigusiems vaizduotės, kaip gali elgtis žmogus, kai niekas nemato, siūlau toli nesidairyti – paskaityti anoniminius komentarus po šiuo straipsniu arba po tuo, kuriame paminėta jūsų pavardė: tai, žinokite, rašo jūsų draugai, kolegos, pažįstami ir nepažįstami, su kuriais bent kartą prasilenkėte ir jie jums šypsojosi arba apsimetė, kad nemato.
Išrankesni gali pasiskaityti Marquis‘o de Sade‘o veikalų arba pasižiūrėti Piero Paolo Pasolinio „Salo arba 120 Sodomos dienų“ – mums šis filmas universitete buvo privalomas. Jis apie tai, kaip greitai nebaudžiamas žmogus virsta gyvuliu, kurio visas gyvenimas ima suktis apie antrą galą su visais sunkiai įsivaizduojamais sadistiniais ir pornografiniais recidyvais. Po viso to kunigas, kuriam parklupęs bedalis tėra tik ženklas pasikelti sutaną, atrodys nekaltas it rūtų darželis.
Tai štai kodėl aš nematau reikalo eiti į tą paradą: ne tik todėl, kad žąsiasnapiai prieš mano valią mane jau išrengė ir ten išleido – teliko pasiimti vėliavą ir nueiti. Per daug paprasta ir man to nereikia. Kiti sakys, kad bijau – ne, nebijau. Kartą vienas pseudoaktyvistas su neslepiama ironija paklausė, ar ryžčiausi su vėliava ir be apsaugos pereiti Gedimino prospektą. Aš žado netekau: juk darau tai bent dešimt kartų per dieną, o kad jau esu ne kartą viešai pasisakęs apie savo lytiškumą ir kiekvienas praeivis mane pažįsta – aš jums esu ir vėliava, ir paradas!..
Nenoriu todėl, kad dauguma šio spektaklio dalyvių bus bjauriai apsimelavę: ir tie, kurie pragaro liepsnomis pasisvaidę, lips į sakyklas dorybingų kalbų sakyti; ir tie, kurie kumščiais grūmoję, eis savo nemylimų žmonų mušti bei svetimų dukterų ar sūnų kirkinti; ir tie, kurie apie žmogaus teises pašūkaloję, toliau rašys anoniminius komentarus ar gašlius laiškus mano netikram „sūnui“.
Panašūs į tą Marcel‘io Proust‘o markizą, kuris, gedulingai atbudėjęs prie mirštančios karalienės lovos, nuskubėjo pas pažįstamą kirpėją, kad tas jam smulkiomis garbanėlėmis susuktų plaukus, nes po to rengėsi pasivažinėti tramvajumi, kur jam į akį kritęs dailutis konduktorius...
Begėdiškai apsimelavę, nes daugumai nė nereikia jokių „teisių“ ir jas gavę, jie net nesumotų, ką su jomis daryti, kaip žmogus neranda, kur dėti įkaitusios keptuvės, paimtos plikomis rankomis. Nes tada jau nepakaks tik žąsiagalviams priešais snapus vėliavomis pamojuoti, teks visu ūgiu su visomis teisėmis ir pareigomis stoti prieš savo tėvus ir motinas, brolius ir seseris, draugus, kolegas ir pažįstamus – paaiškinti, taip sakant, visuomenei, ko esi vertas ir kuo gali būti naudingas.
Iš kur tai žinau? Ogi pats pabandžiau, kai viešai pasisakiau esąs homoseksualus. Ir tai nebuvo sunku, nes pirmiausia apie tai pasipasakojau savo šeimai, draugams ir kolegoms, o šie man atsakė: „viskas gerai, bet tu dabar savo seksualumą padėk į šalį ir būk geras sūnus, draugas ir bendradarbis – pagal tai mes tave vertinsim, o ne pagal antrą galą“. Tokį mane ir į Seimą perrinko ir dar su ta partija, kuri tikrai už mane balsavo ne dėl mano seksualinės orientacijos.
Ir štai aš, kaip sako, pirmas „homoseksualumo neslepiantis“ Seimo narys, jau penkerius metus esu pasirengęs atstovauti mažumoms ir ginti jų teises – imkit mane ir naudokit. Kaip manot, ar per tą laiką sulaukiau bent vieno konstruktyvaus pasiūlymo bendradarbiauti? Ką jūs – tik vieno kito pikto laiško su priekaištais, kad savo pasisakymais kenkiu „mažumų reikalui“.
Aš jiems sakau: nekalbėkit mūsų šalyje apie „santuoką“, nes išgirdę šį žodį, žmonės ima vaizduotis dievulį, bažnyčią, altorių, už jo kunigą, o priešais – klūpančius jaunikį ir nuotaką. Jūs šiame vaizdelyje nederat ir ši Bažnyčia jūsų matyti nenori. Verčiau sakykit „sąjunga“, „partnerystė“ – taip jus greičiau išgirs ir supras, kad niekas negali uždrausti dviem žmonėms, kad ir kokios lyties jie yra, kurti gyvenimo drauge ir dalytis šios kūrybos vaisiais.
Dar sakau: nereikalaukit teisės įsivaikinti dabar, nes iš vienalytės sąjungos vaikai negimsta ir, ką jau ką, o tai žmonės žino. Ir jei dar kojom trepsėsit, negausit iš jų nė sudilusio skatiko, nė partnerystės įstatymo.
O jie vis tiek savo: duok mums santuoką ir vaikų tuoj pat, kitaip būsi savo padermės priešas.
Vienas jų lyderių man net klouno nosį padovanojo, tokią raudoną su gumyte. „Ką gi, – galvoju – pabūsiu ir klounas – vis tiek nederu prie engiamųjų paveikslo“. Tik va tasai lyderis netrukus prasitarė draugo į televizijos laidą neatsivedęs todėl, kad anas savo tėvų labai bijo. Aš vos neišvirtau iš kėdės: „pasiimk savo nosį, – sakau – tai kuo tau padės partnerystės įstatymas?! Ar jis sutaikys tavo draugą su šeima, judu abu – su aplinkiniais, šie pagal įstatymą apdalys jus vaikais bei meile ir judu skaistūs plevensite apsikabinę virš žemės kaip jaunavedžiai Marko Šagalo paveiksle?“
Tfu, garbės žodis, išspirčiau pro duris tokį „draugą“, kuris mane savo tėvams bijotų parodyti ar gėdytųsi lydėti į svečius bei į viešus renginius! Toks tik į kiną nueiti ar namie slapčia pasiniurkyti – kur ten gyvenimo kūryba ir vaisių dalybos... Arba, trejus metus kaupusis, iššokti į dienos šviesą su vėliavomis, išsigąsti būrelio žąsų ir vėl susigūžti anonimiškumo šešėlyje vaidinant, kad visas pasaulis tave engia. Mat jeigu neengia, kaip tada susilaukti dėmesio, už struktūrinių fondų ir nevyriausybinių organizacijų pinigus knygeles leisti bei susirūpinusias delegacijas priiminėti ar Lady Gaga'i į ausį šnabždėti, kaip Lietuvoje gėjus muša? O toji, žinokite, laikoma viena iš įtakingiausių moterų planetoje, tai kai pasako, kad Lietuva – barbarų šalis, planeta ir tiki...
Šitaip aš galutinai iškritau iš konteksto: paradui nustojo reikėti manęs, o man – parado. Mat aš neturiu iš ko reikalauti teisių – aš pats jas kuriu ir sau duodu. O mano vėliavą jau seniai neša mano šeima, draugai ir kolegos – tylieji tolerancijos karžygiai. Mes visi ramiai paaiškinsim tyliajai daugumai – tai, kuri santarvėje su savimi pačia ir aplinkiniais gyvena – ką turėjo galvoje britų premjeras Davidas Cameronas, sakydamas, kad per daug vertina tradicinę šeimą, todėl pritaria gėjų santuokoms. Jis kalbėjo apie šeimą be melo – tokią, kurioje apgavystė neglūdi prie pačių ištakų. Nes tik tokiose šeimose užaugs vaikai, kurie nesigėdys savo pačių prigimties ir gerbs kitą.
Tam reikia laiko. Paradai praeis, o žąsiagalvių visada bus.
