"Sūnus svarbiau nei gera alga", – kalbėjo bėglio dalią pasirinkę lietuviai. Apie savitą norvegų požiūrį į vaikų auklėjimą ir itin griežtus vaiko teisių apsaugos įstatymus pora buvo girdėjusi dar prieš atvykdama į šią šalį. Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnyba jau yra įvariusi emigrantams nemažai baimės. Mažamečius auginančios šeimos šiurpsta nuo istorijų, kai iš lietuvių buvo atimti ir norvegų šeimoms atiduoti jų vaikai.
Prieš metus lietuvių šeima pajuto didesnį darželio pedagogų dėmesį. Atvykę pasiimti sūnaus, jie rasdavo prie jo spintelės pakabintus lapelius, kuriuose pranešama, kad vaikui trūksta šiltesnių rūbų, guminių batų, šaliko. Lietuvė Raimonda tikino drausmingai vykdžiusi visus auklėtojų nurodymus – atnešdavo ko prašoma. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad rūbai esą prastos kokybės, ne tokie, kokių buvo reikalaujama.
Darželio darbuotojams užkliuvo ir tai, kad vaikas bendrauja ir žaidžia tik su vienu vaiku iš grupės, jis neva labai uždaras ir tylus, prastai kalba norvegiškai.
Gegužės pabaigoje Raimonda buvo dar kartą pakviesta į pokalbį, kuriame dalyvavo vaikų darželio vadovė ir sūnaus grupės auklė. Raimondai jos įteikė trijų lapų ataskaitą apie sūnų ir paprašė iš karto pasirašyti. Tačiau lietuvė nesutiko ir pareikalavo padaryti dokumento kopiją, su kuria galėtų susipažinti ir išsiversti į gimtąją kalbą.
Vaikų darželio direktorės pasirašyta ataskaita skirta Vaiko teisių apsaugos tarnybai. Joje reiškiamas susirūpinimas moters sūnaus raida.
Paminėtas atvejis, kai berniuką į darželį atvežęs tėvas jį esą greitai paliko ir išvyko nė nepasisveikinęs su darbuotojais. Daroma išvada, kad sūnus tėvams – „lyg daiktas“. Raimonda turi kitą šio įvykio versiją. „Tądien vyras į darželį atvažiavo kiek pavėlavęs, Armino grupė jau buvo išėjusi kažkur pasivaikščioti. Darželio darbuotoja paaiškino jam, kur nuvežti Arminą, vyras taip ir padarė. Atvykęs pamatė iš tolo mojuojant sūnaus auklėtoją, tada atsisveikino su vaiku ir išvyko. Tai, kas čia parašyta, netiesa, bet kaip mes tai įrodysime?“ - sielojosi moteris.
