Nors šiais laikais, ko gero, ne taip lengva būtų rasti paauglių, niekada neregėjusių internete lengvai prieinamos pornografijos, tai jokiu būdu nereiškia suaugusio erotomano reabilitacijos. Klausimas kitas, ar gali sveiko proto ir pakaltinamas teisininkas ignoruoti esminį skirtumą tarp masinio žmonių naikinimo ir tvirkinimu laikomų veiksmų? Juolab tokių, kokių savo noru bei valia ir su nemaža entuziazmo doze yra „paragavusi“ dauguma paauglių?
Kita vertus, N. Venckienė vis dėlto ji nėra vieniša teisės „šedevrų“ kūrimo srityje. Anaiptol. Be to, kitaip nei jos siūlymai, kurie buvo griežtai atmesti, ne taip jau mažai abejotinos vertės teisinių opusų tapo Baudžiamojo kodekso (toliau-BK) kūnu ir krauju, t.y. galiojančiomis normomis. Regis, daug kam ramiai miegoti neduoda Herostratas, vardan išgarsėjimo padegęs šventyklą.
Teisės „tobulinimas“ kaip pavojinga manija
Simptomiška, kad įstatymus žalojančios pataisos visuomet grindžiamos tauriais bei kilniais tikslais ir geriausiais ketinimais. Iškalbingas šio teiginio pavyzdys – savo artimojo giminaičio ar šeimos nario nužudymas, kuris nuo 2008 m. BK 129 str. 2 d. 3 p. numatytas kaip kvalifikuoto nužudymo sudėties požymis. Pasak šio naujadaro autorių, drastiškai kraujo ryšį pažeidę, žmogaus prigimtį ir pačią žmoniškumo esmę išniekinę individai nusipelno griežtesnės bausmės.
Tačiau nevertėtų apsirikti, kas yra tikrasis ir svarbiausias objektas, kuris įsigaliojus minėtai pataisai, ginamas itin griežtomis sankcijomis. Tai dėl socialinės galios ir fizinės jėgos skirtumo šeimoje labiau pažeidžiamas sutuoktinis, taigi žmona. Dėsninga, kad ši pataisa buvo priimta kaip viena iš kompleksinių priemonių, kuriomis siekta sumažinti smurto artimoje aplinkoje lygį. Sunku paneigti – posovietinėje šeimoje dar gajus principas, jeigu muša, vadinasi myli.
Meilė meilei nelygu. Kai meilės įrodymų pateikiama nesaikingai daug, tai įgyvendindama teisę į būtinąją gintį, moteris netgi gali atimti gyvybę savo „mylimiausiam“. Tą patį ji gali padaryti ir būdama fiziologinio afekto būsenos, kurią sukelia itin žiaurūs, ciniški ir chamiški, visą jos esybę sukrėtę vyro veiksmai. Tokiu atveju rimtų bei sunkiai sprendžiamų veikos kvalifikavimo, atleidimo nuo bausmės arba bausmės skyrimo problemų paprastai nekyla.
Tačiau smurtautojo terorizuojama, niekinama ir brutaliai kankinama auka visai nebūtinai veikia taip, kad jos veiksmai gali būti pripažįstami savigyna arba fiziologinio afekto būsenos padariniais. Veikiau priešingai. Moteris, kurios kantrybės taurė perpildyta ir kuri nemąsto teisinėmis sąvokomis, gali atimti ir praktikoje dažnai atima gyvybę savo sutuoktiniui bet kuo, kas tik pasitaiko po ranka, kad ir virtuviniu peiliu. Netgi nepaisydama to, kad joks pavojus jai negresia. Jau negresia.
Štai ryškiu žaibu tamsą perskrodęs tiesos momentas – įstatymo „tobulintojų“ užprogramuota teisinė tragedija! Niekšas ir sadistas, dėl kurio kruvinomis ašaromis verkia kalėjimas, dažnai sukelia aukos širdyje deginančią ir naikinančią keršto liepsną, kurią užgesinti gali tik jo paties kraujas. Tačiau toks terorizuojamos moters keršto aktas teisiškai kvalifikuojamas ne kaip niekšo ir sadisto, o kaip šeimos nario nužudymas. Taigi moterys ne tik gali tapti, bet ir dažnai tampa aukomis tų pataisų, kurių paskirtis būtent ir yra jų interesų gynyba itin griežtomis bausmėmis.
Naujadarai, iškalbingi kaip musė grietinėje
Vienas tokių naujadarų yra 2007 m. įsigaliojusi BK 149 str. 2 d. pataisa, pagal kurią automobilio pagrobimas pripažįstamas kvalifikuota vagyste, baudžiama iki šešerių metų laisvės atėmimo. Tuo tarpu maksimali bausmė už nekvalifikuotą vagystę yra lygiai dukart trumpesnė. Skamba nekaltai, tačiau velnias slypi detalėse. Žinoma, jeigu detalėmis galima įvardyti BK bausmių sistemą ir įstatymo ginamų vertybių hierarchiją.
Nesvarbu, kad vieno žmogaus automobilis gali kainuoti tiek, kiek kito žmogaus automobilio vienas vienintelis ratlankis, svarbu, kad Lietuvoje eksploatuojamų automobilių vertė, atmetus kraštutinumus ir šiurkščiai kalbant, prasideda nuo 4-5 tūkstančių litų. Taigi, jeigu vagis iš ūkininko pačiu darbymečio įkarščiu pagrobtų jo apynaujį traktorių, kainuojantį, tarkim 30 tūkstančių litų, tai jam gresianti didžiausia bausmė būtų treji metai laisvės atėmimo.
Kitas dalykas, jeigu ilgapirštis nugvelbtų griuveną automobilį, su kuriuo ūkininkas važinėja būtent todėl, kad visas lėšas investavo į žemės ūkio techniką. Tuomet netgi už dešimt kartų mažesnės vertės daikto vagystę jam grėstų dukart didesnė laisvės atėmimo bausmė. Bjauri įstatymo grimasa ir ta, kad už automobilio vagystę numatyta maksimali bausmė yra dvigubai didesnė, nei už nesunkų sveikatos sutrikdymą, kuris laikomas tokiu, jeigu žmogus neliko neįgalus. Pagal iškreiptą logiką, pasirodo, geriau netekti geros sveikatos nei sumauto automobilio.
Vadinasi, nustatę už automobilio vagystę neproporcingai griežtą bausmę, mūsų šaunieji įstatymo leidėjai visiškai sujaukė socialinių vertybių prioritetus. Šia prasme jie nė kiek nepranašesni už tauriai purpurinio veido rabotiagą, kurio mentalitetą atskleidžia toks anekdotas: „Vakar meistras iš darbo paleido anksčiau,- pasakoja jis bičiuliui,- staklės sugedo. Grįžtu namo, žiūriu žmona su kažkokiu tipu lovoje voliojasi. Man bloga nuojauta kaip aštriais nagais drykstelėjo per širdį. Atidarau šaldytuvą – akurat! Butelio „Stoličnos“ nėra!”
Drakoniškomis bausmėmis persekiojama automobilio vagystė – tai, regis, lietuviškųjų racionalizatorių išradimas. Tačiau vargu, ar lengvesnis atvejis yra, kai po visą pasaulį dairomasi, švelniai tariant, abejotinų teisinių opusų, kuriuos nerimstantys racionalizatoriai perkelia į nacionalinę teisės sistemą. Būtent beždžioniaujant ir mėgdžiojant šiuo atveju švedus, aktyviai kultivuojančius sekso turizmą, nustatyta administracinė atsakomybė už sekso paslaugų pirkimą.
Minėtą atsakomybę nustatantis įstatymas yra lavonas praktiškai nuo pat jo priėmimo momento, nes dorovės policijos rankos yra supančiotos. Mat įėjimas į žmogaus būstą prieš jo valią, ir tai su esminėmis išlygomis, galimas tik tuomet, kai daroma nusikalstama veika. Perkamos sekso paslaugos yra administracinis teisės pažeidimas, todėl nusikaltimo sudėties požymius atitinka ne naudojimasis tokiomis paslaugomis, o konstitucinės žmogaus teisės į būsto neliečiamumą pažeidimas.
Baigdamas trumpą teisinių keistenybių panoptikumo apžvalgą, konstatuosiu paradoksalų reiškinį. Pavojų teisės sistemai kelia ne tiek visiškai akivaizdūs N. Venckienės tipo fantasmagoriški siūlymai, kiek apgaulingai protingi teisiniai opusai. Tokie jie atrodo tol, kol nepaneigiamai įrodoma, kad velnias, kaip įprasta jo prigimčiai, slypi detalėse ir krečia sistemiškas šunybes. Kadangi aktyvūs Seimo racionalizatoriai to nepajėgūs įžvelgti, būtų labai gerai, jog prisimindami BK, jie užmirštų, kad turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę.
