– Martynai, papasakokite kaip atsidūrėte Anglijoje?
– Į Angliją atvykau gyventi kartu su tėvais, kai dar buvau paauglys – 15-os metų. Apsigyvenome Hampšyre, maždaug 60 mylių nuo Londono. Tuomet neturėjau kito pasirinkimo, nors išvykti iš Lietuvos tikrai nesinorėjo.
– Anglijoje teko baigti ir mokslus. Pasidalinkite savo patirtimi, su kokiais iššūkiais susiduria emigrantų vaikai?
– Kaip tik patekau į paskutiniuosius mokslo metus mokykloje, tad tikrai nebuvo lengva. Visgi pavyko pabaigti pagrindinę mokyklą, išlaikyti egzaminus ir tęsti mokslus koledže. Teko gyventi ramiame užmiesčio miestelyje, kur vyravo tipinė britų kultura, tad integruotis nebuvo lengva.
– Kaip sekėsi susirasti draugų?
– Kadangi buvau paauglys ir jau turėjau savo draugų būrį Lietuvoje, todėl atvykus vėl teko megzti pažintis iš naujo, o laikas tam nebuvo pats palankiausias. Pradžioje Anglijoje viskas labai nepatiko. Teko persilaužinėti tiek kalbos, tiek mokymo sistemos ir visos aplinkos prasme.
– Kuriame mieste gyvenote Lietuvoje? Ar po aštuonerių metų gyvenimo Anglijoje jaučiate gimtinei nostalgiją, ar norisi grįžti?
– Mano tėvai ir seneliai kilę iš Kauno, ten prabėgo visa mano vaikystė ir Kaunui jaučiu didelę nostalgiją. Grįžti tikrai norėtųsi, nors kada tai bus, dar labai neaišku. Galvojau grįžti tik iškart pabaigęs universitetą, tačiau tuo metu susiklostė aplinkybės, kurios dar nepaleido iš Anglijos. Tiesiog supratau, kad negaliu visko mesti.
Dėl studijų abejonių nebuvo
– Kaip pasirinkote studijas, kas tam turėjo įtakos?
– Po koledžo baigimo reikėjo rinktis studijų kryptį, tad nedvejodamas pasirinkau muzikos specialybę. Jau nuo vaikystės Lietuvoje visąlaik dainavau, Kaune baigiau Kačanausko muzikos mokyklą, todėl jokių abejonių dėl studijų nebuvo ir net niekada negalvojau, kad norėčiau studijuoti ką nors kitą. Tiesa, dar vaikystėje patiko sportuoti, esu išbandęs daug sporto šakų, tačiau visgi labiau linkau prie muzikos. Dar prieš išvykstant iš Lietuvos, teko mokytis pas Artūrą Noviką, kur susidomėjau džiaziniu dainavimu ir tai tęsiasi iki šiol.
– Ar sunku buvo įstoti į Londono „Guildhall“ muzikos mokyklą, kurioje studijavote?
– Manau, kad man labai padėjo tai, jog esu dainuojantis vaikinas, nes tarp stojančiųjų į džiazinį vokalą dauguma merginų, o vyrai daugiau renkasi instrumentalistų mokslus. Taip pat specialiai ruošiausi stojamiesiems egzaminams ir mokiausi privačiai pas mokytoją.
Kūrybai suvienijo bendra vizija
– Kaip susipažinote su dabartiniais kolegomis, su kuriais koncertuojate susibūrę į grupę „Vive“?
– Į priekį ledai pajudėjo trečiame kurse, susipažinus su kurso draugu Džeimsu. Jis tuomet grojo pianinu ir mes pamažu pradėjome kurti kartu ir dalintis mintimis. Būtent Džeimsas turėjo svajonę sukurti Acappellos grupę. Pats buvau šio žanro fanas, kurį pamėgau dar nuo dainavimo laikų pas A. Noviką. Kursioko idėja mane iš tiesų įkvėpė ir tada kartu pradėjome aktyvesnę veiklą.
Pačioje pradžioje mūsų grupę sudarė penki žmonės, tačiau viskas ėjosi pamažu, reikėjo laiko, kad apsišlifuotume kampus. Pradėjome dainuoti nuo paprastų aranžuočių. Galų gale prie mūsų prisijungė ir šeštasis grupės narys. Dabar, jau gerus pusę metų, repetuojame su pastovia grupės sudėtimi. Džiugu, kad mus vienija vienoda vizija ir svarbiausia, jog visi esame labai geri draugai, ne tik kolegos.
– Ar sunki buvo pradžia, nes Londone muzikos naujokams turbūt nėra lengva prasimušti?
– Pradėjome koncertuoti restoranuose, kur ne visada susirinkdavo žmonės su tikslu pasiklausyti muzikos. Todėl pradžioje buvo tikrai sudėtinga, nes nesulaukdavome publikos reakcijos, kurios tikėjomės. Tačiau visai neseniai, mums pagelbėjo vienos iš mūsų vokalisčių Emily kontaktai, nes ji yra kilusi iš gan žymios džiazo muzikantų šeimos. Pačioje pradžioje jos giminaitė mums labai daug padėjo organizuojant koncertus ir užmezgant kontaktus.
– Po šios pažinties viskas jūsų grupės muzikinėje karjeroje pajudėjo ypač greitai?
– Iš tiesų viskas per paskutiniuosius mėnesius vystėsi labai greitai. Atsidūrėme Londono „Barbican“ scenoje, dalyvaudami nemokamame koncerte. Po šio koncerto sutikau savo mokytoją, kuri mane ruošė stojamiesiems egzaminams į Londono muzikos mokyklą.
Ji kaip tik koncertavo su garsia Anglijoje acappellos grupe „Swingle Singers“. Tai labai seniai gyvuojanti grupė, turinti ilgalaikes tradicijas. Tad pasikvietėme ją pasiklausyti mūsų grupės, o ji kaip tik Londone tuo metu organizavo acappellos festivalį, į kurį mes taip pat iš jos sulaukėme kvietimo. Tokiu būdu atsidūrėme prieš didesnę publiką, kuri renkasi klausytis būtent tokios muzikos ir yra dideli acappellos gerbėjai. Šiame festivalyje mums pavyko užmegzti daug pažinčių ir sulaukėme daug pozityvaus palaikymo.
Sėkmė nepaleidžia
– Ar po šio festivalio sulaukėte daugiau pasiūlymų ir koncertuoti?
– Kitas svarbus žingsnis buvo dalyvavimas didžiausiame Jungtinės Karalystės Acappellos festivalyje „Voice festival UK“. Mums pavyko ne tik patekti į šio konkurso finalą, bet ir nugalėti. Tik dabar pradedam suvokti, kas įvyko. Kaip šio konkurso nugalėtojai pasirodėme ir BBC televizijos laidoje, kur galėjome nors ir trumpai atlikti savo kūrinius gyvai, tad tikimės, kad tai turės irgi neblogą indėlį mūsų žinomumo didinimui.
– Ar tenka sulaukti klausimų dėl lietuviškos pavardės?
– Visada prisistatau lietuvišku savo vardu, o pamatę mano pavardę, aišku daugelis sutrinka, kaip ją reiktų tarti ir dažnai klausia, iš kur esu. Niekada neslepiu, kad esu lietuvis, nors čia gyvenu jau aštuonerius metus ir vien tik iš kalbos niekas per daug neskiria, kad esu ne vietinis.
– Kokią muziką mėgstate klausyti laisvalaikiu? Kokias vietas rekomenduotumėt aplankyti Londone?
– Kadangi pats esu džiazo gerbėjas, klausausi daug šios muzikos. Šios muzikos mėgėjams rekomenduočiau apsilankyti „Ronnie Scott‘s“ džiazo klube, Soho rajone. Ten galima pasiklausyti ir sudalyvauti „Jam“ sesijose, taip pat vyksta ir garsių džiazo atlikėjų koncertai. Džiaugiamės, kad ir mūsų grupė jau gavo kvietimą ten koncertuoti.
– Kokie planai nusimato artimiausioje ateityje?
– Liepos mėnesio pabaigoje planuojame koncertinį turą Lietuvoje, o iškart po jo, skubėsime į festivalį Edinburge, Škotijoje. Laukia ir nemažai vietinių koncertų įvairiai publikai. Taip pat yra planų dalyvauti pasaulinio lygio festivalyje JAV, tačiau dar matysime, ar mums pavyks ten patekti.
– Ar įsivaizduoji save visą gyvenimą gyvenantį Londone?
– Iš tiesų ne, nes čia tiesiog per daug žmonių ir skubėjimo. Nors pripratau prie šio ritmo, tačiau iš tikrųjų norėtųsi gyventi ramiau, o į Londoną atvykti tik su reikalais. Man geriausia grįžus namo matyti žalią pievą su avimis.
Apie grupės „Vive“ pasirodymus daugiau galima sužinoti jų interneto svetainėje: www.vivevocals.com
