Vilniaus miesto krizių centre beveik mėnesį gyvenanti moteris patvirtino, kad iš pradžių ir jai taip atrodė.
Kai išsilavinęs, inteligentiškas, kultūringas vyras ją sumušė pirmą kartą, jai buvo labai gėda, o ir pasiguosti nebuvo kam. Argi kas nors būtų patikėjęs? Ir šiandien vyras ją terorizuoja įžeidžiančiomis žinutėmis. Mat jis negali jai atleisti policijoje praleistų valandų. Beje, policiją iškvietė ne ji pati, o sumuštą moterį radę artimieji.
Atrodė, kad yra vienas kitam skirti
„Visada maniau, kad tokie dalykai man negali nutikti – tai atrodė protu nesuvokiama. Pirmomis dienomis, kai atsidūriau čia, buvo klaikiai sunku. Maniau, neišversiu, nes viskas labai staigiai pasikeitė 180 laipsnių kampu. Atrodė, galva sprogs nuo įtampos“, - prisipažino moteris.
Šiandien mėlynės, kuriomis buvo nusėtas jos veidas, jau nublankusios. Subtilūs moters judesiai, ramus, mąslus tonas išduoda – ši moteris priklauso tam socialiniam sluoksniui, kuriame turėtų būti gražūs žmonių santykiai, spalvingas dvasinis gyvenimas ir prasmingumo kupinas gyvenimas. Tačiau šiandien kiekvieną vakarą, lovoje užmerkus akis, jai prieš akis iškyla vaizdas, artimesnis užribio žmonėms. Naktį ją kamuoja gniuždantys košmarai, po patirtų smūgių jai vis dar skauda galvą, nugarą, atsirado problemų su rega.
„Nors nesu 16-metė, buvau beprotiškai šį žmogų įsimylėjusi. Penkerius metus gyvenome kartu, o beveik prieš metus susituokėme. Kažkada laikiau jį nuostabiu žmogumi. Pirmą kartą gyvenime patyriau jausmą, kad žmonės vienas kitą taip gerai supranta. Turėjome tiek daug panašumų, kad atrodėme vienas kitam skirti. Nemanau, kad jis pasikeitė, tiesiog jis mokėjo slėpti savo antrąją pusę. Nors mes buvome iš pat pradžių susitarę, kad turime viską išsikalbėti, kad neliktų jokių neišsakytų minčių, nuoskaudų, kalbėdavau paprastai tik aš. Klausdavau, kodėl jis taip darąs, kodėl leidžia, kad vyktų vienas ar kitas dalykas. Atsakymai kartais man būdavo nepriimtini, bet stengdavausi jį suprasti ir niekada nemąsčiau apie save, kad galbūt ir jam reikėtų pasiteirauti, ką aš galvoju, kaip jaučiuosi. Dabar aš pradedu daug ką atgaminti ir suvokti, o tada ir laiko tokiai analizei nebūdavo – kažką darai, kažkur važiuoji, bėgi, leki“, - atviravo pašnekovė.
Jos vyras buvo buitinis alkoholikas – gerdavo namuose vienas. Nors niekas jo geriančio nematė, visi tai žinojo. Kita vertus, jis mokėjo taip susitvarkyti, kad alkoholizmas netrukdytų jam gyventi. Jį įsimylėjusi moteris taip pat šiai problemai teikė mažiausiai dėmesio.
„Aš buvau taip įsimylėjusi, kad tai man mažiausiai rūpėjo. Buvau įsitikinusi, kad viskas turi savaime susitvarkyti. Jeigu jis man sako tokius dalykus, kodėl jis turėtų gerti? Juk viskas yra taip gerai. Komplimentai būdavo patys nuostabiausi – aš ir karalienė, ir princesė, ir visata, ir fėja, aš jo gyvenime buvau viskas. Jis sakė neįsivaizduojąs savo gyvenimo be manęs. Viešumoje vyras toks ir išliko. Aplinkiniams jis daro be galo gilų įspūdį: labai mandagus, paslaugus, moka asistuoti, visada ras progą pabučiuoti ranką ar kitaip parodyti dėmesį. Aplinkiniams mes atrodėme vienas kitą beprotiškai įsimylėję, netgi pamišę vienas dėl kito. Tačiau namuose jo elgesys galėdavo būti visiškai priešingas“, - prisiminė moteris.
Mėlynėmis „išpuošta“ moteris nuo žmonių pasislėpė kaime
Iš pradžių buvo tik pasišvaistoma daiktais ar įžeidinėjama žodžiais, vėliau vyras atsiprašydavo ir santykiai grįždavo į senas vėžes. Tačiau kartą, tai įvyko maždaug prieš dvejus metus, jis į darbą paleido rankas ir žiauriai sumušė savo žmoną. Pastaroji susikrovė daiktus ir išvyko, kol sugis, slėptis nuo žmonių į kaimą. Mėlynėmis buvo nusėtas jos veidas, rankos, šonai.
„Atsimenu, kad tuo metu man buvo labai gėda. Kam galėjau pasakyti, kad „toks“ mano vyras sumušė mane? Jau tada galvojau, kad reikia santykius nutraukti, bet vėl tos gražios žinutės, vėl beprotiškai gražūs pažadai, kad nebegers. Sugrįžau. Visą tą laiką pasąmonėje gyvenau su baime, kad tai gali pasikartoti, tačiau taip stipriai jis nebemušė. Kita vertus, diena iš dienos buvau gniuždoma, žudoma psichologiškai. Psichologinis smurtas kartais skausmingesnis nei fizinis. Fizinis skausmas praeina, o kai tave kasdien gniuždo psichologiškai, pradedi mąstyti, kad gal iš tiesų taip yra. Iki šiol baisu prisiminti, kokių priekaištų sulaukdavau. Netikdavo viskas – ne tas knygas skaitau, ne tokią muziką klausau, ne tokius filmus žiūriu. Pradėjau galvoti, kad iš tiesų turiu kažką padaryti, kad pasikeisčiau. Dabar galvoju – kokia kvaila buvau“, - pasakojo moteris.
Per tuos dvejus smurto metus ji išgyveno įvairių jausmų – savigraužą, pyktį, gailestį. Jai netgi buvo gaila prieš ją smurtaujančio vyro, bandė jo veiksmus pateisinti sunkia vaikyste, jo nesėkmėmis gyvenime.
„Po to pradėjau galvoti, o kas manęs pagailės. Aš nežinau, kodėl jis gėrė, tačiau tikrai nemanau, kad vyrai silpnesni nei moterys ir savo vargus sugeba tik stikliuke skandinti. Gal jie ne viską taip subtiliai supranta kaip moterys, bet tikrai nėra kvailesni. Todėl jokiomis problemomis negaliu pateisinti nei alkoholizmo, nei smurto. O kodėl moterys leidžiasi su jomis taip elgtis? Pas mus nėra švietimo šioje srityje. Jos nežino nei kur eiti, nei ką daryti. Anksčiau ir policija iš jų tik pasityčiodavo, jeigu jos kreipdavosi. Šią įstaigą internete susiradau pati, tačiau ir man tai pavyko padaryti ne iš pirmo karto. Vos tik sužinojau apie jį, atėjau čia ir pasakiau, kad pati neišsikapstysiu. Jei nesulauksiu pagalbos, po kurio laiko atleisiu savo vyrui, grįšiu ir vėl viskas kartosis. Dabar čia dirbančių moterų dėka esu daug stipresnė“, - tikino pašnekovė.
Moteris meilės vardan paaukojo visą savo ankstesnį gyvenimą
Pasak jos, šiandien sunkiausia ištverti vidinę tuštumą. Iš bendro gyvenimo neliko jokių šviesių prisiminimų, tik skausmas – fizinis, psichologinis, moralinis. Moteris tikisi, kad jis praeis, todėl dabar stengiasi būti kuo labiau užsiėmusi. Dieną ieškosi darbo, vakare skaito psichologines knygas. Veikla – tarsi trintukas, kuris iš jos atminties trina buvusį gyvenimą.
„Norisi kuo greičiau užpildyti tą tuštumą, todėl intensyviai ieškausi darbo. Analizuoju save, vyrą, galvoju, ką dariau ne taip. Kodėl tas žmogus, su kuriuo, kaip atrodė, pragyvenome kartu tūkstantį metų, taip pradėjo elgtis? Tai skaudžiausia, juolab kad dėl jo daug ką savo gyvenime sugrioviau. Neliko ankstesnių draugų, nes mano draugai neįtilpo į mūsų bendrą gyvenimą, teko atsisakyti daug savo pomėgių – spektaklių, koncertų, kelionių. Vyras vis rasdavo svarbesnių reikalų. Žinoma, tuo metu negalvojau, kad kažką aukoju. Dabar viską teks iš naujo po kruopelytę surinkti, kad vėl turėčiau gyvenimą, kad vėl atsirastų draugės, kažkokios pramogos.
Noriu gyventi taip, kaip ir svajojau. Aš norėjau daug keliauti, daug ką pamatyti. Ir keliavau iki pažinties su vyru. O per paskutinius penkerius metus tik kartą buvau išvažiavusi į Palangą keturioms dienoms. Turėjau ten būti visą savaitę, tačiau vyras nuolat skambinėjo, kaip jam blogai be manęs. Galiausiai neiškenčiau, nes pabodo nuo ryto iki vakaro vaikščioti prie ausies prisidėjus telefoną. Noriu studijuoti, net sapnuoju, kad tai darau. Prieš penkerius metus buvau įstojusi, bet nepavyko suderinti darbo ir mokslo. Daug kas sako, kad gal jau per vėlu studijuoti, bet aš taip nemanau. Be to, yra įvairiausių kursų, kuriuose norėčiau sudalyvauti. Aišku, tam pirmiausia reikia finansinių galimybių. Kai tik jos atsiras, tikrai sau daug leisiu. Labai norėčiau ir šiam centrui padėti, kad kuo daugiau moterų žinotų apie tokią pagalbą. Ateityje svajoju apie savo verslą“, - pasakojo moteris.
Per bendrą gyvenimą su vyru pinigų ji nepritaupė. Ji dirbo vyro padėjėja jo versle, taigi finansiškai buvo visiškai nuo jo priklausoma. Kuo baigsis skyrybų procesas, kol kas dar neaišku. Iš pradžių moteris teigė nenorėjusi iš vyro nieko – tik nukristi visus galus.
Vyras guodėsi policijoje patyręs psichologinį smurtą
Įvykis, po kurio moteris atsidūrė krizių centre, per dvejus metus buvo antras ypatingai stiprus smurto atvejis. Kai vyrą išvežė policija, moteris nusprendė jų namuose nelikti, nes žinojo, kad anksčiau ar vėliau jį paleis, o tuomet nežinia, kas gali būti. Laimė, ji turėjo artimuosius, pas kuriuos galėjo apsistoti.
„Bijojau dėl savo gyvybės. Vyras siaubingai įsižeidė, kad jam buvo iškviesta policija, nors ir ne aš tai padariau. Kai prasidėjo tyrimas, tapau paskutinė melagė, apsišaukėlė, kuri prisigalvoja nebūtų dalykų ir kurią Dievas už tai nubaus. Vyras esą paskirs visus savo darbus, kad aš kentėčiau porą tūkstančių metų į priekį. Jis nepripažįsta šio smurto fakto, nes jaučiasi labai įsižeidęs. Labiausiai jį įžeidė faktas, kad teko pasėdėti „cypėje“. Ten gi langų nėra, oro trūksta! Sakė, kad niekada gyvenime man šito neatleis, ką per mane patyrė. „Aš patyriau psichologinį smurtą“, - kaltino jis mane. O ką aš patyriau, ar kam nors svarbu?“ - pasakojo moteris.
Vis dėlto ji teigia širdyje jam atleidusi. Esą gal iš tiesų gyvenime žmogus per daug nuskriaustas. Kita vertus, yra dar daugiau nuskriaustų žmonių, tačiau jie nemuša savo žmonų.
„Iš pradžių buvau pikta ant visos vyrų giminės, betgi mano sūnus – taip pat vyras, ir labai geras vyras, kuris šioje situacijoje man daug padėjo. Visgi ir jį pamokau. Sakau: tu žinok, kad jeigu skriausi savo būsimą žmoną, dabar yra tiek galimybių, kad net neįsivaizduoji, kaip gali nukentėti, kaip tau galima gyvenimą pagražinti. Tačiau dabartinis jaunimas gal ir kitaip gyvena, jie neturi tokių iliuzijų, kad sutiko vienintelį. Tų vienintelių jiems pilnas miestas. O mes auklėti taip, kad būtinai turime išsaugoti šeimą. Negi dabar eisi ir kažkam pasakosi apie savo nelaimes? Jei pradėjai gyventi, būk maloni, kažkaip tvarkykis, taikykis. Sunkiausia padaryti pirmą žingsnį, o po to jau lengviau. Iš tiesų moteris neturėtų jausti gėdos. Vyrui turėtų būti gėda, kad jis muša savo moterį“, - svarstė pašnekovė.
