Ir sunku būtų su tuo nesutikti. Informacijos lavina šiandien išties didžiulė. Jau ir Lietuvoje turime televizijos kanalų, kur visąlaik transliuojamos tik žinios. Sensacijos ir naujienos, propaganda ir reklama sklinda ne tik per spaudą, radiją, televiziją ir internetą, bet ir braunasi į mūsų gyvenimus SMS žinutėmis, siekia mūsų dėmesio nuo autobusų stotelių ar iš įrengtų ekranų visuomeniniame transporte.
Mūsų pašto dėžutės jau pakeitė savo paskirtį. Beveik neberašome ir daugiau nebegauname draugų laiškų ar sveikinimų, o tik komunalines sąskaitas ir krūvą prekybos centrų reklamos su informacija apie akcijas ir nuolaidas. Ir viskas šiandien vyksta labai greitai. Greitas maistas, greitieji kreditai, greitieji pasimatymai ir net greitos skyrybos internetu! Kaip skelbia skyrybų reklama, tai „greita, patogu, paprasta ir pigu“. Šis šūkis yra tapęs daugelio sričių devizu, kartu simbolizuojančiu paviršutiniškumą ir slydimą gyvenimo paviršiumi.
Ir nors jau esame pripratinti prie pasiutusiai greito tempo, didelių pokyčių ir kasdienių naujienų, tačiau žinia apie popiežiaus Benedikto XVI atsistatydinimą daugeliui buvo ypač netikėta ir sukrečianti, priverčianti sustoti ir susimąstyti. Benediktas XVI pareiškė, kad šiuolaikiniame pasaulyje, sparčiai kintančiame ir blaškomame tikėjimo gyvenimui svarbių klausimų, nusilpus kūno jėgom, jis nėra pajėgus gerai vykdyti savo tarnystę, vairuojant Petro laivą ir skelbiant Evangeliją.
Esame liudytojai tokio pontifiko žingsnio, kuris paskutinįkart buvo žengtas tik XIII amžiuje!
Intelektualusis Benediktas XVI ne tik savo ankstesniais darbais, bet ir šiuo poelgiu siunčia pasauliui tikrai ne vienadienę Žinią, kuriai dar reikės laiko distancijos gerai suvokti ir apmąstyti. Tačiau jau dabar aišku ir tai, kad ši žinia apie tarnystę bendruomenei.
Josephas Ratzingeris rodo, kad aukščiausias Bažnyčios hierarchas - tai ne savimi įtikėjęs bendruomenės Valdovas, bet tik paprastas Dievo tarnas, kuris nepaisant savo statuso buvo nesusireikšminęs, nelaikęs savęs nepakeičiamu ir nepametęs kasdienybės darbuose iš akių tikrųjų tarnystės tikinčiųjų bendruomenėje tikslų.
Šią popiežiaus pamoką galėtų permąstyti įvairių mūsų gyvenimo sričių lyderiai ir vadovai, savo veiksmais rodantys pavyzdį visuomenei. O pradėti galėtų piliečių renkami ir politinei bendruomenei tarnauti, o ne karaliauti turintys politikos lyderiai.
Juk ar tikrai dėl geresnės tarnystės piliečiams (ar bent paprastiem šių organizacijų nariams) jungiasi dvi autoritarinio valdymo ir rusiško kvapelio persunktos Rolando Pakso Tvarkos ir teisingumo bei Viktoro Uspaskicho Darbo partijos? Jei taip, tai kodėl iš jų atstovų negirdėti jokių bendrų programinių idėjų, išskyrus jau nuvalkiotą minimalios algos didinimo „aukcioną“? Kur argumentai, kuo šis jungimasis reikšmingas jų atstovaujamiems rinkėjams, kokios politinės ideologijos bus jungtinė partija? Nesant aiškių viešai išdėstytų idėjų, lieka tik bėgimo nuo teismo, frakcijos Seime gausinimo, revanšo po apkaltos ir iš biudžeto gaunamos Darbo partijos finansavimo dotacijos išsaugojimo motyvai.
Lietuvos politikai labai trūksta platesnės perspektyvos suvokimo, mąstymo ne 4 metų rinkiminių kadencijų, bet ilgalaikių nacionalinių interesų kategorijomis, vyrauja per daug asmeniškumų ir personalinių konfliktų, o ne idėjų, vizijų ir argumentų dvikovų.
Tokie projektai, kaip naujoji Visagino atominė elektrinė ar skalūnų dujų paieška, kurie sėkmingai realizuoti užtikrintų ilgalaikį mūsų ūkio konkurencingumą ir valstybės bei viso regiono energetinį saugumą, yra sudaužomi atskirų interesų grupių, populizmo ir tarpusavio nepasitikėjimo.
Net susikompromitavę, teisiami ar nuteisti (!) Lietuvos politikos lyderiai iš esmės niekada patys savanoriškai iš pareigų nepasitraukia, o toliau vadovauja ne tik partijoms, bet net ir Lietuvos sostinei.
Tad lieka tikėtis, kad jei šie lyderiai patys neišgirs Benedikto XVI nešamos žinios, tai gal išgirs ją paprasti piliečiai – jų rinkėjai.
