Tai ne Pravieniškių kolonijos senbuvių, o vienos Vilniaus Senamiesčio interneto kavinės keturių lankytojų, 9-10 metų vaikų, maždaug septynių minučių “pokalbio” stenograma. Komanda anaiptol ne aptarinėja, tarkim, Enciclopaedia Britannica straipsnį apie vandenynų gelmių turtus, o “komentuoja” populiariausio interaktyvaus žaidimo “Counter-Strike” eigą. Žaidimas, beje, pusiau formaliai priskiriamas “užmušk jį” arba “primušk jį” kategorijai.
Iš karto pasakysime, kad pačios įvairiausios kompiuterinių žaidimų turinio reitingavimo organizacijos visame pasaulyje kvalifikuoja minėtą žaidimą kaip leistiną ne jaunesniems nei 15 (PEGI – Paneuropean Entertainment Games Information) ar net 17 (ESRB – The Entertainment Software Rating Board ) metų vartotojams. Įvairiose pasaulio šalyse kompiuterinių žaidimų reitingai turi skirtingą juridinę galią, tačiau beveik be išimčių niekur Europoje nepamatysi viešoje vietoje grupę vaikų žaidžiant tą patį Counter-Strike. Išskyrus Lietuvą ir galbūt dar keletą pokumunistinių šalių.
Kokias emocijas mūsų devynmečiams iš respektabilaus Vilniaus rajono kelia azartiškasis “Counter-Strike” matome iš anksčiau pateiktos stenogramos. Kas vyksta vaiko sąmonėje pasinėrus į virtualią “užmušk jį” realybę – nežinome. Nors iš tiesų ir esame girdėję ekspertų perspėjimus apie negrįžtamus pokyčius vaiko psichikoje, ir patys nujaučiame ar esame tiesiogiai susidūrę su nuolat apspangusiais arba, atvirkščiai, neadekvačiai įsiaudrinusiais grubiais mažamečiais. Tačiau visa tai taip neakivaizdu, taip toli nuo mūsų, kad galime sau leisti to nepaisyti.
Maždaug prieš metus po keleto skandalingų istorijų vadinamosiose interneto kavinėse Vilniaus valdžia ne be žiniasklaidos ir Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos iniciatyvos atkreipė dėmesį į netoleruotiną padėtį tose verslo įstaigose. Dalyvaujant pačiam Vilniaus merui Artūrui Zuokui ir televizijų operatoriams bei dienraščių fotografams buvo atlikta keletas naktinių reidų į minėtąsias sostinės įstaigas. Reidai parodė, kad iš tiesų, pirma, nepilnamečiams leidžiama žaisti jų amžiui netinkamus žaidimus ir, antra, nepilnamečiai interneto kavinėse neretai praleidžia ištisas naktis pamiršę viską pasaulyje. Tuo triukšminga akcija ir pasibaigė.
Neapeliuodami į moralės kategorijas galime konstatuoti, kad interneto kavinių aplinka dažnai neatitinka paprasčiausių higienos normų. Tačiau net ir tokių normų paisymas nieko nereiškia, jei nepilnametis praleidžia prie kompiuterio ištisą naktį ar pusę dienos po pamokų.
Kas kita – tos pačios moralės arba ugdymo reikalai. Anksčiau mūsų jau minėta interaktyvių žaidimų reitingavimo sistema PEGI yra sukurta “užtikrinti, jog nepilnamečiai neturės priėjimo prie jų amžiaus grupei netinkamų žaidimų. Ši sistema yra remiama didžiųjų gamintojų – PlayStation, Xbox, Nintendo, o taip pat interaktyvių žaidimų gamintojų bei platintojų visoje Europoje. Šią sistemą išvystė ISFE (Europos dialoginės programinės įrangos federacija). Europos Komisijos manymu, tai yra Europos susivienijimo dėl vaikų apsaugos pavyzdys”. (Cituojama iš: http://www.pegi.info/pegi.jsp.) Šiuo metu PEGI sistema tiesiogiai vadovaujasi 16 Vakarų Europos valstybių. Atrodytų, techniškai būtų visiškai nesudėtinga tokią praktiką imti taikyti ir Lietuvoje. Tačiau kol kas pas mus praktiškai neveikia joks šios viešojo gyvenimo arba vaiko teisių apsaugos sferų reguliavimas.
Apie esamą Interaktyvių žaidimų pasiekiamumo ribojimo padėtį Lietuvoje kalbantis su Vaiko teisių apsaugos kontroliere Gražina Imbrasiene aiškėja, jog nepaisant visų kontrolieriaus įstaigos žygių įtikinti įstatymų leidėjus ir Vyriausybę, kad būtini konkretūs veiksmai apsaugoti vaikus nuo žalingo poveikio, problema minėtose institucijose menkai suvokiama. Mes, savo ruožtu, galime kelti prielaidą, kad čia neapsieinama ir be paprasčiausio interesų konflikto. Ypač savivaldybių lygyje. Juk niekam ne paslaptis, kad būtent iš interaktyviųjų žaidimų mėgėjų interneto kavinės gauna didžiąją dalį visų savo pajamų. Iš esmės daugelis vadinamųjų interneto kavinių jau seniai yra virtusios žaidimų salonais nepilnamečiams. Su visais tokioms įstaigoms būdingais “privalumais” – kriminalizuota aplinka, kvaišalų prekiautojų dėmesiu ir t.t. Tik toks skirtumas, kad legalūs žaidimų salonai bent patys rūpinasi savo reputacija ir lankytojų (pilnamečių) saugumu.
Kontrolierė G.Imbrasienė pabrėžia, kad tokia padėtis yra pirmiausia dėl visuomenės abejingumo. O kadangi valdžia nejaučia visuomenės spaudimo, tai ir konkrečių veiksmų iš valdžios tikėtis beveik nerealu. Iš tiesų, apie interaktyvių žaidimų vaikams daromą žalą Lietuvoje praktiškai nekalbama. Tuo tarpu Vakaruose šiai problemai skiriama daug dėmesio, vyksta diskusijos, atliekami tyrimai ir, svarbiausia, daromos išvados. Štai šių metų rugpjūčio pradžioje Didžiosios Britanijos dienraštyje “The Guardian” buvo paskelbtas išsamus straipsnis apie interaktyvių žaidimų “visuomenę”.
Kol mes Lietuvoje dar tik epizodiškai pasidomime besaikio vaikų sėdėjimo priešais kompiuterio ekraną žala fizinei tų vaikų sveikatai, mūsų atžalos vis labiau praranda ryšį su realiu pasauliu ir vis labiau praranda sugebėjimą jį adekvačiai vertinti. “The Guardian” straipsnyje vengiama moralizavimo, tačiau jame pateikti faktai iškalbingi: vis nauji milijonai žaidėjų visame pasaulyje apsigyvena virtualioje erdvėje ir tradiciniu požiūriu vertinant tampa asocialūs. Tiesa, viena smulkmena, Lietuvoje nekliudomi “virtualėja” bent penkeriais metais jaunesni nei Vakaruose žmonės – 8-12 metų vaikai. Ar tai gerai, ar blogai galite vertinti patys.
Arba bent pradžiai užsukite į pirmą pasitaikiusią interneto kavinę atnaujinti savo leksikos išteklius.
