Tuo tarpu kokia intelektualų nuomonė? Koks, jų manymu, yra tipiškas lietuvis?
“Pavydus ir dejuojantis”, - ilgai negalvodamas apibūdino profesorius Edvardas Gudavičius. Garbusis istorikas sako, kad viską lemiantis tautos charakterio veiksnys yra gyvenimo samprata, nuo kurios priklauso ir gyvenimo būdas.
Išsivysčiusios tautos prasmingą gyvenimą betarpiškai sieja su darbu - jeigu gerai dirbsiu, gerai ir gyvensiu. Aukšto išsivystymo lygio šalyse žmogus nesuvokia, kad galėtų sėdėti be darbo, sudėjęs rankas. Kiekvienas pilietis čia stengiasi prasimušti į tokią veiklos sferą, kuri jam būtų įdomi ir kurioje galėtų pasiekti geriausių rezultatų.
Atsilikusios tautos darbo nevertina. Darbas joms yra prievarta.
“Lietuvių visuomenėje bepradedanti klostytis prasmingo gyvenimo samprata nunyko kartu su valstybingumo praradimu. Ir dabartinė mūsų visuomenė nevertina darbo. Dirba tik per prievartą. Tiesa, naujoji karta jau galvoja kitaip. Ji supranta, kad prasmingas gyvenimas neatsiejamas nuo kūrybos, nuo darbo, - dėsto prof. E.Gudavičius. - Tuo tarpu pirmaisiais sovietmečio metais gimusi pirmoji, antroji karta išaugo tinginystės atmosferoje. Tai tinginių kartos. Iš čia ir kyla mūsų, kaip valstybės, atsilikimas”.
Tinginys negali gerai gyventi. Bet jam velniškai pavydu matyti geriau gyvenantį kaimyną. Prof. E.Gudavičius tai vadina “ubago” kompleksu. “Ubagui” gal ir neblogai būtų gyvent, jei nežinotų ir nematytų, kad yra už jį geriau gyvenančių. O kai mato, tai pavydi ir dejuoja, kad jam nesiseka”, - apibendrina istorijos profesorius.
Tuoj pat jis išveda paraleles tarp “ubagystės” ir terorizmo. “Tarptautinio terorizmo šaknys kaip tik ir kyla iš įniršio: “Jie gyvena taip gerai, kad net diktuoja mums gyvenimo standartus”. “Ubagas” lietuvis niršta dėl to paties. Prisiminkit, kaip visai neseniai spauda rašė apie tai, kad kaimynas nunuodijo septynias kito kaimyno karves, nes anam geriau sekėsi ūkininkauti. Tai čia juk ne kas kita, kaip “ubago teroristo” kompleksas, - atsidūsta profesorius ir po pauzės priduria: - Galima sakyti, kad beveik kiekviename lietuvyje “sėdi” po Osamą bin Ladeną, kuris iš pavydo gatavas kaimyno daržinę padegt. Tai ir yra esminis mūsų tautos bruožas”.
Profesorius patikslina, jog vis dėlto negalima vienareikšmiškai sakyti, kad Vakarų civilizacijoje nėra žmonių, kurių galvose taip pat gajus “ubago ir teroristo” kompleksas. Aukšta gyvenimo kokybė Vakaruose buvo pasiekta didžiulėmis pastangomis. Nemažai žmonių, negalėdami pakelti įtempto darbo naštos ir atsakomybės, tiesiog iškrinta iš visuomenės. Todėl išsivysčiusiose šalyse ir esama tiek daug globalizacijos priešininkų. “Vis dėlto jie yra marginalai, mažuma, - pabrėžia prof. E.Gudavičius. - Dėl savo nesugebėjimo prisitaikyti prie kitos gyvenimo kokybės standartų jie eina kartu su įvairaus plauko teroristais”.
Sovietmečiu gimusios bent dvi lietuvių kartos šiandien jaučiasi itin nejaukiai. Joms sunku prisitaikyti prie naujų kapitalistinio gyvenimo standartų. Jos ilgisi “bendruomeninio darbo”. “Bet kas tai yra bendruomeninis darbas? - kelia klausimą istorikas. - Tai paprasčiausia simuliacija. Dirbama tik tada, kai kas nors prižiūri. O darbo rezultatai paskirstomi po lygiai. Taigi už simuliaciją gauni lygiai tiek, kiek ir intensyviai plušėdamas. Ir kai dabar jau reikia galvoti sava galva, kai reikia pačiam suktis, daugumos išmintis baigiasi. Dėl to jie pavydi, dejuoja. Dėl to jie myli ne savo, o ruso tėvynę, kurioje jiems buvo paprasčiau gyvent”.
Muzikologas Viktoras Gerulaitis pritaria prof. E.Gudavičiui, kad mūsų kultūra vis menksta. “Esame kažkokie ištižę, beveidžiai, maži ir kompleksuoti. Be to, dar ir labai emocionalūs. Ir šitai, regis, prasidėjo dar nuo Žalgirio mūšio 1410 m. laikų. O sulig kiekviena nauja okupacija vis mažėjo sveiko proto. Atrodo, kad jau ir išvis jo nebeturime arba gal nemokame juo vadovautis”, - kategoriškai kerta V.Gerulaitis.
Netgi mūsų pasaulėlis, sako, palyginti su mums bene labiausiai pažįstamų rusų - ganėtinai skurdus. “Rusai badauja, geria degtinę, bet pažiūrėkit, kokių pasaulinių šedevrų sukuria. Netgi mūsų televizijos tapo nykios, nustojus transliuoti rusų filmus”, - samprotauja muzikologas.
Antra vertus, kad ir būdami ištižę, V.Gerulaičio nuomone, padarome ir stebuklų, pavyzdžiui, susišluojame sporto laurų. “Bet ir vėl šitie stebuklai, man regis, ne mūsų pačių išplėšti, o greičiau aplinkybių padovanoti. Mes nemokam taip kovot dėl savo tikslo kaip kokie jugoslavai, kurie dantimis ir nagais pergales išplėšia. Tiesa, mums patiems atrodo, kad dėl šitų atsitiktinių pergalių esame labai jau “kieti”, - ironizuoja muzikologas, bet tuoj pat priduria: - Vis dėlto esame talentinga tauta, tik prastas mūsų tautos charakteris”.
Vilniaus universitete studentams paskaitas apie mūsų folklorą skaitantis poetas Marcelijus Martinaitis sako negalįs vienareikšmiškai atsakyti, koks yra nūdienos lietuvio charakteris.
Tarpukariu ar XIX a. viskas buvo aišku. Tiesa, mitologinis ar folklorinis lietuvio tipas, iš kurio daugiausiai sužinome apie praėjusius šimtmečius ir dešimtmečius, pernelyg idealizuotas. “Dainų mergelė - geltonkasė, mėlynakė, grakštus bernelis, pasiryžęs ginti tėvynę, raitas ant balto žirgo. Bernelis kalbina mergelę gražiais, meiliais žodeliais. Bernelis šiukštu nesikeikia, - pasakoja M.Martinaitis. - Koks XXI a. lietuvio charakteris, sunku nuspėti. Viena aišku, kad nakčia lietuvis bijo gatvėje sutikt lietuvį. Vakariečiai taip pat pašiurpę nuo lietuvių nusikaltėlių”.
Pašnekovas sako, kad lietuvio charakteris tapo eklektiškas, galima išskirti gausybę tautinio charakterio tipų: nuo intelektualo iki bandito, ir tarp jų dažnai nėra nieko bendra.
Poetas Sigitas Geda pritaria: “Negalima sausai nukirsti, kad lietuvis yra toks ir ne kitoks. Antraip mūsų retoriką pasigauna užsieniečiai ir po to jau minko. Reiktų sakyti, kad lietuvis yra ir geras, ir blogas, ir godus, ir dosnus, ir dieviškas, ir šėtoniškas”.
S.Geda pabrėžia, kad dar XX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais pasikeitė pats charakterio apibrėžimas ir negalima išskirti iš visumos vieno charakterio. “Man patiktų konstanta, kad lietuvis yra trapus žmogus. Mes maži kaip vabaliukai ir mūsų nedaug. Dėl to mus nėra sunku bet kokiam didesniam padarui traiškyti. O tas trapumas nėra nei geras, nei blogas”, - apibendrina S.Geda.
M.Martinaitis sutinka, kad kur kas lengviau lietuvių tautos charakterį buvę galima apibrėžti sovietmečiu. “Totalitarinės sistemos sąlygomis žmonės suvienodėja kaip ir kalėjime, nes juos vienija vienas tikslas - laisvė. Tačiau tapę laisvi nelabai žinom, ką su ta laisve daryt. Priešingai nei senas demokratijos tradicijas turinčiose Vakarų valstybėse, jaunos demokratijos šalyse dar nenusistovėję nei žmonių tarpusavio santykiai, nei santykiai su valdžia. Pas mus žmogus dar nesuvokia, kas jis yra, - dėsto M.Martinaitis. - Demokratija kaip tik ir suteikia galimybę pačiam žmogui susitvarkyti gyvenimą. Bet esminis dalykas - jis turi suvokti, kas jis yra ir ko siekia. Pas mus visa sumišę - lietuvis kartu jaučiasi esąs miestietis ir kaimietis, verslininkas ir politikas”.
Gintaras Beresnevičius, etnologas, senovės baltų religijos tyrinėtojas:
“Lietuviško charakterio problema įdomi ir ją nagrinėti lygiai taip pat beprasmiška, kaip ir būtina. Mes negalime nemėginti susivokti, kas tokie esame, kuo skiriamės nuo vakariečių ar kuo atrodome panašūs į juos. Estų ar kitų šiauriečių nuomone, mes panašiausi į lenkus. Tokie patys karštakošiai. O italai ar prancūzai žiūri į mus kaip į lėtapėdžius. Viskas priklauso nuo požiūrio. Ir norėdami pasiaiškinti tą nacionalinį charakterį galime prisirankioti tokių duomenų, kurie galėtų pateisinti ir vienokį, ir kitokį vertinimą. Patys save vertindami darome dvi klaidas: arba saviniekos, arba savigyros. Tik kas yra objektyvus vertinimas? Su užsieniečių vertinimais dažniausiai nesutinkame, nes jie mums primeta rytietiško, pasyvaus mentaliteto bruožus. Geriau mus pažįstantys vokiečiai ar lenkai pastebi mūsų darbštumą, kerštingumą, klastingumą. Lenkai - dar ir perdėtą uždarumą, vokiečiai - perdėtą atvirumą.
Mes gi sau esame darbštūs, išmintingi, orūs - viena versija. Kita versija - besiriejantys, nevieningi (“du lietuviai - trys partijos”), prisitaikėliai, tinginiai.
Gal nė viena šių nuomonių nėra teisinga - mes visokie. Patys mes žinome tai, ko dažnai net sau nepasisakome. Esame valstiečiai - antros ar trečios kartos. Siauro akiračio, riboto mentaliteto, pasižymintys darbštumu, kuris, beje, yra godumo rūšis. Mieste išaugę valstiečių palikuonys, dar netapę miestiečiais tikrąja to žodžio prasme. Tebesame pavydūs, šykštūs, tik darbo niekada nesibaidantys - tai valstiečio genai.
Antra vertus, tarp kitų baltijiečių esame pietietiškiausio charakterio. Europoje paplitęs apibūdinimas, mus lyginant su latviais ar estais, “Pabaltijo italai”. Mes išties uždari, labai melancholiški, bet pravėrę nesunkiai atveriamas sielos dureles, ėmė pasitikėti kitu žmogumi, tampame atviri ir atskleidžiame tuos klodus, kurių šiaip gėdijamės, - jautrumą, subtilumą, sentimentalumą. Mūsų gilieji klodai - poetiniai. Paviršius - tai daugybė kaukių, kurias istoriškai teko maukšlintis iš epochos į epochą. Mes buvome ištikimi pavaldiniai, revoliucionieriai - ar dainuojantys, ar besišvaistantys dalgiais, ar senais “šmaizeriais”, vėl konformistai ir vėl prisitaikėliai - iki to laiko, kol vėl ateina metas. Užgiedojus kokią graudžią dainą, išsitraukti tai dienai paslėptą bei gerai išteptą “brauningą” ir gerokai papleškinti.
Dar sakome, kad sovietmetis mus išmokė veidmainystės, o rusai - nuo caro laikų girtuokliavimo. Kaltinkim rusus, jei turim ūpo. Bet XIII a. Duisburgietis apie prūsus rašė: “Geria visi - nuo vyrų iki moterų. Svečio nepaleidžia mirtinai nenugirdę”. XVII-XVIII a. kaimo švenčių aprašymuose minimas besaikis alaus, vėliau degtinės gėrimas, nepaisant amžiaus nei lyties.
Norint suminėti tai, ką mes išlaikėme nuo seniausių laikų, geriausia cituoti Joną Dlugošą iš XV a. vidurio. Manau, apie lietuvius jau tada susakyta viskas: “Tai išdidaus būdo tauta - maištinga, klastinga, įžūli, melaginga ir šykšti. Be to, iš prigimties jie nekalbūs. Su vaikais linksmi, linkę paišdykauti. Svarstydami valstybės reikalus - ūmūs ir uolūs. Apskritai geidulingi, girtuokliai, pataikūnai, užsiiminėja burtais ir retai tampa kieno nors sekėjais. Tai yra individualistai”. Moderniuoju požiūriu, individualizmas - europietiškumo skiriamasis bruožas. O prancūzai ir vokiečiai - irgi šykštūs. Italai ar graikai klastingi ir t.t. Taigi tvarka su tuo charakteriu. Europa”.
Jūsų nuomone, kokie charakterio bruožai būdingiausi tipiškam lietuviui? (proc.)
Darbštumas 11,9 Pesimizmas 11,3 Pavydas 10,3 Iniciatyvos stoka 9,4 Taupumas 7,2 Patriotizmas 6,7 Vaišingumas 5,9 Kuklumas 4,9 Apsukrumas/suktumas 4,4 Religingumas 3,9 Veidmainiškumas 3,1 Optimizmas 2,3 Nuomonės neturėjimas 2,2 Verslumas 2,1 Polinkis į alkoholizmą 1,9 Iniciatyvumas 1,1 Pataikavimas 0,9 Tingumas 0,6 Lankstumas 0,6 Nežino/neturi nuomonės 9,3
Šaltinis: Viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų studija “Spinter”
