"Anot paties S. Huseino, nuo 1990-ųjų telefonu jis buvo pasinaudojęs vos du kartus, mat bijojo, kad bus susektas, ir JAV surengs prieš jį ataką", - teigiama masinio naikinimo ginklų paieškai Irake vadovavusio specialiojo CŽV patarėjo Charles'o Duelferio ataskaitoje. Duelferio komanda minėtųjų ginklų atsargų Irake nerado.
Anot ataskaitos, praėjusio šimtmečio pabaigoje S. Husseinas ir toliau statė įspūdingus rūmus bei mečetes, nors "didžioji dalis šalies ekonomikos buvo prie žlugimo ribos". "Jis teigė, kad, jeigu bus statoma daug rūmų, JAV nesugebės nustatyti, kur jis yra, ir todėl negalės jo pulti", - teigiama ataskaitoje.
Su S. Husseinu susisiekti dažnai negalėdavo netgi aukšti jo padėjėjai, vienas iš jų yra teigęs: "Kartais susisiekti su S. Huseinu prireikdavo trijų dienų".
Kitas S. Husseino padėjėjas pažymėjo, jog Irako vyriausybė strateginių operacijų planavimui informaciją gaudavo internete bei iš savo karinių atašė įvairiose ambasadose. "Dar vienas šaltinis yra internetas - jame yra visko, - ataskaitoje cituojamas buvęs Kariuomenės žvalgybos generalinės direkcijos vadovas. - Pavyzdžiui, atašė Katare praneša, jog (karui besirengianti) koalicija siunčia 15 tūkst. - 18 tūkst. karių. Šią informaciją galėjome rasti ir internete".
Nors S. Husseiną supo šeimos nariai ir aukšto rango pareigūnai, jis teigė reguliariai susitikinėdavęs su Irako žmonėmis, ypač - su moterimis, mat laikė juos geriausiais informacijos šaltiniais.
Anot ataskaitos, S. Husseinas taip pat mėgavosi tam tikrais Vakarų kultūros pavyzdžiais - viena mėgstamiausių Irako diktatoriaus knygų buvo Ernesto Hemingway "Senis ir jūra" ("The Old Man and the Sea").
