– Žmonės ne visada prisimena gerus dalykus. Gal iš tikrųjų kokią nors problemą išsprendėme arba ji išsisprendė savaime, tačiau to nė nepastebėjome?
– Tiesą sakant, kiekvienas mato problemas savaip – pagal savo pasaulėjautą ir pretenzijas. Kita vertus, žmonės Lietuvoje, kaip ir, be abejo, daug kur kitur, yra ganėtinai priekabūs ir reikalauja iš Vyriausybės ir kitų valstybinių įstaigų daugiau, nei jos gali padaryti. Sakyti, kad savivaldybės ir Vyriausybė neįgyvendina tų dalykų, kuriuos jau seniausiai buvo pažadėjusios, – savotiškas veidmainiavimas. Vyriausybė daro daug ką, savivaldybės – taip pat. Tačiau mes, kaip visi normalūs žmonės, norime daugiau. Ir aš pats esu iš tų norinčiųjų ir reikalaujančiųjų, vis dėlto pripažinkime, kad dalis mūsų pretenzijų yra dirbtinės.
– Būtent kokios?
– Susijusios su artimiausia mūsų aplinka, buitimi, kiemais, tvarka miestuose ir miesteliuose, švietimo ir sveikatos pasaugų sistema... Vis dėlto pabrėšiu, kad mūsų gydytojų kvalifikacija yra gana aukšta, ir tikrai tuo neturėtume skųstis.
– Ko gero, per tuos 20 metų išties kažką pasiekėme, bet tiesiog smarkiai susigadinome charakterį – įpratome skųstis. Ar tai, kad Lietuvoje nėra susitarimo, kiek padėtis priklauso nuo valdžios, o kiek – nuo mūsų pačių, nėra problema?
– Iš tikrųjų pas mus populiaru problemas mėtyti vieniems nuo kitų – tai viską sumetam valdžiai, tai valdžia sako: „Patys tvarkykitės.“ Stipresnis pilietiškumo jausmas mums tikrai praverstų, nes geresnė tvarka visuomenėje būna ne tada, kai būna gera valdžia, o tada, kai būna pilietiška visuomenė, kuri pati junta atsakomybę už tai, kas yra šalia jos. O dabar – eina žmogus ir meta šiukšlę sau po kojomis. Paskiau piktinasi, kad prastai dirba savivaldybė, komunalinės tarnybos, kad prastai valomos gatvės ir visur viskas šiukšlina. Iš tikrųjų tvarka būna ten, kur nešiukšlinama, o ne ten, kur gerai valoma.
– Tačiau nereikėtų pamiršti ir kito problemos aspekto: valdžia gauna pinigus už tai, kad mums vadovautų. Pagaliau juk jie – lyderiai, turintys rodyti kelią, o ne vien pilki valdininkai, šiurenantys popierius savo kabinetuose...
– Valdžia gali daug padaryti, jeigu moka ir jeigu yra suinteresuota. Jau daug metų tai kartojama, tačiau tikrai labai atidžiai turime žvelgti į tuos, kuriuos renkame į valdžią. Tiesiog reikėtų profesionaliai pamatyti, ką jie geba.
– Reikia pripažinti, kad šiuo metu esame įklimpę į tam tikrą moralinį ir ekonominį liūną. Kaip manote, kodėl nė viena mūsų valdžia neturi vidinės ugnies, gebėjimo priimti iššūkius, parodyti kelią, įkvėpti vilties?..
– Čia yra keletas priežasčių. Visų pirma mūsų šalyje nėra aiškios dominuojančios politinės grupės. Žinoma, pas mus yra daugiapartinė sistema, bet jos nereikėtų suprasti kaip partijų gausybės – turėtų būti trys partijos, o ne keturiasdešimt. Tiek iš tikrųjų Lietuvoje yra registruotų partijų. O tos šešios septynios partijos, kurios atrodo stipriausios, labai retai Seime gauna daugumą, veikiau – iš viso jos negauna. Todėl turi derintis su kitomis partijomis, kurios visai kitaip žvelgia į problemas. Tad labai dažnai visų problemų sprendimas tampa tiesiog požiūrių derinimu.
– Ir dažniausiai viskas baigiasi tuo, kad nepriimamas joks sprendimas... Dar reikėtų prisiminti, kiek laiko praeina, kol būna suderinama Vyriausybės sudėtis. Net dantis visiems ima gelti, kai vienas „svarbus“ ministras keičiamas į du ne tokius „svarbius“ ir atvirkščiai...
– O kur dar interesų derinimas... Ir kol viskas būna derinama, ateina nauji rinkimai ir naujos valdžios (juokiasi – T. R.).
– Kaip sakė Albertas Einšteinas, problemų negalima išspręsti mąstant taip, kaip mąstant jos buvo sukurtos. Lietuvoje viskas būtent taip ir vyksta. Galbūt ketveri metai – per mažai laiko kokiai nors partijai pasireikšti? O gal koks nors proveržis Lietuvoje įvyktų pakeitus partijų finansavimą, neleidus verslininkams jų remti? Juk dabar „paremtos“ partijos neretai dirba visai ne visuomenės labui...
– Neužmirškime, kad Lietuvoje – keturiasdešimt partijų ir kiekviena galėtų pretenduoti į biudžeto finansavimą. Tuomet atsirastų ir naujos politinio verslo galimybės – partijos kursis ne tam, kad imituodamos veiklą dalyvautų politiniame gyvenime, o tam, kad „atsikąstų“ savo pinigų dalį iš biudžeto, nes jei bus partija, turės būti ir jos biudžetinis finansavimas. Kaip jau minėjau, Lietuvoje yra ne trys ar keturios partijos, o keturiasdešimt, ir tik kelios iš jų – likvidavimo stadijoje. Kita vertus, partijos, priklausomos nuo biudžeto, tampa savotiškomis biudžetinėmis struktūromis, kurias galima paveikti per pinigų skirstymo mechanizmus. Tačiau jos turėtų būti nepriklausomos ir atstovauti rinkėjų interesams.
– Įdomu, kad svarstant bet kokį projektą iškart galvojama, ar yra landų sukčiams ir pusiau sukčiams – tiems, kurie viską atlieka teisėtai, bet negražiai. Gal tai ir yra pagrindinė Lietuvos problema – per daug sukčių, per mažai kūrėjų?
– Nenorėčiau taip smarkiai apibendrinti, bet ir čia problemų turime.
