Objektyviai šios problemos ištakos matyti oficialios pedagogikos pozicijoje, kurios esmę sudaro vaiko vystymąsi formuojančio mokymo idėja: būdas, kuomet mokinys niekada nebus viršesnis už savo mokytoją. Į vaiką žvelgiama kaip į nepilnavertį suaugusįjį, kuris nuo pastarojo skiriasi tik tuo, kad viską daro blogiau.
Oficialiosios pedagogikos požiūris paprastas: visomis prieinamomis priemonėmis “įsprausti” mažylį į rėmus, iš anksto numatytus auklėtojo, mokytojo. Pasekmės - kaprizai, isterijos, vyresniame amžiuje - neurozės.
Tačiau auklėjimas auklėjimui nelygu. Jeigu maksimaliai schematizuosime visus suaugusiųjų bendravimo su vaikais būdus, tai galime išskirti šešis pagrindinius parametrus, charakterizuojančius emocinį suaugusiojo elgesį su vaiku (priėmimas - nepriėmimas), kasdieninio bendravimo organizavimą (apribojimas - leidimas) ir tėvų bei auklėtojų požiūrį į savo sprendimus (prieštaringumas - neprieštaringumas).
Tų parametrų suderinimas ir bus tas bendravimo su vaiku stilius, kuris tinka suaugusiajam, ir kurio analizė padės suprasti vaikiškų kaprizų ir isterijų, taip pat neurozių ištakas, jeigu vaiko “įspraudimo” procesas pažengė per toli.
Nepriėmimo ir apribojimo išdavoje, esant tuo pačiu dideliam tėvų reikalavimų prieštaringumui, formuojasi neurotinės vaiko asmenybės tipas. Neurozės baimės vystymąsi sąlygoja jam reikšmingų suaugusiųjų emocinis vaiko nepriėmimas, taip pat daug apribojimų ir draudimų, stabdančių vaiko poelgius kelyje į jo sugebėjimų realizavimą. Isterinė neurozė vystosi dėl perdėto priėmimo ir apribojimo kartu su reikalavimų prieštaringumu.
Agresyviausiai elgiasi vaikai, kurių tėvai arba auklėtojai emocionaliai jų nepriima, kuriems tai “nieko negalima”, tai “viskas galima”. Šiandien negalima tai, kas buvo galima vakar, vakar barė už tai, už ką šiandien giria, o kas bus rytoj, kol kas nežinia, nes tėvai arba auklėtojai patys nežino, kokia jų nuotaika bus rytoj.
Vaikai, kurių tėvai emocionaliai nepriima, nepateikia jiems prieštaringų reikalavimų, bet riboja jų smalsų aktyvumą, stengdamiesi suformuoti pageidautiną aplinkiniams vaizdą, išsiskiria socialiniu neprisitaikymu, jie nelinkę aikštytis ir isterikuoti, tačiau yra įtaigūs, priklausomi nuo aplinkinių nuomonės, nesavarankiški.
Emocinis vaiko priėmimas, leistinumas (sulaikant ypatingais atvejais), neprieštaringumas kasdienių, protingų, suprantamų vaikui reikalavimų sąlygoja nepriklausomą, autonominį jaunesniojo ikimokyklinio amžiaus vaiko elgesį, sąlygoja neskausmingą savęs išskyrimą iš reikšmingų suaugusiųjų, nuosavos vidinės vaiko pozicijos formavimąsi, savęs priėmimą, kas padeda vaikui suprasti ir priimti kitus.
Tuo metu vaikai, neišgyvenę savęs atskyrimo nuo kitų etapo ir kurių nepriėmė patys brangiausi jiems žmonės, blogai suvokia aplinkinių tikslus ir poreikius, jų vaizduotė menkai išvystyta, jie sunkiai suvokia ir priima kito požiūrio galimybę, nėra savarankiški ir individualūs veikloje. Kuo anksčiau suaugusieji bando “įsprausti” vaiką į kolektyvą, versdami gerbti kolektyvines vertybes, tuo mažiau šansų, kad toks vaikas galės tapti pilnaverčiu kolektyvinės veiklos dalyviu, tuo didesnė tikimybė, kad formuosis neurotinio tipo asmenybė.
Apžvelgėme keletą neprieštaraujančių vienas kitam, o greičiau papildančių vienas kitą požiūrių į vaikų kaprizų ir isterijų atsiradimą: tėvų ir auklėtojų nemokėjimą kalbėti su vaiku jo kalba - žaidimo kalba, netikusį suaugusiųjų elgesį, kuriuo bandoma paveikti vaiką neadekvačiomis jo galimybėms priemonėmis ir auklėjimo būdais, neurotinį suaugusiojo ir vaiko bendravimo stilių.
