Pastaruoju metu apsiskaičiusių tėvų tarpe labiausiai paplitęs požiūris yra tas, kad kaprizai ir isterijos - tai dėsningas jaunesniojo ikimokyklinio amžiaus vaikų etapas, kad tokiu būdu jie pažįsta žmogiškųjų santykių pasaulį, nusistato leistino ir neleistino ribas, ir, pagaliau, tai “savaime praeis”.
Iš tikrųjų susimaišo skirtingos sąvokos: iš vienos pusės, negatyvizmas, užsispyrimas, atžagarumas, savivaliavimas, suaugusiųjų negerbimas, kas yra vaikų vystymosi dėsningumų išraiška, iš kitos - kaprizai ir isterijos, kas yra neteisingos tėvų elgesio strategijos atspindys.
Kaprizas, isterija - tai tėvų nenoro “pataikauti lepūnėliui” pasekmė. Tai taipogi signalas tėvams, kad su vaiku jie elgiasi neteisingai, neadekvačiai jo amžiaus galimybėms, “mažajam tironui“ pateikdami neprotingus reikalavimus.
Todėl labai svarbu žinoti, kas yra negatyvizmo ir užsispyrimo amžius, kokią reikšmę jis turi tolimesniam vaiko asmenybės vystymuisi, ir kodėl vaikas, treptelėjęs mamai koja, turi teisę būti neprivestas prie isterijos.
Trečiaisiais - ketvirtaisiais gyvenimo metais vaiko pasaulis, charakterizuojamas jo neatskiriama nuo suaugusiojo pozicija, virsta “Aš” pasauliu, kurio sukūrimui būtinas nuosavos vidinės vaiko pozicijos išdirbis. Tam, kad vėliau nustatytų naujus, aukštesnius tarpusavio santykius su aplinkiniu suaugusiųjų pasauliu, vaikui būtina praeiti savęs išskyrimo iš daiktų ir gyvų būtybių etapą, su kuriais anksčiau jis jautė neatskiriamą ryšį.
Kaip vaikas gali sužinoti apie kitų požiūrių egzistavimą, jei iš pradžių savojo neturėjo, o svarbiausia, jeigu į jį nebuvo atsižvelgta? Kaip išmokti ginti savo nuomonę, jeigu jis - svetimos nuomonės dalis?
Vaikas išskiria save iš aplinkinio pasaulio ir susidaro savą požiūrį. Prasideda individualumo kūrimo procesas. Nuo ko lengviausia pradėti? Nuo protesto!
Tačiau vaiko protestas - tai ne nuosavas tikslas, tai tik būdas, kurio pagalba vaikas gina save, savo teisę atskirai egzistuoti. Juk labai dažnai mažylis, siekdamas to, kas jam buvo uždrausta, jaučia nusivylimą. Todėl labai svarbu vaikui leisti viską, išskyrus pagrindinį draudimą: veiksmus, kurių dėl kurių gali nukentėti jo sveikata arba kitų žmonių sveikata ir gerovė.
Visi kiti draudimai ir apribojimai turi būti skirti vaikui ne tiesiogiai, o betarpiškai personažams, kuriais žaidimo metu identifikuojamas ir suaugęs, ir vaikas. Žaidimas padės suaugusiajam susivokti vaikiškos realybės pasaulyje, o vaikui - išmokti priimti taisykles, kurių žaidime griežtai laikomasi.
Žaidimas - tai vienintelė veikla, kurios pagalba iš pradžių suaugęs “įeis” į vaiko pasaulį, o po to iš ten “ves” jį į savą suaugusiojo pasaulį. Kokybinis šio požiūrio skirtumas nuo visuotinai priimtų socialinėje psichologijoje yra tas, kad vaikystė - tai ne šiaip sau pasiruošimas būsimam suaugusiojo gyvenimui.
Vaikystė turi savą unikalią vertę. Ir tik tėvai, patikėję ypatingo, atskiro vaikiško pasaulio egzistavimu, panorės pažvelgti tenai, atsargiai žengdami jo takeliais, sugebės pakalbėti su vaiku jo kalba - žaidimų kalba, tik tokie tėvai išleis į gyvenimą brandžią asmenybę.
Vaikas, gyvenantis pasaulyje, kurio negerbia patys brangiausi jam žmonės, ilgam pasiliks jame, kad savarankiškai išspręstų jį jaudinančius klausimus. Vaikas, kuris turėjo tikrą vaikystę, drąsiai įžengia į suaugusiųjų pasaulį, nusinešdamas su savimi kas svarbiausia kiekvienam žmogui - pasitikėjimą savimi, viltį suprasti ir mylėti supantį pasaulį.
