Daugelis tautiečių, ilgiau gyvenančių Londone ar kuriame kitame JK mieste, tikrai yra girdėję nemažai istorijų apie britų socialinių tarnybų iš tėvų paimtus vaikus. Kitaip nei Lietuvoje, britai, įtarę nors menkiausią blogo elgesio su vaiku tikimybę, vaiką iš potencialiai smurtaujančių tėvų paima savo globon. Tėvams vėliau ilgai ir sunkiai tenka įrodinėti, kad jie nenorėjo vaikui nei pakenkti, nei jo nuskriausti, o kai kuriais atvejais paimti valstybės globon vaikai iš lietuvių šeimų namo negrįžta ilgus mėnesius.
Redos ir Raimondo šeimoje augantis penkiametis Ričardas taip pat buvo paimtas socialinių darbuotojų globon, tačiau ši istorija atskleidė dar vieną giliai glūdinčią problemą – Ričardas nėra biologinis poros vaikas ir neturi jokių dokumentų – tik gimstant išduotą lapuką, kurio net gimimo liudijimu nepavadinsi.
Vaiko pyktis virto problema
Reda pasakoja, kad ypatingai karštą šeštadienio popietę šeima buvo užsiėmusi kasdieniais reikalais. „Išlydėjau apsilankiusius giminaičius ir pasiėmiau telefoną paskambinti artimiesiems į Lietuvą. Kadangi Ričardas labai mėgsta reikalauti dėmesio tuo metu, kai kalbu telefonu, ir trukdo, užsidariau virtuvėje, o mažasis liko svetainėje su tėčiu, žiūrinčiu futbolo rungtynes“, – prisiminė moteris.
Pasak jos, prieš savaitę Ričardo mokykloje vyko „Supper Hero“ šventė, kuriai berniukui buvo nupirktas Supermeno kostiumas. „Ričardas labai mėgsta traukti iš stalčių rūbus, juo matuotis ir maivytis prieš veidrodį kaip mažas beždžioniukas. Ir tą kartą jis apsivilko tą kostiumą ir susirengė su juo maudytis pripučiamame baseinėlyje kieme. Diena buvo tikrai karšta, kostiumas sintetinis, o ir į vandenį su juo juk nelįsi“, – pasakojo moteris.
Kai tėvas berniuko geidžiamą kostiumą nurengė, šis vaikiškai supyko, puolė lauk iš kambario į kiemelį ir slystelėjęs ant vandens žarnos į sieną užsigavo galvą.
Reda sako, kad pasodinusi savo vyrukus valgyti pietų iš karto pastebėjo, jog Ričardui ant galvelės yra nubrozdinimas. „Dar apšaukiau vyrą, kad nei keliolika minučių, kol kalbėjau telefonu, negalėjo normaliai prižiūrėti vaiko, kad jis neužsigautų. Klausiau Ričardo, ar jam skauda, gal reikia važiuoti į ligoninę ir parodyti žaizdelę daktarui. Tačiau ten tikrai buvo menkas įbrėžimas, todėl šios minties atsisakėm“, – pasakojo moteris.
Namuose – socialiniai darbuotojai
Sekmadienį mažasis nenuorama jautėsi gerai, su tėvais važiavo į parką maitinti ančių, ir jokių pykčių daugiau nekilo. „Tačiau pirmadienį ruošdamasis į mokyklą Ričardas vėl užsikaprizino, kad rengsis tą Supermeno kostiumą. Bandžiau jam aiškinti, kad šiandien mokykloje jau nevyksta šventė ir kostiumo rengtis negalima. Matyt, jam atsigamino šeštadieninis konfliktas ir jis jau namie vis rodė į savo galvą ir kartojo, jog tėtis čia jam „padarė“.
Atėjusi po pamokų pasiimti berniuko Reda sužinojo, kad jos laukia du socialiniai darbuotojai ir policijos pareigūnė. „Man buvo pasakyta, jog Ričardas bus paimtas 72 valandom. Paskaičiavau, kad iki ketvirtadienio popietės viskas bus išsiaiškinta ir problema baigsis“, – savo lūkesčius pasakojo ji.
Kaltinimai panaikinti, problema liko
Nepaisant to, kad nesijautė nusikaltusi, moteris kreipėsi į teisininką, nes socialiniai darbuotojai jai pareiškė, jog vaiko ji visą tą laiką nematys, jis bus paimtas valstybės globon. „Advokatas suorganizavo mums su Ričardu susitikimą trečiadienį. Jo metu paaiškėjo, jog dabar problema jau nebe tai, kad berniukas pasiskundė buvęs muštas tėvo, o iškilo klausimas, kur yra Ričardo biologinė mama“, – prisiminė Reda.
Jai buvo leista matytis su Ričardu pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį po 45 minutes, stebint socialiniam darbuotojui ir psichologui. „Mano vyras dar paklausė tų socialinių darbuotojų – ar jūs nematot, ką jūs darot Redai? Ji nemiega, nevalgo, jai pačiai reikia psichologo, o gal net atsidurs ligoninėj dėl visos šios istorijos.“
Tuomet lietuviams buvo pranešta, kad gal jie ir grąžins vaiką namo, tačiau Raimondas turi iš tų namų išeiti. „Vyras sutiko išeiti kelioms dienoms, tačiau jie pareikalavo, kad jis išsikraustytų keliems mėnesiams“, – pasakojo Reda.
Jau kitą dieną socialiniams darbuotojams policija pateikė surinktą incidento su lietuvių šeima medžiagą ir išvadas. Jose buvo paskelbta, kad jokių kaltinimų prievarta Ričardui pateikta nebus, nes apklausiant vaiką su psichologais buvo išsiaiškinta, jog vaikas melavo, kad tėvas jį mušė, taip reikšdamas protestą dėl draudimo pasipuošti mėgstamu kostiumu. Tačiau Ričardas namo vis tiek nebuvo grąžintas.
Kalbėdama su vaiku per pasimatymus Reda sužinojo, kad dabar jis turi „juodą mamą“ ir keletą „brolių bei sesių“. Lietuviai mano, kad vaikas ne tik buvo atiduotas vadinamųjų „fosterių“ (globėjų) šeimai, bet galimai yra girdomas raminamaisiais vaistas. „Ričardas be manęs negali miegoti, jis visada – penkerius metus – miegodamas atsliūkina į mano lovą ir glaudžiasi per naktį. Kaip jis miega dabar? Matyt, vaistais slopina. Labai norėčiau jį ištirti, ar taip nėra“, – ašaroja Reda.
Augina nuo 11 dienų amžiaus
Vis dėlto kyla natūralus klausimas, kaip gi atsitiko, jog Ričardas auga Redos ir Raimondo šeimoje, o ne gyvena su savo tikra motina? Pati Reda iš pirmos santuokos turi 23 metų dukrą, kuri jau ištekėjusi ir pati augina 2 metų sūnelį. Raimondas iš pirmos santuokos turi du vaikus – 22 metų sūnų ir 19-metę dukrą. Visi trys poros vaikai gyvena su jais Londone.
Reda pasakoja tokią istoriją: „Raimondo pirmoji žmona turi seserį. Ši moteris gyvena gana keista gyvenimo būdą – negeria, nerūko, tačiau gimdo vaikus ir juos išmėto. Mano žiniomis, po Ričardo, kuris yra jos trečias vaikas, ji dar pagimdė porą mergaičių. Jų likimo aš nežinau.“
Pasak Redos, Ričardą ši „daugiavaikė“ motina pagimdė JK, o kai jam buvo 11 dienų, prisiprašė buvusio sesers vyro pagalbos – prižiūrėti berniuką, kol ji grįš į Lietuvą ir susitvarkys savo gyvenimą. Biologinė Ričardo motina iki šiol „tvarkosi savo gyvenimą“, o per 5 metus, kol Ričardas augo Redos ir Raimondo šeimoje, nematė reikalo ne tik jo aplankyti, bet net pasidomėti, ar jis iš viso gyvas. „Jis mums kaip pagrandukas, kaip savas vaikas, juk auginam jį nuo pat gimimo. Kai jį atvežė, buvo dar net nenupraustas kaip reikiant po gimdymo“, – pasakoja Reda.
Kodėl šeima neįformino oficialios berniuko globos ar įvaikinimo dokumentų? Kaip jis buvo priimtas į anglišką mokyklą, jeigu neturi jokių oficialių popierių, išskyrus gimdymo namuose išduotą laikiną gimimo liudijimą?
„Iki šiol niekam jų nereikėjo. Mokykloj pasakiau, kad jis nėra mano tikras vaikas, to užteko“, – sako Reda. Ji pripažįsta, kad buvo kilusi mintis oficialiai įforminti globą ar įvaikinimą, tačiau pakalbėjusi su JK dirbančiu advokatu sužinojo, kad tai kainuos apie 7–10 tūkstančių svarų. „Raimondas padoriai uždirba, yra geras medžio darbų specialistas, jau 11-tus metus dirba toje pačioje kompanijoje, tačiau tokių pinigų mes tikrai neturim ir negalim mokėti“, – aiškina ji.
Kamuoja nežinia
Nors paaiškėjo, kad berniukas jokio smurto nepatyrė, o tiesiog taip išreiškė savo pyktį dėl draudimo, daugiau nei dvi savaites Ričardas su jį auginančia mama matosi po 45 minutes tris kartus per savaitę. Reda sako, kad tiek ašarų, ko gero, nėra išliejusi per visą savo gyvenimą – kiekvienas atsisveikinimas su vaiku baigiasi siaubingai. Ričardas prašosi namo, tėvai jo ilgisi, tačiau grįžti jam neleidžiama.
Nors ir neturėdami atliekamų tūkstančių svarų, Reda su Raimondu kreipėsi į vyro darbdavius ir paprašė būsimo uždarbio sąskaita paskolinti 2 tūkst. svarų. Tiek jiems reikės sumokėti advokatui, kuris ėmėsi ginti vaiko ir jį auginančių lietuvių interesus. „Jeigu pareikalaus daugiau, nežinau, ką darysim. Mes ne milijonieriai, mokėti daugiau tikrai negalėsim“, – ašaromis plūsta Reda.
SKAITYTOJOS LAIŠKAS
Iki išvykdama į Jungtinę Karalystę dirbau žurnaliste. Visada padėdavau paprastiems žmonėms ir juos gindavau – taip supratau ir iki šiol suprantu žurnalistų misiją. Likimas taip susiklostė, kad dabar pačiai reikia pagalbos – ir nebežinau kur kreiptis, kaip šaukti, kad kas išgirstų.
Istoriją apie mano dukros gyvenimą angliškoje globoje gerai žino Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vyriausioji specialiste Virginija Vaičiulytė. Būtent iš jos tikėjausi sulaukti pagalbos, kai anglų socialinės tarnybos nesuteikė ir iki šiol nesuteikia pakankamai susitikimų su mano dukra artimiesiems: man, močiutei, tetai (mano seseriai), pusseserei. Kai susitikimuose turėjau su dukra kalbėti angliškai (kad suprastų stebėtoja), nes nebuvo vertėjo, kai galop socialinė darbuotoja uždraudė lietuviškos šeštadieninės mokyklos lankymą, V. Vaičiulytė stengėsi padėti kuo galėdama, rašė laiškus britų socialinėms tarnyboms.
V. Vaičiulytė pripažino, kad jos laiškai gali būti tik rekomendacinio pobūdžio. Kai tapo akivaizdu, kad britai nekreipia dėmesio į Lietuvos pareigūnų rekomendacijas sprendžiant Lietuvos piliečių – mano ir mano dukros – likimą, Virginija tyliai pasitraukė. Man beliko pačiai spręsti problemas tiesiogiai su mano dukros socialine darbuotoja.
JK pareigūnai, atrodo, mėgaujasi savo galia. Antai, mano dukros dabartinė laikinoji globėja pareiškė norą tapti ilgalaike globėja, jei dukros teismas negrąžintų man.
Nebijau drąsiai kalbėti apie save. Nesigėdiju, kad dėl mano klaidų atėmė vaiką. Mano bėda buvo probleminis alkoholio vartojimas. Nieko daugiau. Niekada nesmurtavau prieš savo dukrą, pripažinau savo klaidas. Manau, sugebėjau jas ištaisyti.
Nesu ir niekada nebuvau degradavusi alkoholikė. Tokių, kokia buvau anksčiau – sėkmingai dirbančių ir geriančių, t. y. sėkmingai neigiančių savo problemą, galėčiau išvardyti ne vieną. Jūs ir be manęs tai suprantate. Savo atvirumu norėjau parodyti, kad čia, Anglijoje, niekas neapdraustas nuo tokios situacijos, kaip mano. Jaučiu pilietinę pareigą padėti kitiems tautiečiams, patekusiems į tokią pat bėdą.
Socialinei darbuotojai, rodos, britės kandidatūra daug mielesnė, nei mano tikros sesers, kuri yra tos pačios pilietybės ir tautybės, kaip ir mano dukra. Britai abejoja, ar grįžimas į Lietuvą atitinka mano dukros interesus. Juk ji gyvena JK daugiau nei ketverius metus.
Dabar susitinkame du kartus per savaitę. Teismas spręs, ar sumažinti mūsų pasimatymus su dukra iki vieno karto…
Mano duktė labai išsigandusi, įsitempusi – bijo pasakyti ką nors ne taip, kad tik nenutrauktų ryšių galutinai. Ji yra visiškoje britų įtakoje, ir jie gali manipuliuoti jos elgesiu kaip tik nori. Visą šį laiką dukrelė ryžtingai kartojo, kad nori grįžti pas mamą. Nežinau, kuo ir kaip ji buvo prigąsdinta, kad dabar pasakė, jog nori gyventi pas dabartinę globėją. Reikėjo tik matyti džiugius socialinės darbuotojos ir globėjos veidus, kai skaitė tokius mano mergaitės atsakymus – ji PATI nebenori grįžti pas mamą, o mes suteiksime vaikui nuostabią vaikystę ir ateitį! Britų globėjos norą bet kokia kaina gauti mano dukrą galiu paaiškinti – ji sveika ir protinga, dėl jos auklėjimo nėra jokių problemų. Argi blogai dar gauti algą už vaiką, nekeliantį jokių problemų?
Globos „revizijos“ susirinkimuose (Review meeting) ciniškai svarstoma, ar būtų galima mano dukrą atiduoti įvaikinti JK. Kai primenu, kad ji – Lietuvos pilietė, anglai ne tik kad nereaguoja, bet spokso į mane kaip į kokią nesusipratėlę. Sako: neseniai įvaikinome portugalų vaiką.
Dažnai pagalvoju – o jei taip britų pilietį lietuviai „pagriebtų“ į savo globą? Atvažiuotų teta iš Didžiosios Britanijos – kaip kad mano sesuo atvyko iš Lietuvos – bet lietuviai neduotų jai vaiko, kol vyks teisinės procedūros.
Aš užaugau Tarybų Sąjungoje – išmokau nuolankumo „didžiajai valstybei“. Bet dabar Lietuva skelbiasi esanti lygiateisė Europos narė. Nežinau, kokią nuomonę apie savo gimtinę susidarys (ar jau susidarė?) mano duktė. Juk ji mato, kokie bejėgiai jos artimieji ir kokie visagaliai britai. Anksčiau dar viltingai klausdavo – ar Prezidentė apie mane sužinos? Dabar nebeklausia – išmoko paklusti didžiosios valstybės tvarkai.
KOMENTARAS
Vaikui reikia ne tik meilės, bet ir dokumentų
Simona Bronušienė
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorės pavaduotoja
Vaiko auginimas ir rūpinimasis juo yra labai atsakingas procesas kiekvieno gyvenime. Svarbu atminti, jog tai apima ne tik rūpestį, kad vaikas būtų pamaitintas, aprengtas ir apglostytas, bet kad jis turėtų vardą, pavardę, kad jo gimimas būtų registruotas ir kad jam būtų užtikrinta tinkama jo teisių apsauga.
Gaila, kad vis dar išgirstame istorijų, kai žmonės pamiršta sutvarkyti vaiko dokumentus, įregistruoti jo gimimą ir pan.
Šioje situacijoje visų pirma turi būti registruotas vaiko gimimas. Kadangi vaikas gimė JK, tą atlikti turi JK kompetentingos institucijos. Toliau turi būti sprendžiamas klausimas dėl vaiko priežiūros ir globos. Tą įgaliotos spręsti taip pat vaiko gyvenamosios vietos valstybės, šiuo atveju JK, kompetentingos institucijos. Visų pirma šeima, auginanti berniuką, turi kreiptis į savo gyvenamosios vietos JK socialines tarnybas ir su jomis glaudžiai bendradarbiauti siekiant išspręsti vaiko priežiūros klausimus.
Jei į mūsų tarnybą kreipsis pareiškėjai ar JK socialinės tarnybos, tarnyba bus įgaliota surinkti duomenis apie berniuko biologinę šeimą ir jos galimybes pasirūpinti vaiku.
Svarbu prisiminti, kad vaikai visi yra vienodi, visiems jiems reikia dėmesio, įrodymų, kad yra mylimi, ir pan. Tai, kad vaikas yra ne biologinis, žinoma, gali sąlygoti didesnį vaiko jautrumą ir didesnį jo poreikį užtikrinti jo saugumą ir stabilumą, kad jis iš tikrųjų yra vertinamas, mylimas ir kad jo niekas daugiau nepaliks, neišduos.
Gaila, tačiau vis dar pasitaiko atvejų, kai žmonės, nerasdami tinkamų būdų auklėti vaiką, pradeda ieškoti pasiteisinimų, priekabių, sakydami „ir iš kur tu toks atsiradai“, „čia viskas todėl, kad tu ne mano vaikas“, „va, ir pasireiškia tikroji prigimtis, genai“.
Šiuo atveju, Ričardas šeimoje augo nuo 11 dienų amžiaus ir vargu ar jis iš viso žinojo, kad gyvena ne tėvų šeimoje, todėl jo elgesys gali būti daugiau pačių suaugusiųjų elgsenos problema.
Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį, kad skirtingose valstybėse skiriasi ir visuomenės požiūris į vaiką bei jo saugumą. Šiuo metu ypač didelė problema yra kai vaikai JK paliekami be priežiūros valandai ar truputį ilgesniam laikui, kol, pavyzdžiui, tėvai nubėgs į parduotuvę, ar pan. Apie tai sužinoję socialiniai darbuotojai paima vaiką kaip likusį pavojingoje būklėje. Tiesa, kad Lietuvoje vaikai dažnai paliekami vieni namuose, tačiau tai yra netoleruotina daugelyje Europos šalių, todėl tėvai turėtų labiau atkreipti dėmesį į savo gyvenamosios vietos valstybės tvarką, žmonių įpročius ir gyvenimo būdą.
