Savigarbą užgniaužę, pataikaujam vis prastėjančiam savo mokyklos kontingentui, o gabiesiems, besimokantiems čia, vis mažiau bėra ką veikti. Jie išeina ten, kur dėmesys – dirbantiesiems… Mūsų mokyti, mūsų ugdyti vyresnėse klasėse išeina laimės (o gal ir prestižo) ieškoti kitur… O su jais ir olimpiadų nugalėtojai, ir laurai, ir mokytojų vardai…
Kodėl mokykla, turinti daug puikių specialistų (net ir iš tų, kurie lieka – „atsijotų“ – sugeba paruošti rajono ar net Respublikos prizininkus!), nesugeba savęs reprezentuoti? Renkam tuos, kurie nuo kitų nubyra, ir lengvai išleidžiam tuos, kuriems daug ką esame davę ir dar daug ką galėtume duoti. Pasiilgau gabių, dirbančių mokinių – juk su jais auga ir jų mokytojas!
Kai mokykloje daugumą sudaro vos patenkinamai besimokantys moksleiviai, mokytojo darbas panašus į amatą… kur jau ten kūryba!
Ką darome ne taip? Mokyklai, kaip ir prekei, reikia reklamos! Konkurencinėje kovoje (ir tarp mokyklų!) kol kas laimi ne mokinių parengimas, o mokyklos prestižas! Mūsų vartotojiškoje visuomenėje tėvams kartais užtenka tik… plastikinių langų, „plaukiojančių“ grindų, kokio garsesnio politiko apsilankymo, projektų su užsieniečiais (nesvarbu, kad eiliniam mokiniui tai nieko neduoda!), rėksmingų švenčių ir… reklamos! reklamos! „Bankrutuoja“ mokyklos, dirbančios sąžiningai, bet neturinčios vadovo-verslininko, vadovo-„menedžerio“… Kad išliktų, išgyventų tokia mokykla, lieka tik viena: mokytojo savigarbą parduoti už „krepšelį“…
O gal tai tik nevykėlių, nepritapėlių paverkšlenimas?..
