- Kuo rašomas Bendrinės lietuvių kalbos žodynas skirsis nuo Dabartinės lietuvių kalbos žodyno (DLKŽ)?
- Rašydami Bendrinės lietuvių kalbos žodyną mes remiamės DLKŽ, tačiau įtraukiame kur kas daugiau medžiagos iš šiandieninės vartosenos.
Bendrinės lietuvių kalbos žodyne bus tik norminiai dalykai, neteiktinų ar vengtinų žodžių ar reikšmių mes nededame. Atsisakome nemažos dalies DLKŽ buvusių tarmybių, įtraukiame daug daugiau terminų, tarptautinių žodžių. Daugelis tarptautinių žodžių prigijo mūsų kasdienėje kalboje ir niekas nebeskirsto, ar žodis savas, ar skolintas. Tas pats – su terminais.
- Kokių populiarių žodžių Jūsų rašomame žodyne nebebus?
- Kaip kalba – gyvas organizmas, taip ir žodžiai, jų reikšmės kinta. Vieni, kažkada buvę visiems įprasti, nyksta, kiti atsiranda, žodžių reikšmės gali plėstis arba siaurėti. Žodynas į tuos pokyčius turi reaguoti.
Tarkime, žodis „adyti“ anksčiau turėjo ne tik mums įprastą reikšmę „siūlais taisyti prakiurusį mezginį, drabužį“, bet ir reikšmes „siuvinėti raštais“, „apipinti vyžų padą“ ir „megzti“. Paskutinių dviejų reikšmių tikrai nebus, abejoju ir dėl reikšmės „siuvinėti raštais“.
Arba „gyvulys“ – DLKŽ antroji jo reikšmė buvo „laukinis žinduolis“. Šios reikšmės nebedėsime.
Į bendrinės lietuvių kalbos žodyną nepaklius ir populiarios svetimybės – pavyzdžiui, „durnius“, „pečius“, „naglas“, „diedas“, žargonas – „mentas“, „faras“, „fanera“, „tūsas“. Tai nenorminiai žodžiai, todėl traukti jų į žodyną negalime. Nebus jame ir vaikų kalbos žodžių – „atia“, „baba“ ir pan.
- O ar žodyne liks Arūno Valinsko išgarsinta „boba“?
- „Bobą“ dėsime, nes tai nėra neteiktinas žodis. Tik reikia turėti omeny, kad bendrinėje kalboje „boba“ turi menkinamąjį atspalvį, ir žodyne tai bus pažymėta. Kai kuriose tarmėse šis žodis tokio atspalvio neturi.
Į žodyną pateks ir nemažai šnekamosios kalbos žodžių. Tačiau kartais sunku pasakyti, ar žodis dar skirtinas šnekamajai kalbai, ar jau žargonui. Niekas tiksliai tų ribų nusakyti negali.
- Ar to pavyzdys - žodis „gaidys“, tapęs kalėjimo žargonu ir jau beveik nebereiškiantis paukščio?
- Kaip atsirado tokia reikšmė? Viena iš priežasčių – dauguma lietuvių jau gyvena miestuose, nebe kaimuose, ir gaidžio kasdien nemato. Tačiau ir DLKŽ viena iš pateikiamų gaidžio reikšmių – „silpnas, menkas žmogus“. Reikšmės perkėlimas iš silpno, menko žmogaus į menką vyrą, o toliau – į kalėjimo žargoną – labai motyvuotas. Žinoma, pačią neigiamiausią „gaidžio“ reikšmę perėmėme iš kitų kalbų, tačiau ji pritapo mūsų kalboje. Kaip minėta, mums kartais reikia spręsti ir tokias problemas – ar tai tiesiog menkinamasis šnekamosios kalbos žodis, ar žargonas.
Tarkim, žodis „žydras“ – lietuvių kalboje jis jau turi ir kitą reikšmę, nusakančią ne spalvą. Todėl „žydras“ žodyne reikš ne tik spalvą, bet ir homoseksualų asmenį. Tik, žinoma, prirašysime, kad ši reikšmė turi neigiamą konotaciją.
- Ar galite įvardyti, kurie žodžiai lietuvių kalboje „naujausi“?
- Nebūna taip, kad vieną dieną žodžio nėra, o kitą jau atsirado. Pirmiausia žodį kažkas sugalvoja ar pasiskolina iš kitos kalbos, pradeda vartoti. Kol žodis patenka į žodynus arba jį kalbininkai „įteisina“, kartais gali praeiti nemažai laiko.
Iš naujesnių žodžių į galvą ateina „atmintukas“, žinomas USB, „flash“ vardu. Arba „šonaslydis“ („driftas“) – tam tikras kontroliuojamas mašinos slydimas šonu.
Tie naujieji žodžiai vieniems žinomi, kitiems - ne. Jie atsiranda įvairiais būdais – vieni pakeičia svetimybes, kiti adaptuojami lietuvių kalboje. Kaip, pavyzdžiui, sūrių pavadinimai „bri“, „ementalis“ – nebūtinai juos visus lietuviname.
- Ar naujajame žodyne gali būtų įteisinti žodžiai, iki šiol laikyti neteiktinais?
- Be jokios abejonės. Tas žodžių vertinimo procesas vyksta nuolat. Štai žodis „kapišonas“ vienu metu buvo neteiktinas, netgi dabar daugelyje šaltinių jis taip vertinamas ir siūlomas keisti „gobtuvu“. Tačiau „Tekstilės terminų žodyne“ jis jau teiktinas, tiesa, laikomas šalutiniu normos variantu.
Rokiruotės vyksta ir su „baliumi“ – kažkada buvo normalus žodis, bet šiuo metu jis vengtinas, siūloma keisti „puota, pokyliu“. Labai tikiuosi, kad „balių“ vėl leis vartoti.
- Ar lietuvių kalboje daugiau žodžių išnyksta, ar atsiranda naujų?
- Labai sunku pasakyti, bet vis dėlto, matyt, daugiau atsiranda. Tiesiog iškyla toks poreikis – atsiranda naujas reiškinys, daiktas ar dar kas ir jį reikia kažkaip įvardinti. Senieji žodžiai traukiasi ne taip greitai. Dažniausia jų nykimo priežastis – dingsta tuo žodžiu vadinama realija. Kas dabar žino žodį „stachanovietis“? Šitaip nyksta ir žodžių reikšmės.
Štai žodis „bičiulis“ – anksčiau juo vadindavo žmones, kurie bendrai su kitais turėjo bičių. Dabar „bičiulis“ reiškia tik draugą. O kartais žodžiai pasitraukia iš vartosenos todėl, kad jais žymimos realijos pavadinamos kitais žodžiais, geriau pritampančiais prie mūsų kalbos sistemos., pvz. „pampersus“ pakeitė „sauskelnės“.
- Kalbininkai dažnai kaltinami už tai, kad esą primeta tam tikrus žodžius. Štai kad ir siūlymas troleibusą vadinti „laidabraukiu“. Tačiau jei žmonės tokio žodžio nevartos, žodis ir neįsitvirtins?
- Be jokios abejonės. Reikia nepamiršti, kad visi tie „laidabraukiai“ ar „vielabraukiai“ yra iš anekdotų apie kalbininkus, o ne tikri kalbos faktai. Tačiau, pavyzdžiui, daug emocijų keliantį „vaizduoklį“ pasiūlė ne kalbininkai, o kompiuteristai. Kalbininko funkcija – įvertinti, ar specialisto pasiūlytas žodis galimas kalbos kultūros ir darybos požiūriu, ar jis dera prie kalbos sistemos.
Prieš įsileidžiant svetimą žodį į lietuvių kalbą, reikia žiūrėti, ar jis neišstums kokio nors visiškai tinkamo lietuviško žodžio, galbūt lietuviai gali puikiausiai be to skolinio išsiversti.
- Tačiau jei žmonės pradeda vartoti naują žodį, jis plinta, yra tikimybė, kad tas žodis kažkada atsiras žodyne?
- Be abejo, tik reikia atsižvelgti į daugelį veiksnių. Jei, tarkim, kelnes pradės vadinti „trauzais“, toks žodis ir toliau bus neteiktinas – juk turime normalų savo pavadinimą. Tačiau kaip kitaip pavadinti „sušį“?
- Sparčiai mažėja lietuvių gimstamumas, daug tautiečių emigruoja. Ar ateityje bebus kam kalbėti lietuviškai?
- Klausimas labai sunkus – į jį turbūt niekas atsakyti negalėtų. Štai XIX a. vokiečių kalbininkas Augustas Šleicheris, pirmosios mokslinės lietuvių kalbos gramatikos autorius, manė, kad lietuvių kalba netrukus išnyks. Juk tuo metu nebuvo nei lietuviškų mokyklų, nei labiau paplitusios lietuviškos spaudos. Kaip matote, kalba sėkmingai išgyveno.
Šiuo metu padėtis sudėtinga, bet kas žino, kaip toliau bus. Prisiminkime Davido Crystalo knygą „Kalbos mirtis“ - pagal jo paskaičiavimus, per ateinantį šimtmetį turėtų išmirti net pusė dabar esančių kalbų. Kitaip tariant, grėsmė kyla ne tik mums.
Pagal įvairius duomenis, pasaulyje yra apie 6000 kalbų. Manoma, kad iš jų saugios yra tik 600. Tai kas gali pasakyti, kas atsitiks su lietuvių kalba? Tikėsimės, kad išgyvensime.
- Ar, sugrįžę į praeitį prieš 100 ar 200 metų, šiandienine kalba susikalbėtumėte su to meto lietuviais?
- Susikalbėtume. Juk Kristijonas Donelaitis gyveno XVIII a., Motiejus Valančius, Simonas Daukantas - XIX a. O Martynas Mažvydas pirmąją lietuvišką knygą išleido XVIa. Bet mes suprantame, ką jie rašė. Žinoma, kai kurie žodžiai, sakinių struktūra šiek tiek skiriasi, bet esmę suvokiame. Man atrodo, kad mes suprastume ir ką kalbėtų Vytautas Didysis po Žalgirio mūšio. Juk ir šiais laikais ne kiekvienas aukštaitis su žemaičiu susikalbėtų, jei abu savo tarmėmis bendrautų.
