Krikščionybė kaip Europos kultūrą formavusi ir tebeformuojanti religija yra svarbus komponentas norint suprasti dalies visuomenės nusistatymą prieš seksualinių mažumų teises. Tačiau ar iš tikrųjų krikščioniškas tikėjimas smerkia homoseksualius santykius?
Vertinant seksualinių mažumų teises pasaulietinės demokratijos kontekste, jokios kontraversijos čia nėra ir negali būti. Gėjų (šią sąvoką vartoju kaip homoseksualių žmonių sinonimą) bendruomenė, panašiai kaip kiti demokratinės valstybės piliečiai, turi teisę viešai ginti savo teisėtus interesus.
Tačiau yra kita – moralinė – šios problemos pusė. Labai dažnai galime išgirsti kaltinimus, jog homoseksualūs žmonės gyvena tiesiog „palaidą gyvenimą“, dažnai keičia sekso partnerius arba turi trumpalaikius seksualinius santykius, tad viešai kovodama už savo teises, gėjų bendruomenė propaguoja seksualinį ištvirkimą. Vieši paradai tuomet yra tiesiog gėjų ideologija ir propaganda. Kitaip tariant, tokia argumentacija apeliuoja į daugumos moralinę kultūrą. Tai yra, net jei sutinkame, kad demokratinėje visuomenėje mažumų teisės turi būti toleruojamos, homoseksualių žmonių viešai propaguojamas gyvenimas yra moraliai smerktinas, nes skatina visuomenės ištvirkimą.
Tokia argumentacija neteisinga, nes sumaišo du skirtingus dalykus – homoseksualumą ir ištvirkimą. Tai, kas angliškai vadinama promiscuity culture (pasileidimo kultūra), net tariant, kad ji paplitusi mūsų visuomenėje (su kuo aš pats nesutikčiau), nėra būdinga tik homoseksualiems žmonėms. Tai, apie ką viešai kalba kai kurie gėjų bendruomenės aktyvistai, nėra kaip nors esmiškai būdinga tik homoseksualiems žmonėms.
Šia prasme visiškai nesvarbu ar kalbame apie homoseksualius, ar heteroseksualius žmones – ir vienų, ir kitų tarpe buvo, yra ir bus žmonių, kurie turės daug trumpalaikių seksualinių santykių. Todėl bet koks lygybės brėžimas tarp homoseksualumo ir ištvirkimo yra nesusipratimas, nes daugybė homoseksualių žmonių gyvena ilgalaikėse partnerystėse ir/ar santuokose bei grindžia jas tais pačiais meilės, pagarbos ir ištikimybės vienas kitam principais kaip ir heteroseksualūs žmonės.
Kita vertus, tai, kad šiandien statistiškai gėjų partnerystės yra trumpalaikiškesnės ir mažiau stabilios nei heteroseksualių žmonių nebūtinai reiškia, kad homoseksualūs žmonės vien dėl to, kad yra homoseksualūs, mažiau vertina stabilias bei ilgalaikes partnerystes. Martha Nussbaum, Amerikoje gyvenanti filosofė, įtikinamai parodė, kad kaip tik homoseksualumo stigmatizacija ir teisinis santuokos ar partnerystės neigimas skatina homoseksualius žmones maištauti prieš heteronormatyvią kultūrą bei jos primestas puritoniškas vertybes. Jei heteroseksualios santuokos būtų draudžiamos, o heteroseksualūs santykiai stigmatizuojami, heteroseksualūs žmonės tikriausiai elgtųsi labai panašiai kaip šiandien elgiasi daugelis homoseksualių žmonių.
Pagaliau yra teologinė – pati sudėtingiausia – šios problemos pusė. Įvairių denominacijų krikščionių bendruomenės, net ir būdamos sąlyginai tolerantiškos homoseksualių žmonių atžvilgiu, laikosi nuomonės, kad homoseksualumas yra nuodėmė. Apie šio teologinio įsitikinimo sociologines pasekmes būtų galima daug kalbėti, juolab kad Lietuvoje, tradiciškai katalikiškame krašte, ši nuostata prisideda prie bendro neigiamo gėjus stigmatizuojančio požiūrio.
Visų pirma, svarbu griežtai atskirti teologinę ir pasaulietinę argumentaciją. Šių diskursų sumišimas, pasireiškiantis tokiais neartikuliuotais teiginiais, kaip „nesu krikščionis, bet manau, kad homoseksualumas – nuodėmė“, yra akivaizdus nesusipratimas ir šia prasme nereikšmingas racionalių argumentų kontekste. Kalbėjimas apie nuodėmę yra prasmingas tik tam, kas yra tikintis. Juk apeliavimas į homoseksualumo nuodėmingumą yra ir gali būti reikšmingas tik tiems, kurie iš tikrųjų yra krikščionys, tai yra tiems, kurie yra aktyvūs krikščioniškos bendruomenės nariai ir santykį su Dievu turintys žmonės. Tokių žmonių greičiausiai yra mažuma.
Kaip tik dėl to, kaip buvo karta rašyta, krikščioniškos nuodėmės sampratos pagrindu demokratinėje visuomenėje negali būti leidžiami visiems privalomi įstatymai (žinoma, išskyrus tuos atvejus, jei kalba eina apie tai, kas yra universaliai smerkiama tiek tikinčių, tiek netikinčių žmonių). Tokie įstatymai neišvengiamai pažeistų netikinčiųjų teises, o sykiu užkirstų kelią į tikrą ir nuoširdų tikėjimą.
Vadovaujantis griežtais katalikiškais kanonų teisės principais bet koks erotinis santykis už santuokos ribų yra nuodėmingas. Tai, tiesa, neišplaukia iš Senojo Testamento, kur aptinkame daugybę lytinių, taip pat ir poligaminių, santykių pavyzdžių ne santuokoje (Išėjimo 38: 12-19; Jozuės 2:1-7, Skaičių 31: 18). Šia prasme visiškai nesvarbu, ar erotinis santykis yra homoseksualus, ar heteroseksualus, jei yra ne santuokoje, jis bus laikomas nuodėmingu.
Šioje vietoje svarbu sutarti, kas yra santuoka ir koks jos moralinis pagrindas. Žiūrint formaliai, santuoką galima apibrėžti kaip dviejų žmonių įsipareigojimą mylėti ir gerbti vienas kitą Dievo ir/ar bendruomenės akivaizdoje. Šiandien yra daug krikščioniškų bažnyčių, kuriose krikščioniška santuoka yra išplečiama ir yra taikoma ir homoseksualiems žmonėms. Kanados Anglikonų bažnyčios vyskupas Gene Robinsonas, atvirai ginantis homoseksualių žmonių bažnytinę santuoką, yra tik vienas iš daugelio pavyzdžių. Viešą progresyvių krikščionių pripažinimą byloja ir tas faktas, kad kaip tik vyskupas Gene Robinsonas buvo pakviestas inauguraciniam JAV prezidento Barako Obamos palaiminimui. Tad socialiai konservatyvių krikščionių homoseksualių santykių nediferencijuotas laikymas nuodėmingais yra stipriai abejotinas.
Tęsinys kitoje dalyje
