Jeigu jūs, perskaitę šią lengvai jūrinę įžangą, manote, kad šeimyninės krizės problema jūsų neliečia, puiku. Galima už jus tik pasidžiaugti. Bet dėl visa ko priminsime, kad psichologai, seniai besidomintys šiomis problemomis, išsiaiškino: besivystant vedybiniams santykiams, egzistuoja du kritiniai periodai. Jie visiškai nepriklauso nuo sutuoktinių charakterių ar nuo santuokos sėkmingumo. Kalbame ne apie smulkius šeimyninius vaidus, kurių gausu bet kurioje šeimoje, net jeigu ji pati pavyzdingiausia. Kalbame apie tikrą rimtą krizinį laikotarpį, nepaliekantį (iš pirmo žvilgsnio) jokių šansų santuokos išlaikymui. Šiai krizei, deja, negalima pasiruošti iš anksto. Pajausti ir įtarti kažką negero galima, bet vistiek tai užgriūna netikėtai, kaip stichinė nelaimė, cunami ar taifūnas, nusiaubiantys viską aplinkui.
Pirmasis štormas (9-10 balų 12 balų skalėje)
Pirmoji krizė atsiranda tarp trečių - septintų šeimyninio plaukiojimo metų. Esant palankioms srovėms, trunka maždaug metus. Iš kur ji atsiranda? Viskas labai paprasta: pranyksta plaukiojimo jachta su burėmis romantika. Atrodo, dar reiktų traukti lyną, šveisti denį ir semti vandenį, besiskverbiantį į triumą. Tačiau prasideda nesutarimai šiais klausimais: kas visgi yra laivo kapitonas, kas turi stovėti sargyboje ir kur reikia plaukti. Kartu suvalgytas pirmasis pūdas druskos niekais paverčia visas iliuzijas. Iš pradžių - įtampa ir suirzimas, vėliau - atvira konfrontacija ir vaidai. Na, o kai komanos dvasia ir vienybė išgaruoja galutinai, viskas pasibaigia maištu denyje.
Ką apie tai galvoja vyras? "Ji tapo nepakenčiama; ji visąlaik kuo nors nepatenkinta. Juk ji tokia anksčiau nebuvo! Jai reikalingas ne vyras, o darbinis arklys. Anksčiau ji manęs nemaitino vien prisvilusiais makaronais. Mes visiškai nebesuprantam vienas kito - kaip kinietis su brazilu. Jai būtina manęs klausinėti ko nors kaip tik tuo momentu, kai aš atsisėdu žiūrėti savo mėgstamą filmą. Daugiau negaliu to pakęsti!"
Žmona, iš savo pusės: "Jis manyje daugiau nebemato moters. Tik ir girdi - kur mano kojinės?...O anksčiau...Net gėles dovanodavo! Namus apleido, niekad neturi laiko, visada pavargęs. O aš ar nepavargstu? Vis reikalauja švarių marškinių, o pats net savo spintos nesusitvarko! Aš jau neatsimenu, kada paskutinį kartą buvome svečiuose. Arba teatre. Mamos staltiesę su cigarete sudegino! Kiek galima?"
Kai vanduo jau pradeda veržtis per bortą, kada audra jį purto ir mėto, jis ima plaukti ten, kur jį nukreipia tas, kuris sugeba užkopti ant tiltelio ir pirmasis pasuka vairą. Ši krizinė situacija pilnai gali iškilti ir esant visiškam štiliui, t.y., nesant jokiems papildomiems faktoriams, kaip tėvų įsikišimai, gyvenamosios vietos, finansinės ar vieno iš partnerių neištikimybės problemos. O jeigu prisideda ir šios minėtos problemos, situacija dar pasunkėja. Ką daryti?
Nesiaiškinti santykių - bent jau iškart, nes tai dar pagilins konfliktą. Neslėpti nuoskaudų ir nekaupti pykčio. Nedaryti skubotų išvadų ir neapgalvotų poelgių. Nebėgti ieškoti pagalbos pas mamą, tėtį, draugus. Laikinai nutraukti seksualinius santykius. Tarpusavyje bendrauti jei ne draugiškai, tai nors pusiau dalykiškai. Nereikalauti iš partnerio bendravimo. Apsiginkluoti kantrybe ir laukti. Suprasti ir patikėti: ši problema laikina ir ji turi išsispręsti pati.
Antrasis štormas (6-7 balai 12 balų skalėje)
Antrasis krizinis periodas užklumpa tarp 17 ir 25 bendro gyvenimo metų. Ši krizė ne tokia gili, kaip pirmoji. Paskandinti metų metais audrų išbandytą laivą gal ir nepavyks, tačiau išmesti ant seklumos - pilnai įmanoma. Psichologų manymu, ši krizė gali trukti nuo vienų iki kelerių metų. Jos priežastys visiškai kitos, nei pirmosios. Jos susijusios su tolstančios jaunystės ilgesiu. Moteris, žiūrėdama į veidrodį, galvoja apie neveiksmingą, o daug žadėjusį kremą nuo raukšlių. Taip pat apie įkyriai belendančius žilus plaukus. Ir apie tai, kad vyrų žvilgsniai vis rečiau sušildo jos skruostus. Ir svarbiausia - įdomu, kodėl vyras į darbą rengiasi kaip į pasimatymą? O gal jam susuko galvą jaunesnė?
Vyras - nė kiek ne mažiau suniuręs, bet dar bando save guosti: Žiūrėk tu man, ir šitos kelnės nebesueina per juosmenį...Praeinančios merginos žiūri tarytum kiaurai per mane, lyg per dulkėtą stiklą...O ta brunetė iš gretimo skyriaus - visai nieko. Bendrai, tai jeigu pasitempčiau, tai aš dar - oho! Atėjo laikas ir dėl savęs pagyventi. Galų gale - ką aš mačiau gero šitam gyvenime?
Panašius jausmus tokiame ar kitame lygmenyje išgyvena absoliučiai visi. Nenuostabu, kad prie šito prisideda emocinis nestabilumas, baimės, vidinis nerimas, dar paaštrinamas įvairių skausmelių atsiradimo - tai čia suskaudo, tai ten sumaudė...Vienatvės jausmas ypatingai paaštrėja suaugant ir išeinant iš namų vaikams. Ką daryti?
Atmesti visas emocijas ir nedramatizuoti situacijos. Neversti kaltės dėl susidariusios situacijos ant savo partnerio. Kalbėtis vienam su kitu. Nėra nieko, ko negalima būtų išspręsti žodžių pagalba. Stengtis daugiau laiko praleisti dviese: drauge kapstytis lysvėje, drauge klijuoti naujus tapetus, vaikštinėti parke, lankyti teatrą ir bendrus draugus. Jeigu yra galimybė - keliauti, bet tik kartu. Užsiimti anūkais. Suvokti, kad, jei ir buvo kažkada išdavystė, ji neturi jokio rimto pagrindo. Suprasti, kad po tiek kartu pragyventų metų jūs reikalingi tik vienas kitam. Ką gi dabar - gyventi, visąlaik laukiant krizių? Ne, žinoma. Nei vienas psichologas nesurizikuos pasakyti: krizės neišvengiamos. Egzistuoja tik polinkis į jas, kuris yra paremtas statistiniais duomenimis. Apie jas tiesiog reikia žinoti.
Bet štai kitas didelis klausimas: kaip suprasti - krizė tai ar neišvengiama katastrofa? Reikia pakentėti ar geriau laiku išsiskirti, išlaisvinus vienam kitą? Pagrindinė krizės savybė - jos laikinumas.
Galite prieštarauti,sakydami, kad metai - pusantrų - ilgas laikotarpis ir jį sunku ištverti. Galbūt. Viskas priklauso tik nuo jūsų. Šią subtilią dilemą gali išspręsti tik jūsų protas ir širdis. Pabandykite: prisiminkite visus švelnius vardus, kuriais jus vadino ir kuriais kažkada kvietėte jį jūs; Prisiminkite visus kartu pergyventus džiaugsmus ir rūpesčius (kaip jis buvo šalia sunkią minutę); pasverkite: juk ne visada buvo taip blogai.
Ir galiausiai, įsivaizduokite situaciją: jūs išsiskyrėte. Namuose tyla ir ramybė, jūsų niekas neerzina. Niekas nelenda su patarimais, nepalieka prikritusių plaukų kriauklėje, nebarsto pelenų šalia peleninės, nekomentuoja ironišku balsu jūsų mėgstamo filmo. Dabar jau nepasigirs: "Jau viskas atšalo!"; nepaklaus: "kas naujo?"; nepasakys: "tu per daug rūkai"; nesupyks ant jūsų už tai, kad nesirūpinate savimi ir persišaldėte; nebus perdėtai linksmas ir rūpestingas, kai grįš per vėlai namo. Niekas nepasakys: " Nori, aš jam parodysiu?", turėdamas omenyje jus įžeidusį kolegą...
Jūs laisva. Laisva nuo įsipareigojimų ir tuo pačiu nuo negrabios, bet visgi pagalbos, nuo nevykusio, bet visgi dėmesio...Na, jums jau geriau? Atsakykite į šį klausimą sau pačiai, bet tik sąžiningai. Be jokių emocijų. Be visagriaunančių "na štai, ir taip visada", "kiek galima" ir "kam man viso to reikia". Galbūt dabar jūs rasite jėgų sau pripažinti, kad Meilė dar neišėjo iš jūsų namų? Paprasčiausiai, išsigandusi krizės, ji pasislėpė ir jos nematyti. Kol kas nematyti. NA, AR JŪS VIS DAR NORITE SKIRTIS?
